Šeštinės (šešta savaitė po Velykų) – Kristaus Dangun Žengimas

Žengdamas Dangun Kristus savo mokiniams pasakė, jog eina jiems vietos paruošti, kad ir jie būtų ten, kur ir jis yra. Dangaus pažadas ir pakvietimas yra viena iš esminių katalikiškojo tikėjimo tiesų, kuri įkvėpė šventuosius ir didvyrius, menininkus ir architektus, dvasininkus ir pasauliečius darbuotis, kurti, kentėti ir liudyti. Dangaus vizija, ilgesys ir džiaugsmas yra Bažnyčios veiklos ir kantrybės šaltinis. „Noriu Rojaus“ (preferisco paradiso) – šiuos žodžius mėgo kartoti šv.Filipas Neri, garsus Romos apaštalas, garsėjęs savo linksmu charakteriu. Šie jo žodžiai išreiškia kiekvieno sąmoninigo kataliko gyvenimo programą, ar tam, kuris amfitetruose buvo žvėrių drąskomas džiūgaujančios pagonių minios akivaizdoje, ar tam, kuris išmestas iš darbo sovietmečiu, nes nepaliovė sekmadieniais dalyvauti šv.Mišiose, ar tam, kuris savo kasdiene tarnyste Dievui ir žmonėms pakelia vargus.

Kas yra Dangus? Daug apie tai pasakyta ir parašyta. Kiekvienas turime asmeniškai tą tiesą, pažadą ir tikrovę atrasti ir suprasti. Pirmiausia tai yra draugystės su Dievu patirtis, gyvenimas prasmingai ir egzistencijos gerumas. Žinoma, galima pasitelkti gausius ir įdomius mistikų pasakojimus apie jiems atvertą Dangaus tikrovę. Ypač įdomūs yra šv. Pijaus iš Pietrelčinos ir šv.Faustinos pasakojimai.

 

Dangus – kaip draugystės su Dievu tikrovė

Prieš eilę metų įstrigo vieno kunigo pamokslas, kuriame jis kalbėjo apie Jėzaus ir Judo istoriją. Mes žinome tik jos blogą pabaigą, bet juk tai buvo ilgos draugystės istorija, pasakojanti apie Jėzaus pasitikėjimą Judu, jo pašaukimą, pavedant visus materialius apaštalų ir artimiausių mokinių reikalus. Jėzus savo draugyste su Judu norėjo jį pakeisti, išmokyti, jog žmogus yra svarbiau pinigų, o pasitikėjimas ir draugystė – svarbiau už turtų teikiamą galią. Šios istorijos tragedija pasireiškė tuo, jog draugas išdavė draugą už 30 sidabrinių, t.y. už vergo kainą, draugas neteko draugo, draugas tapo priešu, nieku.

Dievas mums save apreiškė kaip mylintį Tėvą, kuris siuntė mylintį Jį ir mus savo Sūnų, kad mus sutaikintų su Dievu, grąžintų į pirmapradę draugystę. Nėra pasaulyje asmens, kuris turėtų tiek gerumo, tiesos, pasitikėjimo, ištikimybės ir pasiaukojimo mūsų atžvilgiu kaip Dievas. Dievo gerąjį veidą matome Jėzaus asmenyje, jį apreiškia šv. Marija, savitu būdu kiekvienas šventasis ir dievobaimingas žmogus.

Dangaus esmė ir yra priimti Dievo meilę ir ja gyventi, būti Dievo draugu jo vaiko būdu. Kas atmeta nuoširdų artumą su Dievu dėl žemiškų dalykų, tas toliau tęsia Judo istoriją: draugas išduoda draugą ir tampa priešu už praeinančius ir nereikšmingus dalykus. Kam teko tai patirti bendraujant su žmonėmis, gali suprasti, ką reiškia netekti amžinos draugystės su Dievu džiaugsmo.

Ir mūsų maldos apibrėžimas yra trumpas ir tikslus – tai kasdienis nuoširdus pokalbis su Dievu, su Švenčiausiosios Trejybės Asmenimis: su Tėvu per Sūnų Šventojoje Dvasioje. Ypač ruošiantis mirčiai savo širdyje reikia ieškoti nieko daugiau kaip tik meilės ir draugystės jausmų Dievui, iš kurių ir kyla gailestis dėl nuodėmių bei išdavysčių. Visi sakramentai, o ypač Krikštas, išpažintis ir šv. Komunija yra Dievo artumo ir draugiškumo pasireiškimas. Juk išgirstame draugišką Dievo atleidimą, atstatoma draugystės būsena, į širdį grąžinant dieviškas ir drauge draugystės dorybes – tikėjimą, viltį ir meilę.

