Į Adventą – su Nojaus arka

Pradedame Adventą, kuris nurodo du Kristaus atėjimus: jau įvykusį kūne ir dar laukiamą laikų pabaigoje. Vis dažniau šį laiką prieš Kalėdas imama vadinti „džiaugsmingu Kristaus atėjimo laukimu“, tačiau vis menkiau suvokiama, jog ne visiems tas atėjimas bus džiaugsmingas.

Pirmojo Advento sekmadienį cituojami Jėzaus palyginimai ir perspėjimai įmeta mus tarsi į šaltą vandenį, prisimenant Nojaus laikų tvaną. Išganytojas nurodė, jog pasaulio pabaiga užklups kaip ir Nojaus laikais, kaip vagis, kai niekas nesitikėjo, kai žmonės valgė ir gėrė, vedė ir tekėjo, apie jokią pabaigą, apie jokį tvaną negalvojo. Nojus įėjo į arką, durys buvo uždarytos ir  tvano vanduo visus paskandino. Pasaulietinis nerūpestingumas ir neatsakingumas tapo sugriautas netikėtos pabaigos.

Nojus statė laivą gan keistomis aplinkybėmis: ne prie jūros, upės ar ežero, bet dykumoje, jis nebuvo inžinierius, jo projektas buvo nestandartinis – kažkokia gigantiška, belangė skrynia.  Tai Dievas davė jam išgelbėjimo planą ir laivo brėžinius. To meto žmonėms tai kėlė nuostabą ir juoką, bet juokdamiesi iš Dievo, jie žlugo per savo išbujojusią puikybę kaip kad ir dabartiniais laikais: Titaniko, lėktuvų, atominio ginklo ir gamtos stichijų nelaimėse.

Statybos trūko net 120 metų. Tai galima suprasti, nes po išvarymo iš Rojaus dar ilgai žmonės turėjo natūralų gyvybingumą, gyveno labai ilgai. Pavyzdžiui, Adomas sulaukė beveik pilnų tūkstančio metų. Vėliau Dievas trumpino žmogaus amžių, kad tas blogio kandis mažiau žalos sau ir kitiems darytų.

Šimtmečio statybos reiškė ir Dievo gailestingumo matą: kol buvo statomas išsigelbėjimo laivas, tol buvo skelbiamas ir išsigelbėjimas, tačiau norinčių gelbėtis neatsirado. Nojaus arka yra tikėjimo ir Bažnyčios simbolis: kol Bažnyčia dar yra matoma, kol skelbiamas tikėjimas, tol dar Dievo gailestingumo durys yra atvertos.

Ir tuomet, ir dabar žmonės juokiasi iš tų, kurie elgiasi pagal Dievo duotą išgelbėjimo planą: kai mato tikinčiųjų liudijimą, juos einančius į šv.Mišias, gyvenančius neišsidarkius, ne kaip gyvulius ar pagonis, bet pagal Dievo nurodytą tvarką. Jei tik kas ima gyventi pamaldžiai ir šventai, tuoj pat velniai organizuoja savo tarnus, kad žemintų ir išjuoktų teisiuosius. Juokėsi ir Nojaus laikais. Bet kai vanduo patvino, viskas pasikeitė: jie raudojo anapus arkos durų, kurias Viešpats uždarė.

Ilgas arkos statymas nurodo, kaip sudėtinga ir sunku buvo sutelkti medžiagas ir savo šeimą, fizines jėgas. Tai simbolis ir kiekvieno mūsų ilgo bei ištvermingo siekio atsiversti ir save pašventinti. Mes ruošiamės išgelbėjimui, kai tą dieną teisingumo banga nuplaus nuo žemės visus nešvarumus ir nešvariuosius. Esame pašaukti statyti išgelbėjimo arką sau ir kitiems.

Dievas liepė mums gelbėti savo sielas, ruoštis tikrajam gyvenimui, kurio mokykla ir įžanga yra gyvenimas keliaujančioje šiame pasaulyje Dievo tautoje . Bet pasaulis ir jo žmonės pašiepia: kokia dar siela ir koks ten amžinasis gyvenimas, kam čia tas atsivertimas?

Dievas savo ištikimų kunigų ir tikinčiųjų lūpomis kviečia: atsiversk, daryk atgailą, melskis ir gydykis šv. sakramentais, būk ištikimas tarnaujant Dievui ir laikantis krikščioniško gyvenimo. Toji akimirka gali ištikti netikėtai: gal automobilio avarija, gal insultas ar infarktas, gal net užspringimas trupiniu. Žmogus yra toks trapus, silpnas kaip žvakės ugnelė – pūstelėjus užgęsta. Nebus laiko teisintis, jog nepasiruošei, jog nežinojai: bažnyčių pilna kaip grybų, kunigų ir gyvenimo pamokslų – daugybė.

Kai kurie netiki, nemano, jog yra nusidėjėliai. Bažnyčios nelankantis lietuvis taip sako apie lenkų pamaldumą: kadangi jie daug daro nuodėmių, todėl kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią. Žinoma, dar kunigai yra labai nuodėmingi. „Normalus“ lietuvis nuodėmių neturi. Kai (jei) ateina į bažnyčią, jis savo širdyje taria tokia maldą: prisipažįstu, broliai ir seserys, kad esu labai šventas, šventas, šventas…

Ateis tiesos, netolerancijos ir nedemokratijos diena, gerųjų atskyrimo nuo blogųjų diena, kuomet ožiai bus varomi į kairę, o dievobaimingieji avinėliai vedami į dešinę. Vieni bus išgelbėti, kiti ims paklaikę šaukti, kai pragaro bangos juos paskandins.

Jėzus rodo mums Nojaus pavyzdį, kaip reikia Dievo klausyti ir priimti jo duodamą mūsų išgelbėjimo planą, kaip reikia ilgai ir kantriai darbuotis dėl savo ir kitų atsivertimo ir išganymo. Adventas yra ne tik Išgantyjo pirmojo atėjimo prisiminimas, bet ir jo antrojo laukimas, kai pasirodys kaip teisingas teisėjas, kuris atskirs pelus nuo grūdų.

 

Kryžiaus lentelės programa. Kristaus karaliaus iškilmė

Virš prikalto ant kryžiaus Viešpaties Jėzaus Kristaus buvo patalpinta lentelė su užrašu trimis kalbomis (hebrajų, lotynų ir graikų): „Jėzus nazarietis judėjų karalius“. Tai buvo jo kaltės užrašas, kurį, nepaisydamas žydų religinių vadovų protestų, užrašė romėnų kareivis. Mat Jėzus skelbėsi karaliumi, tačiau aiškiai nurodė, jog jo karalystė nėra iš šio pasaulio.

Kaltės formuluotėje atsispindėjo romėnų okupanto pašaipa Jėzaus ir ypač žydų vyresnybės atžvilgiu. Jį įkvėpė pats šėtonas, kuris išliejo savo pagiežą ir panieką karaliui, pasikėsinusiam į jo, pasaulyje viešpatavusio tamsos kunigaikščio, pretenzijas.

Dievo planas yra toliaregis ir nepakeičiamas, todėl pašaipaus kaltinimo užrašas tapo Jėzaus karaliavimo programa ir simboliu. Lotynų kalba reiškė Romos imperiją, galingiausią to meto civilizaciją. Graikų kalba yra žmogiškosios išminties ir tiesos simbolis. Hebrajų kalba reiškė tikrąją religiją ir pamaldumą. Tai skamba taip, jog Jėzaus karalystė bus paremta tikrąja galia ir nepalaužiama stiprybe, tiesa ir išmintimi, tikru ryšiu su Dievu ir pamaldumu. Lotynų-graikų-hebrajų kultūros esmingai priklauso taip vadinamos Vakarų krikščioniškosios civilizacijos apibrėžimui.

Kristus jau yra karalius, todėl neturėtų jokios prasmės pastangos jį naujai karūnuoti ar paskelbti. Tinkamiausias poelgis būtų jį priimti tokį, kaip lyderį ar vadą. Tai reikštų, jog nei konstitucijos, nei instrukcijos, nei EU, nei JTO, nei jokie kiti totalitariniai subjektai neturėtų būti priimami kaip svarbesni už Jėzų, kuris vienintelis yra tiesos, gyvybės, šventumo, malonės, teisingumo, meilės ir taikos karalius.

Deja bažnytinėje terpėje vis labiau įsigali politinis korektiškumas, bet ne Kristaus autoriteto dvasia. Labiau dairomasi, iš kur vėjas pučia, todėl jos narių nepavadinsi drąsiojo Jėzaus, kuris pasakė ir padarė tai, ką norėjo, pasiuntiniais, bet labiau politikais. Pataikavimas pasauliui privedė prie to, jog tylioji visuomenių apostazija tapo agresyviąja.Kai kurie katalikai ir jų dvasininkai tapo orų prognozių specialistais, nes susitikimuose laiką užima paviršutiniškomis ir nereikalingomis temomis, išvengiant esminių diskusijų apie teologiją, dabartinę padėtį ir Dievo valią.

Net jeigu ir būtų kalbama teologinėmis temomis, nepakaktų, nes reikia gyventi ir veikti pagal Kristaus pateiktus principus. Net jei ir daugintume maldas, tai nepateisintų konkrečių užduočių apleidimo. Juokingai atrodytų klebonas, jei vėjui nuplėšus bažnyčios stogą organizuotų maldų devyndienius ar aštundienius, tačiau ne žmones ir išteklius konkrečiai užduočiai spręsti.

Kristaus kryžius buvo jo pergalės plano dalis, jo karaliavimo pasireiškimas, liudijant tiesą, drąsą ir atiduodant savo gyvybę už daugelį, kad suburtų iš jų sau pasišventusią tautą, sugebančią kovoti už savo karaliaus reikalus. Juk ir Jėzus sakęs, jog jo karalystėje dalyvaus tik smarkieji, kurie turi dvasinės jėgos už ją kovoti.

A.a. mons. A. Svarinskas yra kalbėjęs, jog gėda kunigui mirti lovoje, bet ne prie altoriaus, ne kovojant už Kristaus karalystę. Monsinjoras mirė lovoje, nes sulaukė gilios senatvės,  nemažai iškentėjęs lageriuose, kalėjimuose, teismuose. Šalia jo daugumas atrodome ne kaip Kristaus pasiuntiniai ir tarpininkai, bet kaip apkerpėję instituciniai darbuotojai. Kur pasidėjo toji Bažnyčios galybė, išmintis ir liturgija, apie kurią pranašavo jos karaliaus kryžiaus lentelė?

Kristus Karalius, tiesa, jau užviešpatavo, tik laiko klausimas, kada pilnai bus tai paskelbta ir pasireikš. Bet ar mes su juo?

Apokalipsė ir Lapkričio 11-oji. 33-čiasis sekmadienis

Baigiantis bažnytiniams metams ir artėjant Adventui liturgijoje pradedami skaityti apokaliptiniai šventraščio skaitiniai apie paskutiniuosius įvykius, kurie ištiks žmoniją prieš Kristaus antrąjį atėjimą. Šių metų apokaliptinius svarstymus naujai nušvietė šv. Faustinos Kovalskos dienoraštis.

Lapkričio 11-ąją Lenkija švenčia savo nepriklausomybės paskelbimo 98-ąsias metines, todėl šia proga verta susimąstyti apie šv. Faustinos teiginį, jog „iš Lenkijos kils kibirkštis, kuri paruoš pasaulį Kristaus galutiniam atėjimui“ (Dienoraštis. 1732). Ar šventoji turėjo mintyje Dievo Gailestingumo žinią, ar kažką kita, sunku yra tiksliai įvardinti. Paskutinius šimtmečius Lenkija metė ne vieną kibirkštį, iš kurių išaugo liepsnos.Omenyje turiu ir šv. Jono Pauliaus II pontifikatą bei pirmąjį komunizmo sužlugdymo atvejį ir pavyzdį Rytų Europoje. Ši šalis dabar kibirkščiuoja bendraudama su Europos Sąjungos kairiųjų apvaldytomis institucijomis dėl vertybinių dalykų.

Daugiau nei akivaizdu, kad ES institucijas ir atskiras jos šalis vis labiau užvaldo neomarksistai, kuriems būdinga savybė – tai praeities, tikrovės bei prigimties neigimas. Jie nenori tapatintis su Europos ištakomis – krikščionybe; jie užsispyrusiai ir agresyviai  įgyvendino emigraciją iš Azijos ir Afrikos, nenorėdami pripažinti tragiškų šio poelgio padarinių; jie kaip išprotėję platina abortų darymo kultūrą, nepaisydami demografinės krizės; jie privalomai visiems bruka gender ideologiją kaip vienintelį teisingą požiūrį į žmogaus prigimtį. Kaip kadaise Rusijoje komunistai bandė pakeisti upių bėgimo kryptį, taip ES neomarksistai ėmė kėsintis į dalykus, kuriuos žmogus gauna kaip duotybę, kurie lemia jo teisingą prigimtinį funkcionavimą.

Savu metu mums buvo teigiama, jog ES yra ekonominė sąjunga, tačiau dabar mes matome,  jog čia yra kiaurai marksistinė sąjunga, brukanti savo vertybes per ekonominį šantažą. Pasaulio Bankas ar Valiutos Fondas verčiau linkėtų Afrikos šalių žmonėms mirti iš bado, tol nesuteikdama paramos, kol jos neįteisins gender ideologijos reikalavimų.  Aukščiausiu lygiu ES vadovai ėmė atvirai kalbėti, jog tautinės valstybės ir sienos tarp jų yra didžiausias blogis, kurį reikia kuo skubiau likviduoti. Galima tai pavadinti tautinės tapatybės naikinimu. Kartu per gender ideologiją yra naikinama ir lytinė tapatybė, dėl kurios griūna žmogaus gebėjimas sukurti normalią šeimą. Maža to, Ilarijos Klintonienės susirašinėjimų išviešinimas atskleidė ir iliustravo, kaip neomarksistai organizuoja antpuolius prieš katalikų tikėjimą, griauna jį iš vidaus, parūpindami ir finansuodami įvairaus plauko revoliucionierius, darančius įtaką mokymui, moralei ir liturgijai.

