40 dieną po Velykų, ketvirtadienį tarp VI ir VII Velykų sekmadienių, krikščionys švenčia Kristaus Dangun Žengimo iškilmę, pas mus vadinamą Šeštinėmis, kadangi šešios savaitės po Velykų. Atlikęs savo misiją, antrasis Švenčiausios Trejybės asmuo Dievas Sūnus, įsikūnijęs Dievo Žodis, tikras Dievas ir tikras žmogus, apaštalų akivaizdoje žmogiškąją prigimtį įveda į Dievo tikrovę.
Jis ir vėl grįš laikų pabaigoje kaip teisėjas ir kūrinijos darbo galutinio atbaigimo autorius ir įvykdytojas, parodydamas tuo pačiu ir mūsų tikslą, kryptį ir ateitį, egzistenciją – Dangų, Dievo amžiną artumą. Šeštinių šventės mums dar labiau atskleidžia žemiškąją ir dangiškąją perspektyvas, esame mokomi vienyti tas dvi tikroves į vieną, rasti bendrą prasmę, kai žemiškus įvykius pakylėjame į dvasinį aukštį.
Kur išnyksta Dangaus perspektyva (panašu Vakarų šalys ją praranda, ją bando pakeisti gerbūvio ir pramogos patirtimi), ten pamaži nyksta ir žmogaus antgamtiški siekiai, patirtis ir tikrovė. Būtent katalikiško tikėjimo lūkestis ir sunkumas yra tame, jog jis reikalauja iš pakrikštytojo būti antgamtišku. Koks yra pagoniškas, žemiškas ir kūniškas žmogus, mes žinome iki skausmo, koks yra antgamtiškas, kvepiantis Dangumi – vos vienas kitas atvejis, sutinkant tradiciškai maldingus ir dorus tikinčiuosius.
Pasak Kristaus palyginimų, Dangaus lobis ir perlas perkamas parduodant žemiškumą, Dangaus Karalystė plėšiama smarkiųjų, apsisprendusiųjų, atsidavusiųjų ir ištvermingųjų. Tai siauras kelias, kuriuo keliauja nedaugelis, ir kurį Vakarų žmonės baigia užmiršti. Dangaus patirtį taip nuostabiai skelbė tradicinė katalikybė, vis labiau išstumiama žemiškojo žmogaus šėlsmo ir paviršutiniškumo.
Šv.Pilypas Neris mėgo niūniuoti dainelę „Preferisco paradiso” – „noriu Dangaus”, kuri tapo jo veikimo, linksmumo ir gailestingumo šūkiu. Su savo globojamais našlaičiais ją padainavo popiežiui vietoj iškilmingo himno ir sulaukė jo pripažinimo bei palaiminimo. Tegul šis šūkis įkvėps ir mus Dangaus ilgesiui ir patirčiai.
https://www.youtube.com/watch?v=FL7hk4mXFqI