Pašaukimas. V eilinis sekmadienis

Yra toks pasakojimas, jog kartą vienas jaunas kunigas klausė išmintingo vienuolio, ką reiškia jo tarnystė, ką veikti kunigaujant, nes iki galo nesupranta, be to, nelabai sekasi ir tai, ką daro. Senolis liepė jam visą mėnesį prieš vidurnaktį melstis 3 valandas, o paskui pasiimti ilgą pagalį ir einant per kaimą į trobų langus belsti. Nusistebėjo kunigėlis, bet iš klusnumo darė kaip palieptas. Galima tik įsivaizduoti, jog vidurnaktį šunis lodydamas ir žmones erzindamas jis buvo palaikytas keistuoliu. Po mėnesio grįžo pas senolį papasakoti, kaip išpildė užduotį ir kiek bėdų per tai turėjo, tačiau užduoties prasmės nesupratęs. Vienuolis jam išaiškinęs, jog toks yra kunigo pašaukimas: melstis už žmones ir budinti juos iš dvasinio ir nuodėmės miego.

Šio sekmadienio liturgijos skaitiniai pasakoja tris skirtingas pašaukimo istorijas, kaip Dievas išsirinko sau bendradarbius ir tarpininkus, kurie turėjo paskelbti Jo žodžius, budinti sąžines ir tikėjimą. Kiekvienu atveju pašaukimas prasideda nuo stebuklingo ženklo, kuriuo Dievas kreipiasi į savo išrinktąjį ir parodo jo misiją.

Aristokratas Izaijas pašauktas per mistinį dangiškosios šventyklos regėjimą, kurioje angelas pridegino  jo lūpas žarija. Jis išgirdo Viešpaties klausimą, ką pasiūsti sau tarpininku. Matydamas nuostabius dalykus, apvalytomis lūpomis ir širdimi Izaijas priima šį klausimą kaip ja skirtą, todėl sutinka būti siunčiamas .

Apaštalo Pauliaus – Sauliaus pašaukimo pasakojime sužinome, kad jį, nuožmų krikščionių persekiotoją, iš esmės pakeičia ir į misiją nukreipia apsireiškęs Kristus. Be to, jis tvirtina, jog tas pats Kristus apsireiškė ir Dvylikai, ir Jokūbui, ir dar penkiems šimtams mokinių. Ir jie gavo pašaukimą skelbti Evangeliją.

Evangelijos skaitinyje pristatoma Petro, Jokūbo ir Jono pašaukimo istorija ir stebuklingas ženklas: po nesėkmingos naktinės žūklės Jėzui liepus užmesti tinklus, jie kone plyšta. Išsigandusiam Petrui pasigirsta Viešpaties paliepimas būti žmonių žveju. Ko gero tik vėliau jis pilnai suprato pilną to įvykio simboliką, jog tapo pašauktas Dievo duota galia žmonių sielas jam laimėti.

Šios trys istorijos nurodo, jog Dievas pašaukia kai kuriuos žmones būti arti savęs ir vykdyti jo gailestingumo sumanymą – iš melo, nuodėmės ir tamsos pražūties gelbėti pražuvusias sielas. Pašaukimas sunkus, pavojingas, tačiau toks reikalingas. Tai apaštalinis pašaukimas, pasireiškiantis ypač per kunigystę, kurį lydi pažymėtos malone lūpos, Dievo artumas ir jo galia.

Teologiniuose veikaluose nuolat kalbama apie būtinybe kunigui tapti perregimu Kristui, neužstoti Jo. Kuo stipresnis žmogiškasis, nuodėmės faktorius, tuo labiau kunigas užstoja Kristų. Žinoma, visada tikėta, jog Kristus užtikrintai veikia sakramentų atvejais, sugeba pasinaudoti net ir netinkamu tarpininku. Meldžiame ir laukiame naujų ir brandžių pašaukimų, kurie galingai užtars Dievui žmones, budins iš nuodėmės letargo ir gydys malonės galia.