Su didžiausiu nerimu tenka stebėti, jog neomarksistai daro įtaką hierarchijos formavimo politikai, jog daugybė vyskupų ir kunigų dalyvauja katalikų tikėjimo ir jos tapatybės išplovimo darbe.  Tikintieji ir dvasininkai negali suprasti ir dabartinio popiežiaus kai kurių poelgių bei sprendimų. Paskutiniu metu Dėl Amoris laetitia teiginių ir konkrečių sprendimų išaiškinimo atviru laišku kreipėsi keturi kardinolai. O kur dar praeityje nuskambėję teiginiai ir atlikti poelgiai…

Žmogus praradęs tautinę, religinę ir lytinę tapatybę netenka orientyrų, juo lengva manipuliuoti, jis bus priklausomas nuo totalitarinės valstybės. Šią trejopą tapatybę praradęs asmuo netenka ir gilesnio tikrosios laisvės bei gyvenimo prasmės patyrimo, todėl neatsitiktinai kairieji stengiasi vis labiau uzurpuoti tautos, tėvų ir dvasinį autoritetą, pasitelkdama visą įmanomą klastą ir melą.

Lenkija jau atsikvošėjo: iš jos kilo tautiškumo, šeimos ir tikėjimo išsaugojimo kibirkštis. Toji kibirkštis tešoka ir į Lietuvą. Jei leisime neomarksistams sužlugdyti tikrąsias vertybes,  gali  sugrįšti Nojaus ir Gomoros laikai bei visuomenės, kai jau nebeliko jokios vilties, ir niekas nebepadėjo, tik vanduo ir ugnis.

 

Katuka ataka. Visi Šventieji

Visų Šventųjų dieną Bažnyčia džiūgauja, jog išgelbėtųjų būrys vis didėja, o pražūstančiųjų – mažėja. Milijonai Dangaus laimę pasiekusių sielų, viešai paskelbtų ar tik Dievui žinomų šventųjų mus užtaria ir įkvepia. Pasidžiaugti jų laime ir sutvirtėti savo pašaukime į Dangų bei šventumą susirenkame šią dieną į Eucharistiją.

Šventiesiems mūsų tarpe apibūdinti tiktų žemaitiškas pasakymas – katuka ataka (kačiukai atako, praregėjo, atsiklijavo jiems akys). Tai praregėję žmonės, matantys pasaulio struktūrą, prasmę, sprendimus ir galimybes. Šventumo keliu einantys realiai sutinka šventuosius, ima bendrauti su Jėzumi (mato jį Eucharistijoje), su angelais, su švč. M. Marija ar kitais šventaisiais. Ne retas atvejis, jog praregėję šventieji mūsų tarpe slepiasi po tylos, kuklumo ar net kvailumo kaukėmis, būdami įsitikinę dėl tikrovės ir daugumos neįveikiamo naivumo. Deja, dangiškosios mistikos liudijimų ir pasireiškimų pasitaiko vis mažiau, kadangi maža yra einančių šventumo keliu.

Kur kas dažniau tenka susidurti su įsipainiojusiais į demoniškąją mistiką, kai panirę į sunkios nuodėmės dugną, Dievo kultą išmainę į horoskopus, ekstrasensus, kortas, jogas, pagonybę ir kitas velniavas, susiduria su puolusių angelų tikrove, smarkiai nuo jų nukenčia, būna jų gąsdinami ar kankinami. Šėtonas subūrė savo visų nešventųjų ir pasmerktųjų, blogio ir blogų personažų Halloween antišventę kaip patyčią iš šventųjų ir būdą naujoms demoniškoms iniciacijoms vaikų ir paauglių tarpe įvykdyti. Krikščionys privalo nuo to reiškinio laikytis toli ir saugoti savo jaunimą, o klystantiems ir naiviems pažįstamiems bei draugams paaiškinti jo absurdiškumą ir žalą.

Kas padeda žmogui tapti šventu? Galima išskirti keturis pagrindinius dalykus tarp daugelio kitų:

  1. Šventieji sakramentai, ypač Krikštas, Išpažintis ir Eucharistija. Šventieji ateina nuo krikštyklų ir klausyklų, nepaisant to, kuo jie buvo anksčiau;
  2. Nuoširdi ir kantri malda bei atsirandantis artimumas Dievui bei šventiesiems;
  3. Iš meilės Dievui ir artimui daromi geri darbai kaip Dievo valios vykdymo ir tikėjimo pagrindimo būdas;
  4. Šventojo Rašto ir viso to, kas išplaukia iš jo, skaitymas: dvasinių autorių ir šventųjų biografijų, katekizmo studijavimas, nes tai yra teisingo Biblijos interpretavimo pavyzdžiai atskirų žmonių gyvenime ir Bažnyčioje.

Linkiu sau ir jums: į šventumą, į praregėjimą ir Dievo regėjimą.

Muitininko Skaidriaus-Murziaus istorija. 31-asis sekmdienis

Visų Šventųjų iškilmių išvakarių sekmadienį pasakojama evangelinė istorija, kaip nusidėjėlis sutiko Jėzų Kristų, atsivertė ir patyrė išganymo malonę. To nusidėjėlio vardas reiškia  tyrumą ir švarumą – Zachiejus. Lietuviškai pavadintume – Skaidrius. Iki atsivertimo jis nebuvo vertas to vardo ir, pasak to poeto,: „Aš – ne Skaidrius, aš – Murzius“…

Nedaug žinome apie tą Dievo malonės užantspauduotą žmogų. Buvo žemo ūgio. Paprastai tokie žmonės turi įvairių kompleksų, susiformavusių iš vaikystės laikų, kai tenka patirti aukštesnių ir stipresnių bendraamžių patyčias ir smurtą. Kiekvienas žmogus, ypač jaunas, turi bendruomenės, priklausymo, įvertinimo poreikį, tačiau mažaūgiams ar kitaip išsiskiriantiems iš kitų tenka patirti atmetimą. Mažam žmogui išsivysto sunkus, neurotiškas charakteris, stiprus savotiškai suvokiamo teisingumo siekimas,  norint kitus aplenkti ir net atkeršyti. Šį bruožą imta vadinti Napoleono kompleksu.

Skaitinyje minima, jog būdamas žydas Zachiejus dirbo Romos imperijos tarnautoju – muitininku, netgi muitininkų viršininku. Tai tikras parsidavėlis ir išgama, kuris troško pasirodyti, kažką reikšti ir atsikeršyti už patirtus pažeminimus.

Vienas kunigas savo atsiminimuose iliustravo, kaip Zachiejaus istorija pasikartojo naujesniais laikais. Dar būdamas jaunas klierikas tarpukario Lietuvos laikais vasaromis atostogaudavo savo gimtojoje parapijoje, kurios klebonas po sekmadienio Sumos siųsdavo jį į šventorių padalinti pinigėlių elgetoms. Buvo įprasta, kad duodant išmaldą, prašoma elgetos  pasimelsti nurodyta intencija. Klebonas buvo paliepęs klierikui sakyti: „Pasimelsk, kad ubagas netaptų ponu“… Keistai tai skambėjo, tačiau žodžių prasmė paaiškėjo, kai Lietuvą okupavo komunistinė Sovietų Sąjunga. Daugumas tų ubagų tapo naujos valdžios bendradarbiais, valdininkais, baudžiamųjų burių nariais, uoliai skundė ir padėjo sudarinėti tremiamųjų į Sibirą sąrašus. Tai buvo jų kerštas visuomenei ir likimui.

Jėzaus laikais muitininkai rinko ne tik mokesčius, tačiau atliko ir antstolių funkcijas. Nei tuomet, nei dabar žmonės nedegė dideliu troškimu mokėti mokesčius, išgalvodavo įvairių būdų juos aplenkti. Muitininkai apie visus ir viską žinojo, todėl turėjo prievolę už kiekvieną sau priskirtą žmogų asmeniškai sumokėti mokesčius nurodytu terminu, jei tas neišgalėdavo ar sukčiaudavo. Tačiau turėjo teisę vėliau išsireikalauti dvigubai ar net keturgubai daugiau, imantis netgi radikalių priemonių, kaip antai, parduoti į vergiją kurį nors šeimos narį ar net visą šeimą. Piktybiniams skolininkams grėsė ir mirtis.

Muitininko pajamos buvo pasakiškos, nes galėjo vogti, apgaudinėti, priskaičiuoti aukštas palūkanas. Būdamas muitininkų viršininku Zachiejus, ko gero, ėmė dovanas ir kyšius. Buvo labai turtingas žmogus, su pilnomis kišenėmis, tačiau su tuščia širdimi, nes nieko jis nemylėjo ir kitų buvo nemylimas, niekas su juo nesisveikino, nedraugavo, buvo visų nekenčiamas ir keikiamas.

Galima įsivaizduoti, kokios dvasinės būklės buvo Zachiejus. Jis buvo persisotinęs patyčių, smurto, turtų ir ištaigos, ligotos šlovės ir veidmainystės. Pasakojime girdime, jog jis susidomėjo Jėzumi, norėjo jį pamatyti, kadangi daug girdėjo apie jo daromus stebuklus, skelbiamas idėjas, ypač jog nesiekė turtų kaip visi žmonės, sąmoningai pasirinko neturtą.

Matome neįtikėtiną dalyką, jog tas, kuris taip kovojo už savo garbę, kuris bandė visiems įrodyti savo vertę, įsilipo į medį, būdamas suaugęs vyras ir dar aukštas pareigas užimantis, rizikavo savo reputacija. Tas, kuris buvo pajuokiamas dėl žemo ūgio, tapo dvigubos patyčios objektu, kai įsilipo į medį. Zachiejus nugalėjo savo kompleksus ir nekreipė dėmesio į vertinimus, kadangi taip norėjo pamatyti Išganytoją. Jėzus pastebėjo jį medyje ir perprato jo širdies troškimą, liepė išlipti ir ruoštis priimti jį į svečius. Zachiejaus džiaugsmui nebuvo ribų, nes išgirdo draugišką Viešpaties žodį ir sulaukė nuoširdaus gesto, kurio ilgėjosi per visą savo gyvenimą. Kaip rašoma pasakojime, liaudis žado neteko ir ėmė smerkti Jėzų, jog jis vaišinsis pas visų nekenčiamą nusidėjėlį, tautos išdaviką ir lupikautoją. Dabar blogas buvo ne tik Zachiejus, bet ir Jėzus, kadangi nepaisė tautos nuomonės ir sulaužė tabu.

Čia vėl man prisimena kito kunigo pasakojimas, kaip jį po Stalino mirties išleido iš lagerio Sibire. Lagerio karininkas jo paklausė, ar suprato per tuos ilgus sunkaus darbo ir gyvenimo metus, kodėl buvo įkalintas. Kunigas atsakęs, jog nesuprato kaltės ir priežasties. Tuomet kareivis atšovęs jam: „Todėl kalėjai, jog nenorėjai eiti kartu su liaudimi. Jei liaudis veržiasi į revoliuciją – tai ir tu privalėjai. Jei liaudis atmetė religiją, griovė bažnyčias, tai ir tu turėjai išsižadėti tikėjimo drauge su visa liaudimi“. Sekant ta logika išeitų, jog jei liaudis vagia, girtauja, paleistuvauja, tai ir kunigai turi taip elgtis. Iš tikrųjų, paklusdamas Kristui kunigas ėjo priešinga liaudžiai kryptimi. Komunistams tai reiškė, jog ėjo prieš liaudį, todėl buvo ištremtas į Sibirą. Nieko naujo, nes ir dabar yra kuriama kažkokia nauja visuomenė ir naujos vertybės, pagrįstos modernizmu, liberalizmu ir bedievybe, o pagrindiniu tokios iškrypusios visuomenės priešu paskelbta Katalikų Bažnyčią.

Betgi grįžkime prie muitininko Zachiejaus. Jis sutiko Jėzų nestandartiniu būdu – medyje, kadangi buvo liaudies atmestas, kadangi jam buvo tas pats, ką liaudis pasakys. Ir Jėzus nekreipia dėmesio į liaudies nuomonę, kai patraukė pas jį į svečius. Svarbiausia, jog pražuvęs žmogus sutiko savo Gelbėtoją, nugalėjęs savo traumas, kompleksus, visuomenės spaudimą ir jos primetamus standartus. Zachiejaus-Skaidriaus pavyzdys ypač svarbus ir savalaikis jaunimui bei visuomenės atstumtiesiems.

Puikybė „labanakt, vaikučiai“ multikų šviesoje. 30-asis sekmadienis

Amžinojo Tėvo Sūnus Jėzus Kristus buvo jaunas, gražus, stiprus, tačiau turėdamas visą dievišką visagalybę elgėsi paprastai, nuolankiai ir ramiai. Jis paragino mokytis iš jo romumo ir nuolankumo, idant jo sekėjas atrastų širdies ramybę.

Šio sekmadienio evangelijos pasakojimu pateikiamas nuolankios maldos, kuri teikia ramybę, apibūdinimas per dviejų besimeldžiančių vyrų palyginimą: asmeniniu teisumu įsitikinęs fariziejus gyrėsi ir didžiavosi, o nusidėjelis muitininkas nedrįsdamas akių pakelti ir šventovės gale stovėdamas sielvartavo dėl savo klaidų. Pirmasis yra puikybės pavyzdys, antrasis – nuolankumo.

Vėl ir vėl ieškome atsakymo, kas yra puikybė? Tai iliuzija, melas apie savo asmenį, savo galimybes ir ateitį. Geriau suprasti šią ydą tepadeda Kristaus gundymo dykumoje aprašymas. Šėtonas akimirką parodė Kristui visą pasaulį, turtus ir galimybes, žadėdamas jam tai visa atiduoti, jei Kristus parpuolęs jį pagarbins. Ką gi ten tokio velnias tokio parodė ir pažadėjo? Iliuziją, plačią plačią fantaziją. Iš tikrųjų, puolę angelai viską prarado ir nieko neturi išskyrus nuolatinę pragaro karštinę ir kliedesius. Pavadinkime tai gal net multiplikaciniu filmuku „Labanakt, vaikučiai” mintimi. Nieko bendro su realybe neturinti  virtualybė, kuriai atsispirti būna sunku, jei Šventoji Dvasia žmogui nepadės iš jos ištrūkti.