 

Dangus – kaip prasmingas gyvenimas

Nuolat tenka girdėti netikinčio žmogaus skepticizmą ne tik Dangaus, bet ir apskritai gyvenimo prasmingumo tema. Yra netikinčiųjų, kurie niekur nemato prasmės. Yra netikinčiųjų, kurie ieško prasmės, tačiau tik laikino gyvenimo ir materialaus pasaulio ribose. Pirmiesiems visi esminiai klausimai yra beprasmiški: pasaulio atsiradimas yra atsitiktinis, t.y. beprasmiškas, betikslis; žmogaus atsiradimas, egzistavimas, kančia neturi prasmės, todėl pateisina eutanaziją ir savižudybes; šeima neturi prasmės, todėl gyvena kaip nori; ir po mirties nėra jokios prasmės, tik nebūties tamsa pagal šūkį „po mūsų nebebus mūsų“.

Kai kurie iš jų samprotauja, jog netikėjimas į protingą prasmę (kitaip – tikėjimas į beprasmybę) suteikia tobulą laisvę. Jei nėra prasmės, tuomet galima elgtis beprasmiškai, neprotingai ir be atsakomybės. Iš pažiūros optimistiška netikėjimo laisvė yra pažymėta daugelio problemų. Pirmiausia, žmogaus mąstymas, psichika ilgainiui nebegali pakelti beprasmybės, neprotingumo naštos, todėl tai gręsia išprotėjimu, nusisvaiginimu, savižudybe, asocialiu ir destrukyviu elgesiu. Kažkokią prasmę reikia būtinai susikurti, kad nesubyrėtų pasichika ir gyvenimas. Bet ilgainiui mąstantį žmogų ima varginti ir alinti tikrųjų prasmių neturėjimas.

Kadangi netikėjimas neigia Dievą ir dvasią, todėl susikoncentruojama į materiją ir kūniškas jusles. Gresia pavojus, kad žmogus neturės jokių principų, savigarbės ir taps lengvai paperkamas.

Katalikai ir stačiatikiai mąsto visiškai priešingai: visame kame, net ir menkuose dalykuose  mato prasmę, t.y. protingų asmenų veikimą, jų atsakomybę ir padarinius. Svarbiausias čia yra absoliuti, protinga ir kuriančioje, visagalė Dvasia – Dievas, kuris viską pagrindžia, palaiko ir vadovauja. Šiuo požiūriu Dangus yra pilnai įprasmintas gyvenimas tiesoje ir meilėje, Dievo ir šventų asmenų bendrystėje. Dangaus siekimas priklauso prasmingo gyvenimo apibrėžimui.

 

Dangus – kaip egzistencijos gerumas

Po II pasaulinio karo Europos tautos buvo sukrėstos karo padarinių, jog su mokslo ir technikos atradimų pagalba taip paprasta ir lengva viską sugriauti, išžudyti milijonus, sunaikinti gamtą, kultūrą ir sugyvenimo pagrindus. Panašiai kiekvienas žmogus turi nemažai progų patirti, kad gyvenimas gali tapti blogas, sugadintas, išvaistant laiką, sveikatą, jėgas ir turtą. Išgyvenę tokią patirtį ir atsivertę, išsigelbėję asmenys arba tie, kuriems nedaug liko gyventi, su didžiausiu entuziazmu ir dėkingumu pasakoja apie gyvenimo grožį ir stengiasi prasmingai ir gerai praleisti likusį laikiną gyvenimą.

Remiantis degradavusių asmenų patirtimi galima įsivaizduoti pragaro tikrovę, kurioje pasireiškia sugriautos, beprasmės ir priešiškos egzistencijos patirtis. Ir atvirkščiai, Dangus yra tobulos, pilnos ir geros egzistencijos tikrovė, į kurią Dievas pašaukė žmogų nuo pat pradžių. Sugadinus ir netekus tos egzistencijos Dievas ir vėl kviečia ją atstatyti ir paveldėti kaip amžiną jo dovaną žmogui.

Šv.Teresė Didžioji turėjo regėjimą, kuriame pamatė savo vietą ir Danguje, ir pragare. Tą buveinę Danguje paruošė Kristaus gailestingumas. Rytų Ortodoksai krikščionys moko, jog prieš pasmerkiant save amžinai pragaro kančiai žmogui leidžiama pamatyti, ko jis neteko Danguje. Reikia svajoti apie Dangų, jam ruoštis ir siekti  draugystės su Dievu, prasmingos ir geros egzistencijos, pasak Šv.Rašto žodžių: „Siekite to, kas aukštybėse, o ne to, kas yra žemybėse“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *