Sakoma „didis žmogus“ – visuomenės veikėjas, meno kūrėjas, atlikėjas, mokslininkas, pamokslininkas ir pan. Kuo didis Jonas Krikštytojas, kad Jėzus Kristus jį vadina „didžiausiu tarp gimusių iš moters“.

Didis žmogus, nes giminė garbininga. Jo tėvai Jeruzalės šventyklos kunigas Zacharijas ir Elžbieta, kuri buvo Jėzaus motinos Marijos giminaitė.

Didis, nes gimė vien iš Dievo malonės. Tėvai buvo senyvo amžiaus ir bevaikiai. Angelas Gabrielius praneša apie šio kūdikio gimimą. Kūdikis kaip ypatinga Dievo dovana, kuris yra ne tik tėvų meilės, tačiau ir tikėjimo, kantrybės vaisius. Priešingai nei šiandien, kai kūdikiai viena vartus nelaukiami, kita vertus „priverčiami“ gimti medicininėmis priemonėmis.

Šiais laikais posakis „Dievui nėra negalimų dalykų“ pertvarkytas į „mokslui nėra negalimų dalykų“, tačiau tai tik pagyros. Blogio ir mirties žmogus mokslu neįveikė. Priešingai, mokslo dėka blogis įgavo kur kas didesnę griaunamąją ir naikinančią galią.

Kūdikis ypatingas ir tuo, kad Dievo malonė jį palietė dar įsčiose. Susitikus nėščiosioms Elžbietai ir Marijai Jonas Krikštytojas pajaučia savo išganytoją Jėzų, jį aplanko Dievo malonė, jis iš džiaugsmo šokteli įsčiose.

Ypatingas tuo, kad jam vardą duoda pats Dievas. Tėvas paslaptingu būdu tampa nebylys, todėl giminačiai imasi iniciatyvos pavadinti pirmagimį tėvo vardu. Ir motina, ir tėvas pasipriešina ir pavadina jį Jonu. Sm 1,27.

Didi žmogus, nes pas jį plaukė daugybė žmonių paklausyti pamokslų ir priimti atgailos krikšto. Jis kalbėjo apie tiesą ir teisingumą, apie religijos svarbą asmeniniame ir viešajame gyvenime. „Štai kirvio ašmenys jau pridėtos prie šaknų“ – taip jis kalba apie gresiančią amoralaus ir bedieviško gyvenimo nešamą grėsmę. Jei neatsiversi – pražūsi.

Didis jis yra tuo, kad parodė į Jėzų Kristų, Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę ir duoda naują gyvenimą, kurį jis gavo kaip vienas iš didžiausių šventųjų Danguje.

Jis didis, nes buvo tiesos tarnas ir Dievo pranašas, mokantis pildyti Dievo valią, juo pasitikėti ir atsiversti.