Panašiai atsitiko ir pirmiesiems žmonėms, kai šėtonas pasiūlė jiems tapti „kaip Dievas“. Pasiūlė svaiginančią fantaziją ir apgavo, kaip bankininkai paskolų ir procentų galimybėmis.  Tai, kad sugebėjo juos apgauti, įrodo, jog jie leido sau būti naivūs ir kvaili. Žmogų kankina ir kvailumas, ir puikybė, todėl nėra lengva suvokti jam savo prigimtinį orumą, neprimaišius kliedesių iš ligotos fantazijos srities.

Kažkada gyveno toks kankinys ir vyskupas be vyskupijos šv. Nektarijus, kuris išskyrė dvi puikybės rūšis: proto ir širdies. Proto puikybės apvaldytas žmogus mano, jog jis viską gerai žino ir išmano, jog nereikia jam nei patarimų, nei mokytis, nei tyrinėti. Tai gryna velniška puikybė, iš kurios išeities beveik nėra. Asmuo sudegina logikos tiltus, kad galėtų grįžti, būti nešališkas ir savikritiškas.

Širdies gi puikybės esmė yra didžiavimasis savo savybėmis, galimybėmis ir nuosavybe: jog esi gražus, jaunas, stiprus, sveikas, gabus, drąsus ir t.t. Na, jaunystė praeina, grožis nuvysta, jėgos apleidžia, prasideda ligos, taip sudaromos galimybės tapti nuolankesniu. Antai žvelgia garbingo amžiaus moteris į savo jaunystės nuotrauką ir mąsto: „tai buvo taip senai ir taip netikra, kad atrodytų kaip tiesa“… Arba štai žmogus praturtėja. Akivaizdu, kad darbuojantis savo rankomis sunku praturtėti, tačiau iš bado niekas dar nemirė. Na, gal išlošė loterijoje, gal rado lobį, o gal apiplėšė banką… Tuomet ima galvoti, koks jis ypatingas ir laisvas. Bet gyvenimas praeina, reikia mirti, viską palikti. Tarkime, jauna ir graži mergina, pasitikinti savimi ir išdidi, kelis kartus išduota ir apgauta – nebėra ko puikuotis. Jėgų pilnas sportininkas jas panaudoja nusikaltimui, pasodinamas į kalėjimą, išeina pagyvenęs – kur ten kokios išdidžios mintys? Dievas kai kuriuos laužo kaip nendres ir meta į dulkes, taip gydydamas nuo širdies puikybės.

Kitaip yra, kai žmogus serga proto puikybe. Jis nuolat pykstasi su Dievu, su tėvais, su Bažnyčia, su kitais tikrais autoritetais. Ši liga yra išplitusi mūsų laikais ir vadiname ją mūsų civilizacijos pasididžiavimu. Kokia čia civilizacija – kuprota ir užkrėsta kenksmingomis idėjomis.

Viena iš puikybės apraiškų yra beatodairiška konkurencija. Mes, europiečiai katalikai, nebuvome užkietėję konkurencijos šalininkai, nes mums svarbiau ir tikruoju laimėjimu yra dalyvavimas ir bendradarbiavimas. Laukinė konkurencija yra protestantizmo ir Amerikos išsigalvojimas, kai gyvenimas įsivaizduojamas kaip lenktynės autostradoje: kas kurį aplenks ir nustums į šoną.

Dėl šios priežasties reikėtų labiau vertinti ne sportą, bet aktyvų poilsį, kai žmogus nealina savo sveikatos dėl prizo. Bėgti reikia ne kad kitus aplenktum, ne kad prizą gautum, bet kad smagu ir sveika yra pabėgioti.

Smuikeliu grojama ne tam, kad laimėtum prizinį milijoną, ant visų spjautum ir išvažiuotum į Amerikos Metropolitan. Muziką atlikti reikia dėl to, jog semiamės iš jos džiaugsmo.

Šv.Raštą studijuoti reikėtų ne tam, kad su kažkuo ginčytumeisi, bet kad jis apreiškia mums Dievo tiesą, grožį ir meilę, kadangi jis yra saldus, džiaugsmą ir peną teikia sielai, leidžia išsaugoti gyvenimo džiaugsmą.

Puikybė susargdina žmogų. Dvasiškai ligoto žmogaus kūryba yra ligota. Kai ligotas vyras ar žmona gyvena šeimoje, tai ir visa šeima pradeda panašėti į psichiatrinę ligoninę. Net ir Bažnyčioje ligotas dvasiškai vyskupas ar kunigas savo vyskupiją ar parapiją padaro psichiatrine ligonine ar kalėjimo kazarmu. Panašiai  dvasinių ir psichinių problemų turinčių vadovų valdomos įmonės ir įstaigos, verslo bendrovės tampa tikru pragaru normaliam ir sąžiningam darbuotojui, kuris kaip evangelijos muitininkas bažnyčioje nebegali akių pakelti į altorių dėl to, ką priverstas daryti ir iškęsti. Ligotas dvasiškai žmogus viską daro ligotai ir visus užkrečia liga: puikybe, idiotišku konkuravimu, noru pasirodyti, troškimu kitus žeminti, valdyti ir kontroliuoti ir pan.

Tai galima pavadinti smulkiu, kasdieniu, buitiniu satanizmu – aš pirmas, aš geriausias, viskas tik pagal mano valią, pagal mano nuomonę, visi turi man tarnauti, gyvenimas skirtas tik man, bet ne kitiems. Apie tokį satanizmą kalbėjo ir Kristus palyginime apie du besimeldžiančius, kai fariziejus net maldoje gyrėsi ir puikavosi, o kitus niekino ir siekė konkuruoti.

Evangelijoje minimo muitininko sąžinė dar buvo gyva, nes Dievo akivaizdoje apgailestavo dėl visko ir ieškojo išeities. Fariziejus turėjo jam padėti, bet buvo apsvaigęs nuo tariamo savo šventumo iliuzijos, todėl viską tik pablogino. Puikybė nugalima tiesos matymu ir priėmimu, bet ne „labanakt, vaikučiai“ multikais. Tik nuolanki tiesa Dievo akivaizdoje atneša ramybę ir neteisinimą.

Pasirinks religiją suaugęs?

Karts nuo karto girdžiu tokį teiginį, jog tėvai atsisako perteikti vaikui religiją, neva jis pats turėtų ją pasirinkti kai suaugs. Dažniausiai taip teigia katalikišką sąmoningumą praradę, retai į pamaldas užsukantys asmenys. Šis teiginys turi loginių ir praktinių neatitikimų, kuriuos norisi pristatyti.

Pedagogikos tikslas yra suformuoti mąstantį, atsakingą ir savarankišką asmenį. Tačiau ilgą laiką vaikai ir paaugliai  tokiomis savybėmis nepasižymi, todėl dėl daugelio dalykų privalo apsispręsti tėvai ir kiti ugdytojai, apskritai suaugusieji. Jei vadovautumės taisykle, jog vaikas pats pasirinks, tuomet nereikėtų jo mokyti gimtosios kalbos – tegul pats pasirinks, kai suaugs, o iki to laiko reikėtų tylėti. Gal tegul pats pasirinks, ar eiti į tualetą, ar daryti į kelnes, ar naudoti šaukštą, ar valgyti kaip beždžionė? Tegul pats pasirinks elgesio būdą suaugęs, o iki tol nereikėtų jo drausminti ir reikalauti.

Čia manoma, jog vaikų ugdymas, pasaulėžiūros, vertybių bei praktinių sugebėjimų perdavimas pažeidžia vaikų laisvę. Bet taip vadinamas pedagoginis ir ugdymo spaudimas yra būtina sąlyga, kad vaikas galėtų lavinti savo intelektą, sugebėjimus ir elgesį. Antraip turėsime mažą laukinį, kuris užaugs į didelį laukinį.

Pedagogika primena ant bėgių pastatytą traukinį, judantį konkrečia kryptimi. Jei manytume, jog tai pažeidžia traukinio laisvę, tuomet derėtų traukinį nuimti nuo bėgių ir palikti pievoje ar miške. Tuomet jis turėtų teorinį visų pasaulio krypčių pasirinkimą, tačiau praktiškai nuo bėgių nukeltas traukinys niekur nepajudės.

Tarkime tėvai Ignas ir Ieva daro pedagoginį spaudimą, padeda ir sudaro sąlygas savo vaikui mokytis anglų, vokiečių, prancūzų, italų ar kiniečių kalbas. Vaikas neturi laisvės, jis dirba nurodyta kryptimi, nes už jį apsisprendė tėvai. Tarkime, jog tėvai Jonas ir Barbora nedaro jokio spaudimo, nesudaro sąlygų nei nepadeda savo vaikui mokytis kalbų, todėl jis turi laisvę nekalbėti ir prancūziškai, ir vokiškai, ir angliškai. Anų tėvų vaikas turi laisvę kalbėti visomis tomis kalbomis, kurių mokėsi. Galutinis rezultatas: vienas gali, o kitas – nieko negali.

Ne kartą teko bendrauti su 40-mečiais, 50-mečiais, kurie atsivertė į katalikų tikėjimą, ir kurie uždavinėjo panašaus pobūdžio klausimus: „kodėl man reikėjo tiek daug kentėti ir kitus kankinti, tiek klaidų padaryti, tiek nuostolių patirti, kol atradau tikėjimą? Kodėl man tėvai vaikystėje neperdavė tikėjimo ir neapsaugojo nuo bedieviško gyvenimo komplikacijų?“.

Dažniausiai taip yra, kad kas neturi tikėjimo, tas neturi ir intelektualinio, moralinio bei dvasinio stuburo. Deja, liberalizmo ir emancipacijos laikais bendražmogiškosios ir humanistinės vertybės yra šakėmis ant vandens užrašytos ir dažniausiai nereiškia nieko arba reiškia chaotiško šėliojimo laisvę.

O ką kalbėti apie visokio plauko sektas, kurios medžioja ideologiškai ir dvasiškai skurdžias sielas, duodamos dalines ar niekines tiesas bei už jas pareikalaudamos visko. Kur nėra stipraus katalikiško tikėjimo, ten klesti sektos.

Jėzus Kristus yra sakęs, jog tikėjimas yra stovėjimas ant uolos, o krikščionybės atmetimas – stovėjimas ant smėlio, jog Jo asmuo ir atneštos vertybės yra pamatinis akmuo, todėl visiems jį atmetusiems jis tampa suklupimo akmeniu. Neatsitiktinai po bedievybės vėliava keliavo visi žiauriausi paskutinių jų ir besitęsiančių laikų ideologai bei pasaulinės dramos: Leninas, Stalinas, Hitleris, abortmacheriai, eutanazijos budeliai, godūs kapitalistai ir t.t.

Koks nuoširdžiai mylintis savo vaikus krikščionis galėtų vaikus auginti be tokio pamato, ant kurio užaugo šventieji, didieji visuomenės veikėjai ir geradariai, ir visa Vakarų Civilizacija? Kokiu ignorantu ir beširdžiu reikia būti, kad savo vaikus pasmerktum beprasmiam, destruktyviam gyvenimui be jokių tikrų orientyrų?

Plurimos annos!

Spalio 10 d. Lietuvos kariuomenės pirmasis vyr. kapelionas, atsargos majoras, kardinolo V. Sladkevičiaus kancleris ir sekretorius, antitarybinis pogrindininkas ir Nepriklausomybės laikų bažnytinis disidentas kun. Alfonsas Bulotas sulaukė 70-ties metų jubiliejaus. Bendraminčiai ir bendražygiai linki Jubiliatui ir meldžia Aukščiausiąjį tolimesnės palaimos bei Jo globos bei dėkoja už kunigišką ir patriotinį pavyzdį, brolišką buvimą šalia.

Valdančiojo Kauno arkivyskupo Liongino kvietimu jubiliatas kun. Bulotas spalio 13 d. dalyvavo Šiluvoje  su tikinčiąja liaudimi padėkos šv. Mišiose, kurias atnašavo į pensiją išėjęs buvęs Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

kapel

Ištverminga malda. 29-asis sekmadienis

Žmogus yra didis niekas!.. Jis niekam šiaip nerūpi. Išskyrus Dievui. Na, gal dar mamai, tėčiui, žmonai, bet ir tai ne visada, nes gal jų nebuvo ar neliko. Tik Jėzus mirdamas ant kryžiaus galvojo apie kiekvieną iš mūsų. Mes sirgdami ar kentėdami nemokame galvoti apie kitus, nes galvojame tik apie save.

Šio sekmadienio evangelijoje Išganytojas iliustruoja šią tiesą pasakodamas apie skriaudžiamą našlę, kuri buvo niekas ir jos skriaudėjams, ir abejingam bei išpuikusiam teisėjui. Ji neturėjo nei fizinių jėgų, nei artimųjų, kad galėtų apsiginti, tačiau buvo išklausyta dėl savo įkyrumo. Bet ne taip yra su Dangiškuoju Tėvu, apie kurį liudija jo vienatinis Sūnus.

Šį sekmadienį tęsiama ištvermingos, pasitikinčios, iš tikėjimo išplaukiančios maldos tema. Tai nelengva tema, kadangi išmokyti žmogų maldos yra sunkus dalykas. Apaštalai taip pat prašė pamokyti, todėl Jėzus davė maldą, kuri veda link tikėjimo Dangiškuoju Tėvu ir tikėjimo, jog esame jo mylimi vaikai. Jėzus nuogąstavo, jog atėjęs neberas tokio tikėjimo.

Malda dažnai yra nelengvos kūno, proto ir širdies pastangos, kadangi reikia melstis protingai, mąstyti ką kalbi, su kuo kalbi, išlaikyti dėmesį, pagarbą, kad ir širdis atsilieptų į tai, ką sakai maldoje. Būtų nesusipratimas, jei tik liežuviu maltume, o širdis išliktų akmeninė ir tylėtų.

