Į Adventą – su Nojaus arka

Pradedame Adventą, kuris nurodo du Kristaus atėjimus: jau įvykusį kūne ir dar laukiamą laikų pabaigoje. Vis dažniau šį laiką prieš Kalėdas imama vadinti „džiaugsmingu Kristaus atėjimo laukimu”, tačiau vis menkiau suvokiama, jog ne visiems tas atėjimas bus džiaugsmingas.

Pirmojo Advento sekmadienį cituojami Jėzaus palyginimai ir perspėjimai įmeta mus tarsi į šaltą vandenį, prisimenant Nojaus laikų tvaną. Išganytojas nurodė, jog pasaulio pabaiga užklups kaip ir Nojaus laikais, kaip vagis, kai niekas nesitikėjo, kai žmonės valgė ir gėrė, vedė ir tekėjo, apie jokią pabaigą, apie jokį tvaną negalvojo. Nojus įėjo į arką, durys buvo uždarytos ir  tvano vanduo visus paskandino. Pasaulietinis nerūpestingumas ir neatsakingumas tapo sugriautas netikėtos pabaigos.

Nojus statė laivą gan keistomis aplinkybėmis: ne prie jūros, upės ar ežero, bet dykumoje, jis nebuvo inžinierius, jo projektas buvo nestandartinis – kažkokia gigantiška, belangė skrynia.  Tai Dievas davė jam išgelbėjimo planą ir laivo brėžinius. To meto žmonėms tai kėlė nuostabą ir juoką, bet juokdamiesi iš Dievo, jie žlugo per savo išbujojusią puikybę kaip kad ir dabartiniais laikais: Titaniko, lėktuvų, atominio ginklo ir gamtos stichijų nelaimėse.

Statybos trūko net 120 metų. Tai galima suprasti, nes po išvarymo iš Rojaus dar ilgai žmonės turėjo natūralų gyvybingumą, gyveno labai ilgai. Pavyzdžiui, Adomas sulaukė beveik pilnų tūkstančio metų. Vėliau Dievas trumpino žmogaus amžių, kad tas blogio kandis mažiau žalos sau ir kitiems darytų.

Šimtmečio statybos reiškė ir Dievo gailestingumo matą: kol buvo statomas išsigelbėjimo laivas, tol buvo skelbiamas ir išsigelbėjimas, tačiau norinčių gelbėtis neatsirado. Nojaus arka yra tikėjimo ir Bažnyčios simbolis: kol Bažnyčia dar yra matoma, kol skelbiamas tikėjimas, tol dar Dievo gailestingumo durys yra atvertos.

Ir tuomet, ir dabar žmonės juokiasi iš tų, kurie elgiasi pagal Dievo duotą išgelbėjimo planą: kai mato tikinčiųjų liudijimą, juos einančius į šv.Mišias, gyvenančius neišsidarkius, ne kaip gyvulius ar pagonis, bet pagal Dievo nurodytą tvarką. Jei tik kas ima gyventi pamaldžiai ir šventai, tuoj pat velniai organizuoja savo tarnus, kad žemintų ir išjuoktų teisiuosius. Juokėsi ir Nojaus laikais. Bet kai vanduo patvino, viskas pasikeitė: jie raudojo anapus arkos durų, kurias Viešpats uždarė.

Ilgas arkos statymas nurodo, kaip sudėtinga ir sunku buvo sutelkti medžiagas ir savo šeimą, fizines jėgas. Tai simbolis ir kiekvieno mūsų ilgo bei ištvermingo siekio atsiversti ir save pašventinti. Mes ruošiamės išgelbėjimui, kai tą dieną teisingumo banga nuplaus nuo žemės visus nešvarumus ir nešvariuosius. Esame pašaukti statyti išgelbėjimo arką sau ir kitiems.

Dievas liepė mums gelbėti savo sielas, ruoštis tikrajam gyvenimui, kurio mokykla ir įžanga yra gyvenimas keliaujančioje šiame pasaulyje Dievo tautoje . Bet pasaulis ir jo žmonės pašiepia: kokia dar siela ir koks ten amžinasis gyvenimas, kam čia tas atsivertimas?

Dievas savo ištikimų kunigų ir tikinčiųjų lūpomis kviečia: atsiversk, daryk atgailą, melskis ir gydykis šv. sakramentais, būk ištikimas tarnaujant Dievui ir laikantis krikščioniško gyvenimo. Toji akimirka gali ištikti netikėtai: gal automobilio avarija, gal insultas ar infarktas, gal net užspringimas trupiniu. Žmogus yra toks trapus, silpnas kaip žvakės ugnelė – pūstelėjus užgęsta. Nebus laiko teisintis, jog nepasiruošei, jog nežinojai: bažnyčių pilna kaip grybų, kunigų ir gyvenimo pamokslų – daugybė.

Kai kurie netiki, nemano, jog yra nusidėjėliai. Bažnyčios nelankantis lietuvis taip sako apie lenkų pamaldumą: kadangi jie daug daro nuodėmių, todėl kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią. Žinoma, dar kunigai yra labai nuodėmingi. „Normalus” lietuvis nuodėmių neturi. Kai (jei) ateina į bažnyčią, jis savo širdyje taria tokia maldą: prisipažįstu, broliai ir seserys, kad esu labai šventas, šventas, šventas…

Ateis tiesos, netolerancijos ir nedemokratijos diena, gerųjų atskyrimo nuo blogųjų diena, kuomet ožiai bus varomi į kairę, o dievobaimingieji avinėliai vedami į dešinę. Vieni bus išgelbėti, kiti ims paklaikę šaukti, kai pragaro bangos juos paskandins.

Jėzus rodo mums Nojaus pavyzdį, kaip reikia Dievo klausyti ir priimti jo duodamą mūsų išgelbėjimo planą, kaip reikia ilgai ir kantriai darbuotis dėl savo ir kitų atsivertimo ir išganymo. Adventas yra ne tik Išgantyjo pirmojo atėjimo prisiminimas, bet ir jo antrojo laukimas, kai pasirodys kaip teisingas teisėjas, kuris atskirs pelus nuo grūdų.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *