Pampersų civilizacija

Pamperso sukūrimas laikomas vienu iš svarbiausių paskutinių laikų pasiekimu. Kūdikių ir gulinčių ligonių priežiūra bei slauga tapo kur kas paprastesnė ir patogesnė tėvams bei slaugytojams. Pampersų “palaimą” pripažįsta ir Vakarų Europos gerovės valstybių vaikai, kurie noriai nešioja pampersus  iki pat mokyklos, iki išleidžiant juos į pirmą klasę. Bestresinės pedagogikos požiūriu, vaikams tenka išgyventi tikrą krizę ir psichologinį lūžį, kai suaugusieji pareikalauja nusiimti pampersus ir pradėti minimaliai valdyti savo fiziologinius poreikius. Taip vaikas pereina iš gyvūnų pasaulio į civilizuotos visuomenės, gali pradėti lankyti mokyklą.

Atrodytų, jog nieko bendro nėra tarp pampersų ir filosofijos, juo labiau tarp pampersų ir civilizacijos. Visgi pampersai tapo dabartinių laikų simboliu, vienu iš esminių reiškinių, įtakojančiu ir gamtą, ir žmonių sveikatą, išreiškiančių jų mąstymą, gyvenimo būdą ir net dvasingumą.

Ekologai susirūpinę yra tuo, jog pampersai yra viena iš labiausiai gamtą teršiančių gaminių, kadangi pagaminti iš sintetinių ir neyrių medžiagų, užteršia aplinką, sukuria ištisas pampersų salas vandenyne, atsiduria gyvūnų skrandžiuose ir taip juos žudo. Vis daugėjant nevaisingų vyrų skaičiui, kai kurie mokslininkai sieja tai su pampersų naudojimu, kadangi sintetinės medžiagos bei per didelė temperatūra sutrikdo berniukų vaisingumo vystymąsi. Bet, ko gero, pampersų simbolis gan tiksliai išreiškia silpnėjančią psichologinę ir dvasinę visuomenių, ypač vyrų, kondiciją.

Prieš pampersų erą kiekvienos jaunos šeimos namai kvepėjo vaikų kakučiu ir buvo padabinti padžiautomis palomis bei vystyklais. Išties, nebuvo lengva nuolat šokinėti apie kūdikį, kiekvienai dienai paruošti keliolika švarių vystyklų. Bet nereikėtų manyti, jog palų pakeitimas buvo tik techninis reikalas. Pampersų eroje tėvų priėjimo ir bendravimo su kūdikių progos sumažėjo dvigubai ar net trigubai, kadangi pampersai sugeria skysčius ir nedirgina kūdikų odos, todėl jie mažiau patiria  nemalonių pojūčių, aptingsta, tampa mažiau aktyvūs, atimamas poreikis ieškoti tėvų pagalbos, ir tai reiškia, jog yra mažesnis poreikis su jais bendrauti. Šių dienų bėda, jog mažas bendravimas, suretėję kontaktai prasideda kūdikystėje ir tęsiasi per visą vaikystę. Mažas bendravimas reiškia, jog randasi vis daugiau vaikų, turinčių bendravimo, emocinių ir protavimo sunkumų.

Tai nėra tiesa, jog vaikams negalima kentėti, negalima verkti, jog iš jų gyvenimo reikia pašalinti visus sunkumus. Žinoma, tie sunkumai negali viršyti jų amžiaus ir subrendimo galimybių. Mažos kūdikio problemos ir iššūkiai prasideda su pridirbtomis palomis, niežtinčia oda, bet pampersų dėka tų sunkumų lieka kur kas mažiau, todėl kūdikio atsparumas iššūkiams ir nedidelės kančios toleravimas naikinamas nuo pat mažens. Beje, kalbant apie verksmą, kažkuris šventasis yra sakęs, jog vaiko verksmas yra tarsi malda, todėl nereikėtų trukdyti jam “pasimelsti”, nereikėtų per daug pergyventi, jog vaikas paverks. Jei tėvai paniškai reaguoja ir skuba raminti verkiančio vaiko, jis greitai perpranta, kad turi “automatą” savo rankose, kuriuo valdys aplinką. Suprantama, čia reikia būti labai išmintingu ir atsargiu, kad kūdikis patirtų pakankamą tėvų meilę ir sulauktų normalių savo poreikių patenkinimo, tačiau nereikėtų iš jo atimti galimybės po truputį pažinti gyvenimą, kuriame reikia mokėti  pakentėti ir palaukti. Nereikėtų skatinti neurotiškumo, tačiau taip pat nereikėtų silpninti vaiko valios.