Kaip sportininkui prieš varžybas reikalingas apšilimas, taip ir mes prieš maldą turime dvasiškai sušilti. Gal penkias, gal dešimt, o gal dvidešimt minučių ir rankas sudedame, ir iškeliame, ir klaupiamės, ir stojamės, ir žemai nusilenkiame, ir į krūtinę mušamės, gal net kryžiumi gulamės, įžangines maldas skaitome, kad įeitume į maldos nuotaiką. Reikia, kad besimeldžiantis žmogus įeitų į ugnies būseną, kad degtų, spinduliuotų. Jei gerai meldžiamės, tuomet aplanko dvasinė šiluma, tuomet nesame šalti ir kitų nešaldome.

Kad galėtume gerai melstis, reikia išmokti gerai kalbėti ir patylėti. Kalbėjimas yra tarsi durų varstymas, kuomet įsileidžiame į namus svečią, o gal žiurkes arba šaltą orą. Jei visą laiką namų durys atlapotos, juose bus šalta. Panašiai širdies šiluma ir ugnis nuslopsta, jei kalbame bet ką ir be pagarbos. Pasidalinai šmeižtu, neviltimi, neapykanta, patyčia, ir jauti, kad širdyje pasidaro tuščia ir šalta. Tuo šalčiu bei „dvasine radiacija“ ir kitus sušaldai bei pablogini.

Jei pagarbi malda sušildo, tai dvasinį šaltį sukelia ypač nepagarbus Dievo vardo, jo asmens minėjimas, formalus meldimasis. Kaip kažkuris poetas pastebėjo, tik ištarei be reikalo ir be pagarbos „O Dieve“, ir kažkas tarsi paukštis iš tavo širdies išskrenda palikdamas tuštumą. Durys atsidarė, šiluma išsisklaido, padvelkia šalčiu. Todėl Dievo vardus ir jo asmenį galima minėti tik nuoširdžiai meldžiantis, jį šlovinant, skelbiant tikėjimą. Kai reikia apie Dievą kalbėti, negalima tylėti. Kai nereikia, tuomet geriau jo perlų pasaulio tvartelyje nebarstyti.

Apaštalas Paulius yra sakęs, kad niekas negali pasakyti, jog Jėzus Kristus yra Viešpats, jei Šventoji Dvasia jo neįkvėptų. Būtent, Šventoji Dvasia turi vadovauti maldai, ir kur ji veikia, ten aplanko dvasinės šilumos, ramybės ir aiškumo pojūtis.

Dažniausiai nusidedame kalba. Negalima užmiršti, jog už kiekvieną žodį duosime apyskaitą Dievo teisme. Pasaulis ir mūsų aplinka yra užteršta žodžių šiukšlėmis. Lietuvos visuomenėje yra daug pykčio, nevilties ir nepagarbos. Ta blogų žodžių srovė liudija, jog lietuvių liežuviai yra jų aptemusių ir piktų širdžių išdavikai: kas širdyje, tas ir lūpose pasirodo. Su pranašu Izaiju reikia šaukti: „Vargas man, nes pražuvau! Esu žmogus suteptomis lūpomis ir gyvenu tarp žmonių suteptomis lūpomis“ (6, 5). Nuo mažo iki senelio visi keikiasi ir keikia, dergiasi, pykstasi ir meluoja. Pražūsime dėl liežuvio, dėl suteršto žodžio, ir šia prasme žodžio laisvė yra tiesus kelias į pragarą.

Malda yra tik pirmas žingsnis link Dievo, tačiau Šv. Rašte rašoma apie antrą: „Kodėl man sakote: „Viešpatie, viešpatie“, tačiau nevykdote to, ką jums sakau?“. Vien malda neveda į Dangų, dar reikia pildyti Dievo valią. Kaip žinia, Mozė buvo pamaldus vyras, tačiau tą antrą Dievo valios vykdymo žingsnį darė keturiasdešimt metų. Pirma darbas, tada ir atlyginimas.

Na, gal šokiruos patarimas ir paraginimas pasiimti po bomžą pas save į namus ir jais rūpintis. Tai būtų per sunku, bet reikia kad ir jais kažkas pasirūpintų. Gal bent pradėkime nuo paprastų Kristaus užduočių. Kristus liepia mylėti savo artimą ir nenusisukti nuo mažutėlių. Kodėl Lietuvoje tiek mažai krikščionių įsivaikina vaikų namuose esančius vaikus, sunku tai suprasti. Juk Armėnijoje ar Egipte nerasime krikščionių tarpe paliktų jų vaikų, auginamų valstybinėse įstaigose, pas musulmonus ar dar kažkur.

Kristus draudžia kitus teisti. Stengtis suprasti kitą galima ir reikia, nuodėmę smerkti galima, tačiau nusidėjėlio  pasmerkti – ne. Čia derėtų paklausti, kodėl Respublikos valdžią keikiame, tačiau nesimeldžiame ir nepadedame jai keistis į gerą? Piktų žodžių lavina plūsta nuolat, tačiau paprasčiau būtų dalyvauti rinkimuose ir būti aktyviu piliečiu kitose situacijose. Kita paprasta Kristaus užduotis – melstis už savo priešų atsivertimą ir išgelbėjimą.

Kristus mokė prašančiam duoti. Nesunku įsivaizduoti, kiek kraugerių ant sprando užliptų. Kai esi žmonėms geras, tuomet jie pradeda tuo piktnaudžiauti. Čia svarbu savo namų adreso nepasakyti, kad nepradėtų buriuotis prie durų dieną ir naktį.

Išties, Kristaus valia mūsų gyvenimą daro komplikuotą: atleisti, dalintis, melstis ir t.t. Ji laužo mūsų žmogiškus įsivaizdavimus ir skatina būti tokiai tobulais, koks tobulas yra Dangiškasis Tėvas. Nelengva tai priimti, todėl su Dievu maldoje ginčijamės ir diskutuojame kaip toji našlė su teisėju iš Jėzaus pasakyto palyginimo.

Kažkada vienas žmogus klausęs žydo, kodėl jie meldžiasi taip triukšmingai. Mes pratę melstis ir giedoti darniai, išlaikyti tylą, o štai jie daro tikrą erzelį. Jis atsakęs, jog žydai yra pratę ginčytis su Dievu. Kadangi jie Jį priima kaip Tėvą, o save laiko jo vaikai ir jo šeima, todėl nebijo Tėvo klausinėti, kalbėtis ir diskutuoti. Tikrai norisi ginčytis išgirdus Jėzaus žodžius, jog už priešus reikia melstis ir stengtis juos mylėti. Bet Dievas nėra mums svetimas ir abejingas, kad reikėtų jį pulti įkyriai ir ginčytis. Per krikštą ir tikėjimą tapome jam savi ir artimi, pažįstame Jėzų, jo Motiną, kuri ir mums turi motinišką širdį, pažįstame ir Jėzaus draugus – apaštalus, šventuosius. Tai didelė ir nuostabi dvasinė šeima, kurioje su pagarba, dėmesiu ir geranoriškumu klausomasi, kas ką sako, kur išklausomos nuoširdžios maldos, dalijamasi dvasine šiluma.

Pirmosios ir šeštosios dienų žmonės. 28-asis sekmadienis

Sukūręs pasaulį Dievas džiaugėsi, jog tai buvo gera. Gerasis Kūrėjas davė žmogui gerą pasaulį, todėl geras žmogus, neturėdamas kuo jam atsilyginti, tegali jam dėkoti. Religija yra žmogaus dėkingumo Dievui pasireiškimas, todėl ir svarbiausia katalikų bei ortodoksų liturgija vadinama Eucharistija – dėkojimu už sukūrimą ir atpirkimą.

Eucharistijos diena sutampa su civiliniu sekmadieniu. Čia derėtų atkreipti dėmesį, jog civilinių dienų pavadinimų prasmė  neatitinka bažnytinio skaičiavimo prasmės, nes pirmąja diena (dominica – Viešpaties diena) katalikams yra ne pirmadienis, bet sekmadienis, o pirmadienis jau yra antroji diena (feria secunda). Šeštadienis yra septintoji diena, kuri žydams yra Šabo diena, lotyniškai vadinama – sabbaticum (žydų diena). Skaičiuose ir dienose atsispindi gilios teologinės prasmės.

Krikščionys švenčia ne šabą, bet pirmąją dieną, kai Jėzus prisikėlė iš mirties, todėl ši diena yra Dievo pergalės ir jo Karalystės diena, neretai vadinama ir aštuntąja, t.y. paskutiniąja ir amžinąja diena. Septintoji žydų šabo, poilsio diena, krikščionims nėra pasyvumo ir nieko neveikimo diena, bet pasiruošimo Eucharistijai diena. Septyni Biblijoje reiškia tobulumo, pilnatvės, žemiškos palaimos skaičių.

Yra taip pat šeštoji diena, kuri sutampa su civiliniu penktadieniu. Skaičius 6 laikomas nepilnu, laužytu, netobulumo, šėtono skaičiumi. Šeštąją dieną Jėzus buvo prikaltas prie kryžiaus ir mirė. Ši diena pavadinta tamsybių siautėjimo diena, todėl joje yra pasninkas ir atgaila, ilgesnė malda. Kaip matome, penktadienis ypač šiais laikais tapo tamsybių ir nuodėmės diena, nes pradeda savaitgalio šėlsmą. Šešetas reiškia žemiškąją gerovę, kai žmogus viską turi, tačiau Dievo neturi.

Iš esmės žmones galima skirtyti į pirmosios dienos ir šeštosios dienos būrius. Pirmieji švenčia Eucharistiją, jų visas gyvenimas yra nenutrūkstamas dėkojimas Dievui. Kitų gi gyvenimą galima apibrėžti kaip didžiojo penktadienio dramą, kai Kristus yra atmetamas ir kryžiuojamas. Tokie žmonės vietoj dėkingumo turi tik priekaištų, murmėjimo ir neapykantos jausmų.

Pasakojimu apie dešimties raupsuotųjų išgydymą, Kristus paaiškina nedėkingumo tikrovę: nors visi patiria Dievo malonę, tačiau tik nedaugelis dėkoja. Nedėkingumas Dievui yra didžiausia neteisybė, sunkiausia nuodėmė, kurioje pasilieka demonai ir jų apvaldyti žmonės, todėl niekaip nesuderinamas su tikru maldingumu ir religija.

Nesugebėdamas dėkoti Dievui žmogus vis labiau tampa panašus į šunį, kuris čiumpa numestą kąsnį ir skuba jį praryti, neturėdamas jokio atžvilgio į davėją. Tarp šunų galioja vagystės taisyklė: kas pirmas pasičiumpa, kas yra nuožmesnis, tas ir turi. Jei dar atkreiptume dėmesį į šunų instinktą vienas kitam tarpukojį ir pasturgalį uostyti, nesunkiai atpažintume pilną dažno žmogaus paveikslą: nedėkingas, agresyvus ir pasileidęs. Apie tai ir sukasi dabartinės nuopuolio kultūros dėmesys televizijoje, spaudoje ir kasdieniame gyvenime.

Dėkingumas yra ir dvasinė nuostata pastebėti gėrį net sudėtingose aplinkybėse. Antai visą savaitę pilant lietui daugumas galėtų tik murmėti ir nusistebėtų, jei kas pavadintų tai nuostabiu reiškiniu, kuriame matytis gili prasmė ir grožis, nešantis atgaivą visai kūrinijai. Paprastai tik šventieji dėkoja už kančią, per kurią jie susivienija su Kristumi, ir už mirtį, kuri yra peržengimas iš šio pasaulio pas Dievą. Dėkingas žmogus nei akimirkai neužmiršta, jog pasaulis iš esmės yra geras ir sukurtas gerojo Dievo, kuriam verta padėkoti. Kita vertas, reikia visa padaryti, kad to pasaulio nesugadinus, kad jo nepraradus. Bet jei ir kažkas sugadina, Dievas pajėgus jį atstatyti ir atnaujinti.

Krikščioniškas gyvenimas ruošia žmogų gyvenimui Danguje. Šv. Rašte skaitome, kad Dangus pristatomas kaip nuostabi liturgija, kurioje dalyvauja angelai ir šventieji, nepaliaujant dėkojant ir šlovinant Viešpatį. Šv. Mišios yra tos liturgijos laidas, pradžia ir užtikrinimas, todėl tie, kurie nebeateina į pirmosios dienos liturgiją, į Eucharistiją, negalės pasiekti Dangaus. Kas neišmoksta dėkoti Dievui žemėje, tas nemokės dėkoti ir po mirties.

Garstyčios grūdo filosofija. XVII sekmadienis.

Viskas prasideda nuo mažų dalykų. Palyginimu apie garstyčios grūdą mūsų Viešpats Jėzus Kristus šio sekmadienio evangelijos skaitinyje nori paaiškinti pasaulio ir tikėjimo vystymosi tvarką.

Garstyčios grūdas tėra 1-2 milimetrų skersmens, tačiau išauga į didelį augalą. Panašiai, jei tikėti mokslininkų teiginiais, pradžioje visa dabar visatoje esanti materija buvo sukoncentruota į garstyčios dydžio grūdą, kad sprogimo metu tas grūdas išsiskleidė ir toliau auga mums matomos visatos pavidalu. Pradžioje kiekvienas iš mūsų motinos įsčiose buvome garstyčios grūdo dydžio, tačiau užaugome, išsivystėme neatpažįstamai.

Mūsų tikėjimo kelias prasidėjo nuo Krikšto sakramento, nuo malonės grūdo, kurį Dievas pasėjo mūsų sielose. Kad grūdas augtų, reikalingos tinkamos sąlygos, pavyzdžiui, vanduo ir šviesa. Šie simboliai ypač tinka nusakyti dalykus, kurie augina žmogų: sakramentų malonę ir tiesą, gaunamus iš Dievo.

Tikėjimo augimo, brendimo klausimas yra svarbus kiekvienam žmogui, kad vis labiau puoselėtų vienybę ir bendrumą su Dievu, ir per tai augtų išmintimi, pažinimu, maldingumu, gerais darbais, šventumu ir kitomis dorybėmis bei gėriais. Deja, kai kurių tikėjimo augimas sustojo po I Komunijos, t.y. vaikystėje, ir dabar yra kur kas silpnesnis arba visiškai išsivedėjęs.

