Šios dienos evangelijoje nuskambantis Kristaus Karaliaus titulas atkreipia mūsų mintis į valdžios slėpinį. Ir šv. Paulius mokė, jog kiekviena valdžia yra nuo Dievo. Ne kartą girdėjau klausimą, ar Stalino, Hitlerio, komunizmo valdžia irgi buvo nuo Dievo? Ir taip, ir ne. Atsakymas glūdi Kristaus asmenyje ir jo mokyme.
Valdžia yra kovos tikrovė, kurią nusako biblinio žodis „Israel”: – „kovojantis su Dievu”. Tai galima suprasti dvejopai: kovojantis drauge su Dievu jo pusėje arba kovojantis su Dievu, t.y. prieš jį. Pavadinkime juos baltuoju ir juoduoju izrealiais, kurie kovoja ir tarpusavyje. Kadangi mes nesame dievai, todėl būti su Dievu, tarpininkauti jam, išreikšti jo autoritetą ir palaimą, yra tikrasis valdžios pašaukimas. Dievo tarnų, tų šviesiųjų izraelių šlovingu vardu galima vadinti ir tėvus, ir valdovus, ir karius, ir dvasininkus. Staliną, Hitlerį ir kitus panašius reikėtų pavadinti juodaisiais izraeliais, per kuriuos valdė pats šėtonas.
Pasaulyje yra daug įvairių valdžios rūšių, turinčių skirtingą mastą, nors dažniausiai pabrėžiama tik trejopa valstybinė. Tai ir tėvo bei motinos valdžia savo vaikams, tai ir religinė, ir kultūrinė, ir nerašyta kaimo bendruomenės ar tautos, ir vaikų ar paauglių grupių, lyderio klasėje ar kieme valdžia, tai ir verslo ar nusikaltėlių struktūrų valdžia, susiduriame su valdžios valdžioje ir „ant valdžios” (pasaulinės vyriausybės) požymiais, pilkųjų ir kitokios spalvos „kardinolų“ reiškiniu ir t.t. Bet šiandien verta pamąstyti, ar formalių ir neformalių galių painiavoje dar pastebime Dievo valdžios viršenybę? Juk ji yra autentiškos valdžios šaltinis.
Žmogus yra hierarchinės tikrovės būtybė, negali gyventi be organizavimosi, vertybių, be lyderių, solidarumo ir subordinacijos, todėl valdžia yra neišvengiamas dalykas ten, kur atsiranda daugiau nei du asmenys. Šia prasme valdžia yra nuo Dievo. Ar kiekvienu atskiru atveju valdantieji vykdo Dievo valią ir įgyvendina tikruosius valdžios tikslus – reikia aiškintis.
Krikščioniui yra ir paprasta, ir nepaprasta, nes Dievo autoritetas jam yra aukščiausias, todėl kitų valdžių nesveikos pretenzijos jam nėra ne tik absoliučios, bet kartais ir niekinės. Dėl šios priežasties juodųjų izraelių, priešiškų Dievui valdžių pavydas ir konkurencija pasireiškė Kristaus ir jo išpažinėjų persekiojamais bei naikinimu.
Beje, niekur nerandame, kad Kristus mokytų ir ragintų daryti politines revoliucijas bei perversmus, nes jis pasirinko ištikimybės Dangiškajam Tėvui ir tiesos liudijimo bei įgyvendinimo kelią. Tai yra kur kas sudėtingesnis dalykas, nes siekiama ne valdžią sunaikinti, bet ją keisti, bendradarbiaujant ir priimant jos autoritetą visais pozityviais aspektais. Maža to, neklusnumas teisėtai ir teisingai valdžiai visada laikomas amoraliu ir netvarkingu dalyku, nuodėme, iš kurios reikia kuo greičiau atsiversti.
Svarbiausias dalykas – tai Dangiškojo Tėvo, viso ko Kūrėjo, Palaikytojo ir Teisėjo liudijimas, nes bet kuri žemiška valdžia yra linkusi ne tik klysti, bet taip pat susireikšminti ar net susidievinti. Senovės valdovai, imperatoriai vadinti dieviškais, jų atžvilgiu buvo atliekamas religinis kultas, į juos melstasi, jie garbinti tarsi dievybės, todėl jų valia buvo tapatinama su dievybių valia.
Senovės egiptiečių kultūroje tai buvo stipriai įdiegta paprastų žmonių sąmonėje, jie šventai tikėjo, kad jei, tarkime, lyja, tai tik faraonui paliepus, pavyzdžiui, paleidus į dangų paukštį ar strėlę su pririštu įsakymo papirusu. Jei upė patvinsta, tai tik todėl, jog faraonas įmetė į ją rašytinį paliepimą.
Nereikia juoktis iš vargšų egiptiečių, nes tas pats vyksta ir dabar: parlamentų nariams atrodo, jog balsavimu galima įsakyti saulei patekėti ir nusileisti, t.y. nuspręsti, kada žmogus jau, dar ar nebėra žmogus, kas yra šeima, lytis ir t.t. Apsvaigimas nuo savo pačių tariamos galios tamsiuosius izraelius dažniausiai priveda prie nesiorientavimo tikrovėje. Tai ypač pasimatė Europą krečiančios bankų, demografinės, karinės krizių, o dabar ir imigracijos įvykių kontekste.
Valdantieji turi didelę pagundą pradėti galvoti lotyniškos sentencijos nusakytu būdu: quod licet Iovi, non licet bovi (kas leidžiama Jupiteriui (suprask – dievybėms), tas neleidžiama jaučiui (suprask – gyvuliams)), kai save jie ima laikyti aukštesnės rasės ir galių atstovais, o eilinius žmones tik antrarūšėmis būtybėmis. Tokia puikybė pagimdo abejingumą ir šaltumą, todėl visuomenė priversta nuolat kentėti nuo gailestingumo ir teisingumo neturinčios valdžios, kuri nebenori suprasti paprastų žmonių padėties ir darbuotis dėl jų gerovės. Iš to ir galima atpažinti krikščionišką ir demonišką valdžią.
Kiekvienoje visuomenėje yra reikalingi sąžinės, tiesos ir teisingumo liudytojai. Jie vadinami visuomenės sąžine. Nors jie yra persekiojami ir žudomi, tačiau tik jie ir yra didžiausi visuomenės ir tos pačios valdžios geradariai, padedantys išgyti nuo įvairių pagonybės formų, saviapgaulės, tyčinio melo, kai visa visuomenė tampa įkalina klaidų labirinte.
Jėzus nusakė valdžios prasmę ir esmę: „Aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“. Vadinasi, kiekviena valdžia, kuri ne tik pripažįsta, bet ir įgyvendina Dievo ir tiesos taisyklę, siekia įsiklausyti į prigimties, sveiko proto, tikėjimo argumentus, tie ir padaro valdžią autentišką, vertingą, prasmingą, turinčią ateitį.
Valdžios idealu mums išlieka Kristus, apie kurį šios iškilmės Mišių malda sako, jog jis yra „tiesos, gyvybės, šventumo, malonės, teisingumo, meilės bei taikos karalystės“ Karalius. Šios šešios gairės ir kriterijai yra kiekvienos valdžios esmė, šio prieštaringo pasaulio lauke kovojančios Dievo ir jo Evangelijos pusėje, žengianti su Aukščiausiojo palaima.