Kasdienio gyvenimo ir vaikų auklėjimo patirtis leidžia teigti, jog mes intelektualiai ir emociškai bręstame bendraudami su didesniais, su labiau išmintingais, labiau patyrusiais, išsimokslinusiais, labiau subrendusiais. Vaikas mokosi ir yra mokomas suaugusiųjų, todėl tos pamokos, pasaulėjautos ir pasaulėvaizdžio formavimasis prasideda ir nuo nuo to, kokius vystyklus naudojame – tradicinius ar pamepersus. Ir net nuo gimimo būdo. Sakoma, jog per Cezario pjūvį gimę vaikai būna pasyvesni, o gimę natūraliai būna kur kas gyvybingesni,  pradeda greičiau domėtis pasauliu, kadangi gimimo iššūkis ir kančia pažadina kūdikį gyvenimui. Žinoma, yra objektyvių priežasčių, kai Cezario pjūvis yra būtina priemonė išgelbėti vaiko ir motinos gyvybę. Bet tai neatleidžia tėvų nuo pareigos auginti ne “miegančius”, bet “prabudusius” vaikus.

Ši idėja pernešama ir į religijos sritį, jog žmogui yra būtina bendrauti ir mokytis iš geriausio ir tobuliausio mokytojo, tobuliausio brandžiojo, kuriuo yra Dievas, per maldą, katekezę, šv.Rašto ir dvasinių autorių studijavimą, gyvenimo įvykių suvokimą. Žmogui reikia progų ir paskatų bendrauti su Dievu ir taip bręsti. Pasitaikantys gyvenimo sąlygų griežtumas, įvairūs iššūkiai ir gyvenimiška patirtis skatino žmogų Dievo ieškoti, jo pagalbos melsti ir patirti stebuklus, jį pažinti, iš jo mokytis. Dabartiniais laikais žmonės nebeturi poreikio  Dievo ieškoti, kadangi aplinka veikia kaip pampersai: nuo nuobodulio, tiesos ir atsakomybės, nuo kaltės akistatos gina visas multimedijų ir technologijų arsenalas, psichologų-guodėjų armija, nuo socialinių problemų, apsileidimo ir klaidų – valstybinės institucijos, išvystyta medicina, visa visuomenė ir t.t. Bet kas pasakė, jog šis cirkas tęsis amžinai?

Panašiai kaip kūdikiams, kuriems negraužia kirkšnių, nes pampersai viską sugeria, taip Vakarų gerbūvio žmogui ir visuomenėms nebeperšti ten ir tada, kur ir kada turėtų, nes susikūrė daug priemonių nebejausti skausmo, išvengti akistatos su tikrove, akistatos su Dievu, todėl atbuko ir pasidarė debiliška. Pavyzdžių yra daug: pradedant musulmonų prisikvietimu, demografinėmis problemomis ir baigiant neadekvačiu vaikų ir jaunimo auklėjimu.

Dabartinius laikus galima pavadinti pampersų civilizacija gal ne tiek dėl plataus pampersų naudojimo, tačiau kaip asmens fizinį, moralinį, dvasinį ir socialinį silpnumą, nebrandumą ir abejingumą skatinančią kultūrą, kurioje labiausiai pažeisti tapo berniukai ir vyrai. Daugėjantys vyrų lytinio nevaisingumo atvejai savotiškai simbolizuoja ir  jų intelektualinio bei socialinio “nevaisingumo”, t.y. neįgalumo reiškinį: vyrai darosi vis labiau neatsparūs gyvenimo iššūkiams, yra lengvai pažeidžiami priklausomybių, stokoja iniciatyvos, nebesugeba prisiimti atsakomybės už moterį, vaikus ir visuomenę.  Tuo tarpu vyro negalima silpninti, jį reikia tik stiprinti.

Mokykimės iš švč.M.Marijos. Kaip liudija evangelistas šv.Lukas, Motina Marija pagimdė Kūdikį, suvystė vystyklais ir paguldė ėdžiose. Tikiuosi ten buvo padėta šieno. Taip savo žemiškąją misiją pradėjo Tas, kuris paskelbė tiesos ir išgelbėjimo žinią, kuris atidavė savo gyvybę už daugelio išganymą, kuris padėjo pamatus naujai cizilizacijai. Na, gal nereikėtų dabar vaikų guldyti į ėdžias, tačiau juos reikėtų auginti fiziškai paprastai ir griežtai, tačiau su Marijos meile, ruošiant gyvenimo misijai: šeimai, tautai ir Dievo Karalystei.

Ar Lietuvos visuomenė netapo panaši į rytojaus pirmokėlę, kuri atėjo į mokyklą su pampersu, nes jai patinka “daryti į kelnes”, patinka būti neatsakinga ir spontaniška, gyventi nerūpestingai? Ji nebenori mokytis iš istorijos, iš Dievo, todėl jos laukia sunkūs laikai: didelis iššūkis prie rytinių sienų, emigruojantys piliečiai, demografinės problemos. Menkas tautos kovingumas, silpna gyvenimo valia, apverktina moralinė ir dvasinė būklė  parodo jos nepasiruošimą ateities iššūkiams. Europos sąjungos “pampersai” kažkada pasibaigs, kas tada išmėš silpnųjų kakutį?