Matome netgi sąmoningas pastangas tarp savęs ir Dievo statyti svetimumo ir priešiškumo sieną, pasitelkiant žemiškus reikalus, pramogas, meną ir mokslą, cementuojant tai nuodėmės betonu. Per tokią dvasinę sieną nei nesimato, nei nebesigirdi, nebeprasiveržia joks Dangaus panešimas. Šia siena dabar vadiname sekuliarizmą, supasaulėjimą, kurį galima  įvardinti kaip labai pavojingą užsisklendimo, pabėgimo nuo esminių klausimų ir atsakymų pasireiškimą.

Žmonės gyvena skubėjime ir chaose, nepastebimai prabėga jų užsimiršimo gyvenimo metai, kol nepasirodo pirmieji mirties pasiuntiniai – ligos. Galiausiai kaip vagis įsliūkina mirtis, pagrobdama iš žmogaus jo susikurtą keistą pasaulį ir išsivesdama jį į amžinos vienatvės ir atsiskyrimo nuo Dievo vietą – pragarą.

Ateistai teigia, jog religija kilo iš mirties baimės. Iš dalies tame tiesos yra, tačiau teisingumo dėlei reikėtų pridėti, jog daugumos tautų ir visuomenių kultūros atsirado iš mirties baimės, kaip kovos su mirtimi pasireiškimas.  Kodėl žmonės plauna rankas? Kadangi bijo užsikrėsti liga ir numirti. Kodėl jie dirba, stengiasi iš paskutiniųjų? Kadangi bijo bado mirties. Kodėl taip mėgstame kalbėtis? Todėl, kad kol kalbi, tol dar gyvas, nes kai nebekalbėsi – būsi nebegyvas. Kodėl net nacistų ar sovietų lageriuose kaliniai priimdavo sunkaus darbo ir pažeminimo sąlygas? Kadangi bijojo mirties. Vos viename kitame lageryje vyko sukilimai ir pavergtieji aukojo savo gyvybes, kad išsivaduotų iš žeminančio gyvenimo sąlygų. Despotai ir niekšai sėkmingai išnaudojo mirties baimę, kad galėtų pavergti ir manipuliuoti žmonėmis.

Krikščionys gyvena ir veikia ne tiek mirties baimės, kiek gyvenimo džiaugsmo bei Dievo ir artimo meilės vedami, sudėdami savo viltis į gyvybės ir amžinojo gyvenimo Davėją. Su šv. Pranciškumi jie mirtį vadina ne vagimi, giltine ar kitais epitetais, bet sese.

Sekuliarizmo laikai pasižymi nenoru kalbėti ir prisiminti mirtį, nenoru mąstyti apie Dievą, apie susitikimą su juo. Pasaulietinio chaoso sąlygomis žmogus nebeturi kada melstis. Kaip gyventi tokiame pasaulyje, kaip neprarasti Dievo ir tikėjimo vertybių? Kai kurie asmenys mojo ranka į beviltišką pasaulį ir išėjo į vienuolynus, kad išsaugotų gyvenimo prasmę: Dievą, maldą, liturgiją, išmintį ir galėtų pildyti Dievo valią. Jie suprato, jog neįmanoma puoselėti tikėjimo ir gėrio grūdų jiems nepalankioje dabartinio pasaulio terpėje.

Jei visi geri žmonės išeitų į vienuolynus, kas prisiimtų atsakomybę už žlungantį pasaulį, kas galų gale gimdytų ir auklėtų naujas kartas? Pasaulyje gyvenantys tikintieji dūsta ir dūsauja: iš ryto skubu, vakare esu labai nuvargęs, todėl nebegaliu pasimelsti, todėl mano tikėjimas silpsta.

Norėčiau jiems patarti: bėkite atgal į sodžius, į Dievo prieglobstį gamtoje ir laisvėje. Gal bus kuklesnis gyvenimas, be šiuolainių puikybės formų, tačiau artimesnis prigimčiai, palankesnis tikėjimui ir vaikų auklėjimui. Bet jeigu tai neįmanoma, tuomet patarimą jiems randame šv. Rašte, Dievo nusakytoje programoje Abraomui: „Vaikščiosi mano akivaizdoje ir būsi tobulas“. Tai reiškia, jog nebūtinai klūposi maldoje 20 minučių, tačiau stengsiesi gyventi nuolatiniu Dievo ir jo žodžių prisiminimu. Būdų ir galimybių yra labai daug.

Antai tikintis žmogus išeina į lauką ir mato šviečiančią neprotingąją saulę, ir iš karto prisimena protingąją Saulę – Kristų, kuris savo šviesa apšviečia tiesos ieškančią sielą, ir tuomet meldžiasi jam Jono evangelijos prologo žodžiais: šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa šviesos neužgožė. Kai vakare tikintysis gulasi, prisimena graikų padavimą, jog miegas (hypno) ir mirtis (tanatos) yra dvyniai, jog miegu Dievas moko ir pratina žmogų mirčiai. Argi tai ne puiki proga trumpai pasimelsti, padaryti tinkamas filosofines ir praktines išvadas? Kai ryte prabundame, argi negalėtume tam suteikti prisikėlimo iš mirties prasmės ir džiaugsmo, apie kurią aiškiai kalbėjo, ir kurią parodė Jėzus? Plaunant rankas tegul į mintį ateis psalmės malda, prašant nuplauti nuodėmes, apvalyti širdį. Iš rankų iškritus ir sudužus indui, tuoj pat galima susivokti, jog kai kurios nuodėmės ir klaidos gali sudaužyti gyvenimą į šipulius, ir paskui vargiai ką besuklijuosi. Argi tai ne puiki proga melsti išminties, atsargumo ir apaugos? Kai darome duris, kodėl negalėtume melstis šv. Rašto žodžiais į Jėzų, kuris yra vartai į Dangų, kad kas per juos žengia, tas atranda ganyklą? Kai sėdamės valgyti, kodėl nesusimąstyti ne tik apie Dievo dovanas, teikiančias stiprybę kūnui kelioms valandoms, bet ir apie šv. Eucharistiją, kuri, pasak Išganytojo, teikia sielai amžinąjį gyvenimą? Net ir užkliuvus už akmens ir pakritus ant žemės galime prisiminti, jog jei pamatinis akmuo – Jėzus – yra atmetamas į šoną, jis tampa suklupimo akmeniu. Puiki proga tarti kelis maldos žodžius apie parklupimą ir atsistojimą, apie išpažinties būtinybę.

Tai pavyzdžiai, kurie liudija, kaip vaisingai galime suvienyti maldą su gyvenimu, kaip kalbėtis su Dievu apie tai, už ką esame atsakingi. Tokia malda padės augti tikėjimo grūdui ir gyvenimo struktūrai, padės sulaukti gerų vaisių.

Čia užsiminiau apie dūžtančius indus. Tikrai esame panašūs į indą, kurį galima kažkuo pripildyti. Klausimas: kiek ir kuo? Pasaulio chaose gyvenančio žmogaus protas ir laikas būna užpildytas – žemėmis… Neretai ir puvenomis. Dvasiniam turiniui vietos nėra, nes visa laiko, psichikos ir minčių erdvė yra užgriozdinta žemiškais, laikinais dalykais. Į švč. M. Mariją meldžiamės „sveika, Marija, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi“. Kai kuriems galima būtų pasakyti priešingai: „Vargas tau, žemės ir puvėsiu pilnasai, Viešpats nėra su tavimi“… Tokiems per pasninką reikėtų padaryti tuščios šventos erdvės šventiems dalykams.

Pradėkime po milimetrą augti tikėjime ir tobulume. Padės dvasinio gyvenimo ABC: kasdienės trumpos maldos, sekmadienio Mišių ir poilsio atradimas, sakramentų praktikavimas, šv. Rašto ir šventųjų biografijų bei jų mokymo skaitymas. Viskas prasideda nuo mažų dalykų. Panašiai kaip Visata išsiskleidė iš garstyčios grūdo koncentruotos materijos, taip Krikšto sakramente glūdinti „koncentruota“ malonė pradės skleistis į nuostabų gyvenimo medį, kuris bus persodintas tikėjimo galia Dievo pasaulyje.

Nuolankiųjų dangus ir išdidžiųjų pragaras. XXVI sekmadienis

Sekmadienio Šv. Rašto skaitiniai tęsia temą, kas pasidaro, kai žmogus myli labiau ne Dievą ir artimą, bet turtą. Kietaširdžiui turtuoliui priešpastatomas varguose tikėjimo nepraradęs elgeta Lozorius ir svetingasis Abraomas.

Vardas Lozorius yra trumpinys vardo Eleazaras, kuris reiškia „Dievas padeda“. Lozorius galėjo pasitikėti tik Dievu, nes jam nebepadėjo žmonių pasaulis: šeima paliko, praeiviai abejingai skubėjo pro šalį, aptekusio gėrybėmis, girtaujančio turtuolio akys ir širdis buvo užpiltos alkoholiu, todėl nekreipė dėmesio į prie savo vartų merdintį žmogų. Dievas padėjo Lozoriui tuo, jog jį iš beviltiškos ir piktos aplinkos paėmė ir nuvedė į Abraomo prieglobstį,

Turtuolio vardo Jėzus nepaminėjo, nes tas degradavęs žmogus tikrą savo vardą, savo esmę prarado tuomet, kai prarado žmogiškumą. Be to, į pragarą einančios sielos tampa tarsi šešėliai, tarsi bevardės ir beasmenės būtybės, kurių Dievas nebeprisimena.

Panašu, jog Lozorius mirė nuo bado, o turtuolis – nuo balių. Jėzus užsiminė, jog palaidotas buvo turtuolis, o apie Lozoriaus laidotuves nutylėjo, nes, ko gero, jų nebuvo. Gal tie patys valkataujantys šunys, kurie laižė jo votis, jo kūną – sudraskė…

Laikinasis Lozoriaus gyvenimas ir mirtis buvo baisi tragedija, kurią nutraukė Dievo gailestingumas. Jėzus pasakojo, jog angelai  nunešė jo sielą į Abraomo prieglobstį. Čia dera pastebėti, jog iki Jėzaus prisikėlimo teisiųjų sielos keliavo į pragarus (nemaišyti su pragaru), į tokią vietą, kurioje nebuvo kančios, laukiant, kada bus atkelti vartai į Dangų.

Tas lietuviškai išverstas Abraomo prieglobstis susilpnina prasmę, nes originaliai tai vadinama tiesiog Abraomo glėbiu. Kaip sušalęs ir išsigandęs kūdikis paimamas į glėbį, kad būtų sušildytas, nusiramintų ir būtų paguostas, taip Abraomas glaudžia Lozorių prie savęs, kaip tikėjimo tėvas tikėjimo sūnų, kad jį paguostų po siaubingo gyvenimo vargų.

Mirus suvelnėjusiam turtuoliui jį pasitinka ne Abraomo, bet pragaro liepsnų glėbys. Gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis: liovėsi vakarėlių liūto šėlsmas, nevertas supuvusio skatiko. Turtuolis pamatė, kad ir Lozoriaus gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis: jis buvo kartu su Abraomu, tik dabar turtuolis voliojosi pragaro vartuose, o Lozorius – atrado tikrą gyvenimą.

Jėzus palygina turtuolį su Abraomu. Skaitome šv. Rašte, koks svetingas buvo Abraomas, kaip nuoširdžiai priimdavo svečius ir pakeleivius: pats jų dulkėtas kojas plovė, geriausiu maistu vaišino, prie stalo patarnaudavo. Nežinodamas ir nesuprasdamas taip jis priėmė tris Dievo pasiuntinius, kurie už jo svetingumą jam, bevaikiui seniui, dovanojo sūnų.  Kaip matome, Abraomas niekuo nepasikeitė: jis su užuojauta ir jam būdingu svetingumu priima Lozoriaus sielą. Todėl čia belieka tik paklausti, kas trukdė turtuoliui atrasti gerumo ir svetingumo kitam žmogui, ypač vargstančiam? Tiktai puikybė.

Jėzaus palyginime, tarp radikaliai skirtingų žmonių, Abraomo ir turtuolio, vyksta dialogas. Gailėjęs maisto trupinių vargšui turtuolis prašo jam duoti nors vandens lašo atsigaivinti. Deja, neperžengiama bedugnė neleidžia keliauti iš pragaro į rojų ir atvirkščiai. Abraomas nešaukia, nepasmerkia turtuolio, maždaug, jog niekšu būdamas to ir nusipelnė, tekenčia pragaro liepsnose, bet švelniai ir nuolankiai sako jam: „Sūnau, vaikeli mano“. Jis užjaučia pražuvusį turtuolį. Panašiai Jėzus užjaučia ir švelniai kalbasi su savo išdaviku Judu, kuris priėjęs jį pabučiavo kaip sutartinį ženklą kareiviams, kurį žmogų reikia suimti. Jėzus Judui tarė: „Bičiuli, ko atėjai?“ (Mt 26, 50). Panašiai ir mes savo priešams neturėtume kabėti piktai, tačiau su užuojauta ir švelniai, nes blogą darantis pirmiausia ir labiausiai sau bloga padaro.

Gailestingumo vargšams neturėjęs ir pragare kenčiantis turtuolis susirūpino dėl savo brolių, kurie panašiai kaip jis gyveno, kad Abraomas siųstų jiems mirusįjį perspėti apie siaubingas pragaro kančias. Pirmas įspūdis, jog turtuolis dar neprarado užuojautos kitiems, pergyvena dėl brolių likimo. Pradedi nejučiom abejoti, kad gal dar nėra toks beviltiškas ir nusipelnęs pragaro kančios? Nieko panašaus. Savo žodžiais turtuolis apreiškė savo akiplėšišką puikybę ir panieką teisiesiems, Dievo pasiuntiniams žemėje. Maždaug, turtuoliai yra nusipelnę tik angelų pranešimų, nes jiems pranašai yra per menki. Todėl Abraomas jam atsakęs, jog tegul klauso Dievo pranašų, nes nieko daugiau nesulauks. Kas jų neklauso, tas ir apsireiškimų neklausys. Prisiminkime, kiek stebuklų Jėzus yra padaręs, bet ar fariziejai atsivertė? Jėzui mirštant ant kryžiaus žemė sudrebėjo, tamsybės apgaubė žemę, bet tik vienas šimtininkas po kryžiumi įtikėjo juo. Jėzaus prisikėlimo liudininkai, kareiviai, žydų kunigams pranešė, kas atsitiko, bet niekas iš jų neatsivertė. Priskėlus Jėzui mirusiųjų sielos pasirodė daugeliui gyvųjų žemėje, tačiau ir tai nepadėjo. Jei apsireiškimai padėtų žmonėms atsiversti, Dievas tikrai jų siųstų gausiai, bet tai nepadeda, todėl lieka visiems vienodas kelias: tikėti šv. Raštu, Bažnyčios Mokymu, Dievo tarnų kunigų ir teisių tikinčiųjų žodžiu, taip pat ir sąžine.

Dažna turtuolio stipriausioji savybė yra puikybė. Ir nebūtinai reikalingi milijardai. Žmogus linkęs išpuikti net dėl menkniekių. Bet Kristus paskelbė, jog „Palaiminti dvasiniai vargdieniai, nes jų yra Dangaus Karalystė“ (Mt 5, 3). Dvasiniu vargdieniu ir yra nuolankusis, todėl ne visi vargdieniai yra palaiminti, ir ne visi turtuoliai yra prakeikti. Ubagų revoliucijos Prancūzijoje, Ispanijoje, Rusijoje, Kinijoje ir kitur parodė, jog vargšas gali tapti sužvėrėjusiu padaru, skandinančiu pasaulį kraujyje ir chaose. Nesiverčia liežuvis ištarti, kad palaiminti yra girti bomžai prie šiukšlių konteinerių, nes tada pirmiausia vyskupams reiktų pas juos išsikraustyti…

Šis palaiminimas kalba apie nuolankiuosius kaip kad šiandien minimas Lozorius, kuris nieko neturėdamas turėjo tik Dievą. Jo nuolankumas primena ir krikščioniškojo nuolankumo savybes, apie kurias šv. Raštas moko, jog nuolankusis turi sutrintą širdį, bijosi Dievo, jį labai gerbia ir dreba jo akivaizdoje. Taip nuolankumą nusako ir pranašas Izaijas: „Aš žvelgiu į tą, kuris yra suvargęs ir sielvartauja, kuris drebėdamas gerbia mano žodį“ (66, 2). Jam pritaria psalmistas: „Mano auka, Dieve, – tai širdis sugrudus; nuolankios ir atgailaujančios širdies tu neatstumsi“ (51).

Žmogus nusidėjo Dievui puikybe norėdamas būti kaip Dievas, lygus Dievui, bet per tai Dievą prarado, tapo varganas ir ligotas. Visų nuodėmių šaltinį – puikybę – galima nugalėti tik nuolankiu tikėjimu.  Velniui gundžius Jėzų, jis atšovė, jog vieną Dievą tereikia garbinti ir jam vienam tetarnauti.

Nuolankumas yra visų dorybių motina, todėl Kristus viską pradeda ir baigia nuolankumu: gimė tvartelyje, savo viešą veiklą pradėjo nuo pasninko dykumoje, mirė ant kryžiaus, nusižemindamas iki kryžiaus mirties. Todėl Dievas jį išaukštino. Panašiai išaukštino ir vargšą savo tikintįjį Lozorių.

Dievas priešinasi išpuikusiems ir savo malonę teikia nuolankiesiems. Išpuikėliai išsigimsta, pasidaro tokie patys kaip Jėzaus palyginimo turtuolis. Tešviečia mums Abraomo, Lozoriaus, o ypač Jėzaus nuolankumo pavyzdys, kurį pasekę aplenksime išdidžiųjų pragarą ir pasieksime nuolankiųjų rojų.

Mylėti nesugebantys mamonos tarnai. XXV sekmadienis

Negali žmogus tuo pačiu metu tarnauti Dievui ir mamonai, todėl kažkurį mylės, o kito nekęs. Tokį mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus tvirtinimą išgirstame šį sekmadienį.

Mamona yra aramėjiškos kilmės žodis, reiškiantis pinigus arba apskritai materialinį turtą, tačiau krikščioniškoji tradicija už šio pavadinimo mato ir stabo bei demono Mamonos vardą. Kitaip sakant, laikinasis turtas yra viena iš efektyvesnių šėtono gundymo ir veikimo priemonių, siekiant atitraukti žmogų nuo Dievo Kūrėjo ir Atpirkėjo. Būti turtingu dažniausiai reiškia būti iš anksto pasmerktu amžinam pragarui. Dievas leidžia tokiam žmogui pasidžiaugtų laikinu ir keistu savo rojumi, nes po mirties jo nepasieks.

Mamonai tarnaujantis žmogus nemyli ir neapykantą rodo ne tik Dievui, tačiau ir žmonėms. Jais yra ypač turtingieji. Šv. Jonas Paulius II yra sakęs, jog dabartiniame pasaulyje vis labiau įsivyrauja ne demokratija, bet plutokratija, t.y. turtingųjų valdžia, kuomet saujelė akiplėšiškų, suktų  ir sąžinę praradusių plutų, užsisėda ant valstybių ir tautų sprando, kaupia sau kapitalą išnaudodami ir apgaudinėdami darbuotojus bei visuomenes.

Pranašas Izaijas ragino ieškoti teisingumo ir gelbėti prispaustuosius (1, 17), todėl visuomenė turi kovoti su tokiais turtuoliais, kad žemė degtų jiems po kojomis ir jie nerastų sau ramybės bei vietos šiame pasaulyje. Turtingieji yra prakeiksmas tautoms ir visuomenėms, kadangi jų pinigai yra persisunkę skriaudžiamų žmonių prakaitu, ašaromis ir krauju.

Niekas negali pats vienas tapti turtingu vien remdamasis savo fizinėmis jėgomis, todėl kiekvienas turtuolis yra įsiskolinęs daugybei žmonių, kurie ir sukuria turtą. Deja, jis naudojamas nedaugelio. Net jei kas nors sąžiningai, teisingai ir Dievui laiminant praturtėjo, privalo pertekliumi dalintis, nes, Jėzaus žodžiais tariant, kam daug duota, iš to bus ir daug pareikalauta.

Turtai ir godulystė yra visų blogybių šaknis, kaip moko šv. Paulius, nes skatina žmones priešiškumui bei išdavystėms. Judas dėl pinigų išdavė Jėzų, panašiai praturtėti norintys išduoda sąžinę, tikėjimą, Tėvynę, tautą ir valstybės interesus. Vis dažniau pasigirsta pranešimų apie svetimų šalių tarnyboms parsisamdžiusius agentus, parsiduodančius verslininkams politikus, kurie iš godumo tampa slaptais savo tautos ir valstybės kenkėjais. Ką bekalbėti apie išdavystes tarp draugų, mylimųjų, šeimose ir parapijose…

Tiesa sakant, būti labai turtingu yra ne tik kad pavojinga, bet tikram krikščioniui turėtų būti gėda, nes šv. Apaštalas Jokūbas primena, kiek daug bėdų krikščionims daro turtingieji: „Argi ne turtuoliai jus vargina, ar ne jie tampo jus po teismus? Ar ne jie piktžodžiauja tam gražiam vardui, kuriuo esate pavadinti?! (Jok 2,6-7).

Turtai nepriartina žmogaus prie Dievo, bet atitolina, todėl turtingieji gali pasiekti išganymą tik per laisvanorišką nusižeminimą, nusiskurdinimą visuomeninio teisingumo labui ir atgailos vardan. Tai pasiekti galima per labdarą ir dešimtinę, kai iš skurdo traukiami vargšai ir prašoma vienuolių bei kunigų melsti pas Dievą nuodėmių atleidimo.

Mozės įstatymo mintimi ir pirmųjų krikščionių tradicijoje kategoriškai neleista statyti ir išlaikyti šventovių iš nuodėmingų pinigų, gautų apgaulės būdu, pavogtų, pelnytų iš nuodėmės, pavyzdžiui, iš palaidumo, narkotikų, alkoholio, lošimų, prekybos ginklais bei žmonėmis ir t.t. Nuodėmingai sukaupti turtai privalo būti atiduoti nukentėjusiems ir kaip permaldavimas už nuodėmes. Nežinia, kiek yra tiesos, bet viešai yra kalbama, jog viena Vilniaus bažnyčia yra statoma nuodėmingais pinigais, t.y. iš lošimo verslo, aplaistyto  nukentėjusių šeimų ašaromis ir savižudžių lošėjų krauju. Šventovės turi būti statomos ir išlaikomos doromis tikinčiųjų aukomis.

Bibliniu požiūriu, turtingumas turi būti siekiamas darbuojantis veido prakaite, šeimos ir tautos kontekste. Sąžiningas darbas yra tarnavimo Dievui, šeimai, valstybei ir Bažnyčiai būdas. Darbas yra šventa kiekvieno krikščionies pareiga ir teisė. Net jei jis tampa bedarbiu socialine prasme, niekas jo rankų nesuriša užsiimti sąžiningais ir teisėtais užsiėmimais savo ir kitų labui. Darbas apsaugo žmogų nuo daugelio ydų, kvailysčių ir klaidų, turi ir atgailos pobūdį, kai per nuovargį, kančią, sunkumą, kantrybę žmogus aukoja jį Dievui kaip atsiteisimą, ir priima kaip vaistą nuo ydų. Žmogaus darbas turėtų keisti į gerą ne tik pasaulį, bet taip pat jo sielą.

Vienas vienuolis kentėjo nuo dvasinio liūdesio, juodų minčių ir pagundų. Maldoje prašė Viešpaties parodyti išeitį. Dievas leido tą būdą pamatyti sapne, parodydamas lauke besidarbuojantį žmogų, kuris pertraukdavo savo užsiėmimą malda. Tada išgirdo balsą: „Daryk tai ir tu, ir būsi išganytas“. Ne veltui šv. Benediktas savo suburtos vienuolijos šūkiu pasirinko „Ora et labora“ – „Dirbk ir melskis“.

Baisu net pagalvoti, kokie baisūs, šalti ir išpuikę galėtume kiekvienas tapti, jei staiga labai praturtėtume. Tokia Dievo valia, kad gyventume kukliai pasiturinčiai. Bet labiausiai reikia rūpintis dvasiniu turtingumu: išmintimi, meile, teisingumu, gerais darbais. Tikru turtu, kuris nerūdija ir kurio kandys nesuėda, yra religija – gyvas ryšys su Dievu.

Velnias gundo žmogų mintimi praturtėti, neva būtų galima daugiau gerų darbų padaryti. Tikrovė yra šokiruojanti: turtingi žmonės daro mažiau gerų darbų negu neturtingi, sumoka mažiau mokesčių negu minimalią algą gaunantys piliečiai. Visi dieviški darbai daromi paprastų tikinčiųjų rankomis, todėl nebūtina tapti turtingu, kad galėtum daryti gerus darbus.  Kai teko vykdyti evangelizacinius ir sieloganos darbus, tol bėdų nebuvo, kol nesusidūriau su klastingais verslininkais, kurie savo darbuotojams moka tik pragarą žemėje padaryti.

Šiais laikais mamonos demonas vadinamas kitu vardu – materializmu. Nepanašu, kad jaunos šeimos saugotų savo vaikus nuo šios ydos, kadangi augina vaikus kaprizingus, brangiai, nemoko dalintis, tausoti, padėkoti, suprasti kainą, nepadeda įgyti darbo,  kantrumo, pagalbos ir užuojautos įgūdžių. Gyvendami dėl vienintelio tikslo – turto ir pinigų, apleisdami materialinės naudos neduodančias sritis: tikėjimą, tautines vertybes, prakilnųjį meną, labdarybę, nesirūpindami senais tėvais, jie įteigia primityvią taisyklę, jog svarbiausia yra tik daiktai ir asmeninis patogumas. Materialistais užauginti vaikai kažkada tėvams parodys savo abejingą požiūrį, gal net muš iki sąmonės atėmimo, kad pasirašytų paveldėjimo dokumentus, negailestingai pames mirti slaugos ligoninėse. Kas myli Dievą ir žmogų, tas turto nelaiko tikslu, bet jam suteikia tikslą, pasitelkia jį kaip meilės, gailestingumo ir tarnavimo išraišką bei priemonę.

Lietuva niekada nebuvo ir nebus turtinga šalis, todėl reikia su ta mintimi susitaikyti. Čia ypač svarbus yra teisingumo ir pasidalijimo klausimas, krikščioniškosios vertybės, solidarumas, kad būtų įmanoma gyventi didelių ekonominių perspektyvų neturinčiame krašte. Dėl šios priežasties žmogui geriau gyventi žemės ūkio sąlygomis, bandant plėtoti žemės ūkio, ekologijos, sveikatos mokslų bei naujųjų technologijų sritis. Lietuvoje galima gyventi ir išgyventi tik su ta sąlyga, jei bus paisoma Kristaus perspėjimo dėl prisirišimo prie mamonos, jog tik meilė Dievui ir artimui daro gyvenimą įmanomą ir pakenčiamą.

Jaunatviškoji puikybė. XXIV sekmadienis

Palyginime apie sūnų palaidūną pasakojama, jog jaunesnysis paliko tėvą morališkai sužeistą ir materialiai nuskurdintą, iškeliavo ieškoti savo laisvės ir prasmės. Iš tikrųjų, čia kalbama apie dangiškojo Tėvo santykį su žmonija, kuri yra sudaryta iš dviejų tipų žmonių: vieni veržiasi link Dievo, kita – nuo Dievo bėga.

Jaunesnysis sūnus simbolizuoja visus tuos, kurie bando susikurti bedieviško gyvenimo prasmę, kažkokius surogatus, stabus. Jais gali būti praktiškai bet kas, nes kai žmogus nebetiki Dievu, tuomet ima tikėti bet kuo: mokslu, horoskopais, darbu, turtu, netgi geležine ožka ir t.t. Jaunesnysis reiškia, kad bedievybė atsirado vėliau, yra antrinis dalykas, nes pradžioje bedievybės nebuvo. Religija priklauso žmogaus prigimčiai, yra kažkas esminio ir natūralaus.

Jaunatviškoji puikybė ir susireikšminimas nėra kažkas naujo, būdingo tik dabartiniams laikams. Visų laikų ir kultūrų visuomenės ir šeimos bandė jaunuolių puikybę ir jų maištą išspręsti įvairiais būdais. Apibendrintai galima išskirti ypač du – išbandymą ir pažeminimą, kad jaunuolis susivoktų nesąs pasaulio centras, kad pasvertų savo jėgas ir galimybes, atrastų savo vietą pasaulyje ir kitų žmonių atžvilgiu. Kokį metodą taiko Dievas? Laisvės, kantrybės ir gyvenimo pamokos.

Palyginime minimo jaunesniojo sūnaus psichologija yra pažymėta puikybės, kuri visada reiškiasi kaip kvailybė, nes išpuikėlis nepastebi daugelio esminių ir akivaizdžių dalykų, kaip antai, savo priklausymo nuo Dievo, jog be Dievo jis nesugebės valdyti ne tik pasaulio, bet ir savo paties gyvenimo, jog turima nuosavybė yra Dievo dovana, laikinai paskolinta, kad jis yra laikinas šiame pasaulyje, kad privalo ne tik imti, bet ir duoti, būti atsakingas už savuosius. Jaunas išpuikėlis galvoja, jog jis yra savo gyvenimo ir laimės kalvis. Šio sekmadienio evangelijos istorija liudija, jog taip nebuvo.

Nelaukdamas tėvo mirties ir demonstruodamas savo požiūrį – tu man miręs – jaunesnysis sūnus akiplėšiškai pareikalavo padalinti ir atiduoti jam palikimo dalį, kurios neuždirbo, nenusipelnė, kuri gali bet neprivalo būti dovana. Tėvas, t.y. Dievas, išpildo šį žmogaus troškimą, leidžia jam pasiimti ir disponuoti savo kūnu, sveikata, laiku, gabumais, gamtos turtais, leidžia būti akiplėšišku ir neprotingu, kadangi toks  asmuo pamokymų ir patarimų nepriima. Tuščia būtų kalbėti, jog kažkas nevalia ar valia, nes jis vis tiek darytų savo. Jam belieka susidurti su griežta ir skaudžia gyvenimo pamoka.

Palyginime rašoma, jog sūnus patraukė į tolimą šalį, kuo toliau nuo tėvo, kad galėtų kuo mažesnę įtaką ir kontrolę patirti. Tolimiausia nuo Dievo morališkai ir dvasiškai vieta bei būsena yra pragaras, link kurio ir patraukė maištingoji siela. Nieko naujo, nes ir šiandien dažnokai išgirsti teiginį, jog Dievas yra priešas, o velnias – draugas.

Palyginime pasakojama, kad pradėjęs badauti sūnus parsisamdė ganyti kiaules pas tolimosios šalies gyventoją, kitaip sakant, jis tapo velnio tarnu. Jo ganomos kiaulės – tai demonai, kurios gali reikšti ir jo ydas bei piktus darbus. Rašoma, jog jis negalėjo net kiaulių ėdalu pasistiprinti, kadangi dar niekas o niekas nerado stiprybės, sveikatos ir džiaugsmo darydamas nuodėmes.

Dvasiniai mokytojai ir mistikai, egzorcistų patirtis dažnai susieja atskiras nuodėmių ir ydų rūšis su atskirais demonais. Jie yra nepasotinami dėl savo sugedusios ir iškrypusios asmenybės, reikalaudami ir skatindami, mėgaudamiesi nuodėmių darymu. Tai tampa blogu įpročiu – yda, o per ydą žmogus gali tapti vis labiau apvaldomas. Jo demoniškos kiaulės ir kiaulystės auga, o jo siela vis labiau skursta.

Jaunėlis švaisto gautąjį turtą palaidai gyvendamas, nes išmintingai gyventi jis nenori, patarimų nepriima, o viską prarasti išminties ir pastangų nereikia, tai įvyksta labai greitai ir nepastebimai. Tada ateina skurdas, badas ir vargas, bet nebūtinai vien materialinis, tačiau dar labiau dvasinis. Žmogus įeina į pastovią nepasitenkinimo ir pretenzijų būseną, jam niekas nebeįtinka ir nebepatinka. Nuodėmingas gyvenimas ima atsibosti, jis gali būti tik dar nuodėmingesnis, dar labiau skubantis ir rafinuotas, pasitelkiant įvairius užsimiršimo būdus. Prasideda moralinės, nuodėmės „pagirios“. Žmogus įsisuka į naikinančią karuselę. Ar kas matė laimingą žmogžudį, vagį, ištvirkėlį ir t.t.? Laimė kyla tik iš taikos su Dievu, iš buvimo mylinčioje šeimoje ir dorumo.

Palyginime pasakojama, jog absurdų ir demonų išvargintas sūnus susimąstė, pamažu ima grįžta į pirminę būseną, kuomet Dievas jį sukūrė protingą, tikintį, pašauktą į šeimos gyvenimą, kūrybingą. Jis suvokė, jog gyvenimas ne pas tėvą, ne Dievuje neturi jokios prasmės, nes visi jo užsiėmimai galų gale baigėsi tamsa. Dabar jam reikėjo kažkaip išspręsti prarasto orumo klausimą, atgauti tai, kas teikia prasmę ir stiprybę dvasiai. Jis nuolankiai galvoja, jog būtų laimingas gavęs pas tėvą bent tarno pareigas bei stiprybę teikiančios jo duonos, nes velnias žmogumi nesirūpina, jis tik sugeba naikinti, alinti ir žeminti.

Išganytojas pasakojo, jog grįžtantį sūnų tėvas pastebėjo iš tolo, pribėgo, apkabino, išbučiavo. Dievas mato žmogaus širdį, todėl besiartinančiam prie jo nusidėjėliui padeda įveikti atsiradusį atstumą, skuba su savo malone ir gailestingumu. Tėvas nebežiūri įžeidimo, padarytų nuostolių, nes atgavo sūnaus sielą, kuri atgimė iš puikybės į nuolankią išmintį, iš netikėjimo į tikėjimą, iš nuodėmės į teisumą, grįžo iš šėtono vergovės į savo tėvo šeimą. Tėvas nenori priimti jo kaip tarno, nes sūnaus prigimties net sunkiausios nuodėmės negali visiškai paneigti. Dėl šios priežasties Bažnyčia ragina atsisakyti mirties bausmės turėdama vilties, kad nusikaltėlis atras savo sūniškąjį orumą, atsivers ir išsigelbės.

Šis pasakojimas parodo, jog Dievui kiekvienas žmogus yra brangus, jog nei vieno jis neišvaro iš savo namų, nebent tik patys išeina, ir kad jis laukia, kuomet nuklydęs bedievybės keliais žmogus susimąstys ir pradės savo grįžimo kelionę į Dangiškojo Tėvo namus. Žinoma, tolimosios šalies kiaulių valdovas sunkiai susitaikys su mintimi, jog tarnas pabėgo. Jis siųs kitus savo tarnus, kad jam grąžintų kiaulių ir kiaulysčių ganytoją.

Šis evangelijos pasakojimas nukreipia mūsų mintis į jaunus žmones, kurie yra labai išbandomi ir puolami velnio. Jis įmantriai manipuliuoja jauno žmogaus naivumu, ydomis ir aistromis. Tai galima pavadinti jaunystės apsėdimu, kuris prasideda daugiau mažiau nuo 14 metų ir tęsiasi iki 30, 40 metų. Kitiems ir nepasibaigia, taip ir miršta tokioje būsenoje. Kuo jaunesnis žmogus pradeda ganyti velnio kiaules, tuo labiau susigyvena su jomis.

Nors kartais jaunų žmonių nuopuoliai yra neišvengiami, tačiau reikia viską daryti, kad jie būtų kuo vėlesni ir neįgautų sunkių formų. Klaidos padaro žmogų nuolankesnį, tačiau didelės klaidos gali sudaužyti jo sielą ir gyvenimą, kai nieko nebeišeina iš šukių sulipdyti. Kiekviena šeima turėtų taip suorganizuoti savo vaikų gyvenimą, kad, pasak šv.Pauliaus, nebūtų vietos velniui.

Kantrumas, dėmesys ir intencija. XXIII sekmadienis.

Kas myli tėvą, motiną, vaiką labiau nei Dievą, kas neneša savo kryžiaus ir neseka Jėzumi, kas prisirišęs prie savo nuosavybės labiau nei prie Kristaus, yra nevertas Jo. Aiškūs, stiprūs, radikalūs Išganytojo žodžiai, kurie pasigirsta šio sekmadienio šv.Mišiose ir nepalieka vietos interpretacijoms bei asmeninei nuomonei. Tai reikalavimai, kurie sustato vertybes į aiškią hierarchiją: Dievas turi būti svarbiausias, virš visko, nes jis, objektyviai imant, ir yra svarbiausias kūriniui kaip kūrėjas, palaikytojas ir gelbėtojas. Dievas yra pirmoje vietoje, žmogus – antroje, o visa kita – aplinkui.

Deja, kai kuriems tai nėra taisyklė, ir Dievo nelaiko ne tik kad svarbiausiu, ne tik svarbiu, bet mano, jog jis yra visai nesvarbus, paskutinėje vietoje, po šunelio ar alaus. Ir tai galima aiškiai įvardinti ir pavadinti totalia, absoliučia, absurdiška mąstymo ir elgesio klaida, atimančia gyvenimo prasmę, vertę ir ateitį.

Tiems, kurie suvokė tiesą apie Dievo išskirtinį svarbumą, lieka didelis rūpestis, ką daryti, kaip sutvarkyti gyvenimą, kad Dievą mylėtų labiau už viską. Ir čia pat Kristus duoda pamokymą per bokšto statybos ir taikos derybų palyginimus. Prieš imdamasis statybos žmogus kuria strategiją, svarsto. Panašiai, kariaujantys pasveria savo jėgas, ir silpnesnis siekia taikaus susitarimo. Kitaip sakant, žmogui reikia atsikvošėti, jog su Dievu kariauti neapsimoka, ir reikia susimąstyti, kaip statyti savo asmenybės ir gyvenimo mūrą, kad toji statyba nesibaigtų gėdingai.

Suvokdami Dievo absoliutų svarbumą kai kurie tikintieji pasirenka vienuolystės ar kunigystės kelią, pašvenčia Dievui savo gyvenimą, jėgas, laiką ir širdį. Bet pašaukimas į dvasinį luomą yra daugiau išimtis nei taisyklė, nes vyrauja pašaukimas į šeimą. Ką daryti jiems, pasigirdus Kristaus žodžiams, jog negalima net savo žmonos ar vaikų mylėti labiau nei Dievą? Šv. Izaokas Syrietis teigė, jog ir santuokoje gyvenantys neturėtų skirtis nuo vienuolių nei pamaldumu, nei dorybėmis, nei atgaila, nei šventumu, turėtų būti pasišventę Dievo ir jo Bažnyčios reikalams. Vienintelis skirtumas turėtų būti tik vaikai: vienuolis neturi nei vieno, o vedę, Dievo paliepimu, turėtų susilaukti bent dviejų (berniuko ir mergaitės), ir geriausia – kiek Dievas duoda. Čia aiškus tampa Bažnyčios tėvų ir mokytojų požiūris, jog šeima turi kurti namų bažnyčią, kurioje tėvas yra tarsi kunigas, motina – tarsi diakonė, o vaikai – tarsi parapijiečiai.

Privalome permąstyti savo gyvenimo būdą ir kryptį, kaip viską nukreipti link Dievo. Bet nereikia perlenkti ir iš karto mėgdžioti šventuosius. Būdami dvasiniais neūžaugomis nenorėkime nešioti dvasios milžinų batų. Reikia pradėti mažais žingsneliais nuosekliai ir kantriai praktikuoti tikėjimą kaip Dievo svarbumo išraišką: kasdienė malda, penktadienio pasninkas, sekmadienio šv.Mišios, sakramentinis gyvenimas, Dievo įsakymų pildymas, dorybių ugdymas ir ydų pataisymas, draugiškas ir gailestingas elgesys su kitais.

Kad protingas tarnavimas Dievui ir žmonėms turėtų sėkmę, reikia kantrybės, dėmesio ir teisingos intencijos. Tik kantrieji laimi, todėl ir apaštalas Paulius rašė, jog kantrumu pasieksime išganymą. Tenka pastebėti, jog moterys yra kur kas kantresnės nei vyrai ar vaikai, nes jų pašaukimas ir užduotys remiasi kantrybe. Kaip teigė vienas kunigas, už moteris yra lengviau melstis, kadangi jos turi mažiau nuodėmių nei vyrai, jos daugiau atgailauja, yra arčiau Dievo. Su vyrais dabar yra sudėtinga, kadangi nebėra būdų jiems atgailauti: nereikia eiti į karą, nebereikia sunkių žemės ūkio darbų atlikti, neliko sunkaus darbo gamyklų, nedalyvauja atgailos žygiuose ir darbuose, net nebenori likti ištikimi vienai žmonai, rūpintis vaikais, todėl turi laiko ir jėgų perteklių zbitkas krėsti. Pilna silpnų, nekantrių ir besiblaškančių vyrų, tikra epidemija.

Žiūrėk, pradeda šeimos gyvenimą, duoda santuokos įžadus, pasiryžta kantriai nešti pareigų ir sunkumų kryžių, gražiai, kantriai ir prasmingai kenčia už savo šeimą, kantrus kantrus metus antrus, dešimtus, staiga „tfu“ – nebekentėsiu, nebebūsiu kantrus, parodo savo ūmumą, pasileidžia laukais kaip šuo nuo grandinės. Tas dezertyro spjūvis kovoje su gyvenimo iššūkiais, ydomis, tikėjime padaro jį panašų į laivą, kuris perplaukė jūrą ir nuskendo uoste…

Kantrumo galime pasiekti tada, kai vengsime dvasinės šizofrenijos, kuomet protas, valia ir jausmai keliauja skirtingomis kryptimis. Dažnas dalykas, kad žmonės viena mąsto, kita daro, o dar kita jaučia ir nori. Kai vyskupai atgręžė Mišiose kunigą į žmones, jam labiau tenka ne melstis, bet nagrinėti žmonių psichologiją, todėl dažnai tenka pastebėti, jog kai kurie bažnyčioje yra tik kūnu, bet jų mintys yra toli toli, ir jų valia pasiryžusi šimto metro bėgimui iš bažnyčios į barą ar bulvių lysvę. Bet jei asmuo mąsto apie tai, ką daro, sutelkia dėmesį, tuomet jis bus labiau kantrus. Galva turi mąstyti apie tai, ką daro rankos. Jei prisėdau skaityti šv.Rašto, tuomet tegul visas pasaulis palaukia. Jei motina ėmėsi adyti vaikų triusikus, tuomet tegul visas pasaulis palaukia, kitų reikalų nėra, ji rami, susikaupusi. Panašiai neįmanoma Dievą pamilti ir jam tarnauti, jei meldžiamės be dėmesio, be susitelkimo, ramybės ir kantrybės. Dievas yra svarbiausias, todėl visa kita tegul palaukia.

Kalbant apie dėmesį, prisiminiau vieną juokingą pasakojimą apie tai, kaip gyvūnai lankė Anglijos karalienės rūmus. Paklausė katino: „katinėli, ką matei karalienės dvare? Gal lobius, paauksuotus kambarius, gražiai pasidabinusius dvariškius, gal net ir pačią karalienę?“. Katinas atsakė: „Ne, to nepastebėjau. Bet mačiau – pelę kampe!..“… Panašiai paklausė paršelio, gal galėtų papasakoti apie iškilmingas puotas, šokius, išpuoselėtus gėlynus ir sodus. Deja, jis pastebėjo tik balą darže, ir kad būtų buvę smagu priimti purvo vonias. Anekdoto pamokymas yra tas, jog kuo esi, tą ir matai. Dažnai žmogus pastebi nereikalingus ar net kvailus dalykus, tačiau esminių dalykų nebesugeba. Kai kurie bažnyčioje suskaičiuoja nudvėsusias muses ant altoriaus, bet Dievo sutikti nesugeba.

Vienas pagyvenęs žmogus yra pasakojęs, jog vaikystėje grįžus iš bažnyčios motina išklausdavo vaikus, kas buvo perskaityta iš šv.Rašto, ką kunigas pamoksle sakė. Jei jie nieko teisingai nepasakydavo, tuomet negaudavo pietų, kadangi nepriėmę dvasinio peno, neverti ir kūniško. Gal toks metodas dabar atrodytų nepriimtinas, tačiau liudija pastangą, kad vaikai nebūtų išsiblaškę, kad sutelktų savo mintis į Dievo žodį, išmoktų Dievą gerbti. Koks tikslas auginti katiną ir paršelį, kurie karalienės rūmuose nepastebės karalienės?

Pagarbus dėmesys Dievui yra būtina sąlyga, kad jį labiau pamiltume, tačiau taip pat reikia puoselėti teisingą intenciją. Du mūrininkai mūrijo šv. Petro ir Povilo baziliką Romoje. Vienas prakaitavo ir kamavosi, kad užsidirbtų pragyvenimui, o kitas – statė baziliką Dievo ir apaštalų garbei, nors irgi gavo tą patį užmokestį kaip ir pirmasis. Kuris pastatė baziliką, kodėl bazilika buvo pastatyta? Todėl kad radosi tas, kurie turėjo teisingą intenciją. Dievas bus svarbus kasdieniame gyvenime, jį mylėsime per tai ir dėl to, jog dėl jo ir jam atliksime savo kasdienes pareigas, jog aukosime jam savo vargus, pasiekimus, dėkosime už viską. Tai paprasta, bet labai svarbu. Net ir kančioje turime turėti teisingą intenciją. Vienas mano buvęs profesorius mėgdavo sakyti niurnantiems: „Nekentėkite kaip žvėrys, kaip gyvuliai, turėkite intenciją“. Omenyje turėjo tai, kam dedikuojama kančia, kaip ji įprasminama, kad  ji būtų paaukota Dievui.

Stumdymasis dėl vietų. XXII sekmadienis

Šio sekmadienio liturgijoje skaitomas Viešpaties Jėzaus palyginimas apie besibraunančius į pirmąsias vietas išpuikėlius, kurie savo gėdai buvo paprašyti pasislinkti iš pirmų vietų į paskutines, ir apie kukliuosius, kurie buvo paprašyti iš paskutiniųjų vietų pasislinkti į garbingesnes. Tai tema apie žmonių nesveiką konkurenciją.

Stumdymaisi dėl aukštesnės vietos vyksta visur, ne tik versle, visuomenėje, politikoje, bet ir Bažnyčioje, ir net mirštančių ligonių tarpe. Kažkas iš besidarbuojančių ligoninėje pasakojo apie du sunkia liga sergančius ir savarankiškai judėti negalinčius ligonius, kurie buvo patalpinti vienoje palatoje. Vienas iš jų gulėjo prie lango, kitas – prie durų. Prie durų esantis turėjo mygtuką pagalbai iškviesti. Gulintis prie lango žmogus pasakojo, kokius nuostabius vaizdus mato, keldamas pavydą savo kaimynui, nes ir jis norėjo būti arčiau lango ir matyti tai, ką anas mato. Atsitiko, kad prie lango gulintis ligonis pasijuto blogai ir paprašė gulinčio prie durų iškviesti pagalbą mygtuko paspaudimu, tačiau tas to nedarė, tikėdamasis greitos ano mirties ir vaizdų pro langą. Taip ir atsitiko, tačiau atsidūręs prie lango jis išvydo tik pilką sieną ir duobėtą aikštelę prieš ją. Paaiškėjo, jog velionis gyrėsi ir blefavo. Net sunkioje ar mirtinoje ligoje žmonės konkuruoja tarpusavyje dėl geresnės vietos, pavydi vienas kitam tikro ar tariamo gėrio, žaidžia keistus žaidimus: kas aukštesnis, geresnis, pirmesnis, kieno viršus ir t.t.

Stumdymasis dėl vietų kur kas dažniau vyksta aukštesniuose visuomenės sluoksniuose ir taip pat žemiausiuose. Konkuruoja ne pirmasis ir paskutinysis, tačiau pirmasis su antruoju ir paskutinysis su priešpaskutiniuoju. Politikai, verslininkai, turtuoliai, menininkai ir atlikėjai kovoja baisias nervų, apkalbų, įtakų ir net smurtines kovas, siekdami būti pirmais. Panašiai varguoliai ir paprastieji vieni kitus šmeižia ir kenkia, nes niekas nenori būti paskutiniuoju ir blogiausiu.

Gyvenimas pilnas kovų už pirmas ir priešpaskutines vietas. Pavydo, gobšumo ir puikybės pažeisti asmenys lipa kitiems per galvas: Kainas užmušė savo brolį Abelį, Judas pardavė Jėzų, kompozitorius Salieri kenkė Mozartui, pasaulietinė kairiųjų užvaldyta valstybė kovoja su Bažnyčia ir t.t. Visi trokšta būti karaliais arba turėti kvailesnių už save. Bet kai per lavonus ir niekšybes pasiekiamos „aukštesnės“ vietos, žmogus pamato ne daugiau kaip pilką beprasmio gyvenimo be vertybių, be tiesos ir meilės sieną.

Kartais galvojame, jog tikras gyvenimas vyksta tik ten „aukštai“, pirmose vietose, kažkur centre, tarsi kiekvieno žmogaus asmeninis gyvenimas ten, kuris jis yra ir kas jis yra, būtų mažiau vertingesnis, tarsi paprastoje kasdienybėje Dievo nebūtų ir nereikėtų jo valios pildyti. Istorija pilna pavyzdžių, jog paprasti žmonės turėjo didesnės reikšmės nei valdovai, vyskupai, turtuoliai, kurie tebuvo statistais istoriniame kontekste. Dievas mėgsta pasirinkti paprastuosius, kad sugėdintų didžiūnus, todėl pagrindinį vaidmenį suteikdavo ne karaliams. M.Marijos apsireiškimai paskutiniaisiais amžiais buvo adresuoti vaikams. Rašytojas Siękiewicz aprašė Romos imperatoriaus Nerono ir apaštalo Pauliaus prasilenkimą: daug buvo įvairių imperatorių Romoje, bet realus Romos valdovas nuo tų laikų buvo popiežius Vatikane. Šv. Joana Arkietė nemokėjo skaityti ir rašyti, tačiau išvedė pulkus į mūšį lemtingu momentu. Panašiai tikrasis Lenkijos lyderis komunistinės Lenkijos laikais buvo ne partija, bet kardinolas Wiszynski. Šv. Tėvas Pijus iš Pietrilčinos arba motina Teresė iš Kalkutos darė ir tebedaro kur kas didesnę įtaką negu šimtai gyvenusių ar dabar gyvenančių vyskupų. Tėvas Tedeusz Rydzyk Lenkijoje yra kur kas svaresnė figūra nei kai kurie ministrai ar vyskupai, o jo milijoninė paprastų žmonių auditorija yra veiksmingiausia visuomeninė ir politinė grupė. Kunigas Alfonsas Svarinskas arba tėvas Stanislovas Dobrovolskis padarė kur didesnę moralinę įtaką negu pagrindiniu pogrindžio veikėju skelbiamas tuomet kunigas Sigitas Tamkevičius, kuriam amžininkai prikiša brovimąsi į pirmąsias vietas ir manipuliavimą kitais.

Jėzus savo palyginimu išaiškino, jog krikščionių bendruomenėje neturėtų būti pirmųjų ir paskutiniųjų, stumdymosi dėl geresnių vietų, nes kam daugiau duodama, iš to bus daugiau pareikalauta, ir daugiau gavęs yra pašauktas labiau kitiems pasitarnauti. Katalikiškasis tikėjimas skatina bendruomeniškumą, solidarumą, tarpusavio pagarbą ir pagalbą. Tai geriausia matome šv.Mišiose, kuriose kaip lygūs dalyvauja įvairiausi žmonės. Šv.Augustinas yra sakęs, jog „su jumis esu brolis, bet jums esu vyskupas“.

Jei nelieka tokios nuostatos, tuomet puikybė nužudo gerą vietą laimėjusio asmens moralę. Tai vadinama Nobelio apdovanojimo sindromu, reiškiniu. Kai tik kas gauna Nobelio prizą, liaujasi kūręs, siekęs, atradinėjęs. Kitaip sakant, jei nori sužlugdyti žmogų, duok jam prizą, pirmą vietą. Todėl gan dažnas dalykas, jog prasibrovę į pirmąsias vietas ima stagnuoti, pasidaro primityvūs, tingūs ir neatsakingi. Iš to ir pažinsi žmogų, kad yra karjeristas.

Kažkuris šventasis yra pataręs, jog norint gyventi laimingai, geriau laikytis šešėlyje. Žinoma, pirmiausia – Dievo šešėlyje, jo globoje, bet taip pat ir visuomenine prasme: nelįsti į centrus, į aukštumas, prie pirmų sostų, nes ten verda intrigos, niekšybės, nusikaltimai, vyksta sunkios nuodėmės, siaučia velniškos pagundos. Pasaulį galima keisti darant gera ir nebūvant svarbiame poste. Žinoma, jei tik yra galimybė, reikėtų padėti į svarbius postus ateiti padoriems asmenims, kurie galėtų nuveikti daugiau bendram labui ir užkirsti kelią tautos ir visuomenės demoralizavimui, supriešinimui.

Šv. Baltramiejus-Natanaelis – apaštalas iš kaimo

Apaštalas šv. Baltramiejus yra tylusis, istorijoje pradingęs apaštalas. Kartais laikraščiuose būna skyrelis apie dingusius be žinios asmenis. Į tą skiltį reikėtų įdėti ir Baltramiejų, nes šv.Rašte randame labai negausias žinias apie jį. Senoji tradicija ir padavimai teigia, jog jis iškeliavo skelbti evangelijos į Armėniją, paskui į Indiją, kur ir žuvo kankinio mirtimi.

Tikrasis šio šventojo apaštalo ir kankinio vardas yra Natanaelis, o „Baltramiejus“ yra tėvavardis, reiškiantis „Timiejaus sūnus“. Bet ir „Timiejus“ reiškia ne vardą, bet pravardę, profesijos pavadinimą – artoją. Šį šventąjį reikėtų vadinti Natanaeliu – artojo sūnumi. Ši aplinkybė liudija, jog apaštalas priklausė žemdirbių šeimai. Taip buvo pradėta iš kaimo kilusių kunigų tradicija, kildinusi Bažnyčiai daug garbingų popiežių, vyskupų, kunigų ir vienuolių.

Evangelijose randame ne vieną palyginimą, paimtą iš žemdirbystės srities, kai žmogaus širdis prilyginama dirvai, kurią reikia „arti“, kad taptų tinkama tikėjimo šimteriopam derliui. Natanaelis, artojo sūnus, gerai suprato šią tikrovę, kur vienas sėja, kitas laisto, kur Dievas augina, kur reikia laiko ir kantrybės.

Jėzus Baltramiejų-Natanaelį apibūdino žodžiais, kurie išreiškė jo moralę, būdą ir pašaukimą: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“. Kai Natanealis paklausė, iš kur Jėzus jį pažįsta, Jėzus atsakęs, jog regėjo jį sėdintį po figmedžiu. Ką jis ten veikė? Figmedžių lapų pavėsyje žmonės mėgdavo pasikalbėti apie tikėjimą, gyvenimo reikalus, figmedžio pavėsis buvo to meto vaikų mokykla, kurioje jie mokėsi skaityti ir rašyti, pažinti Bibliją. Taigi, galima sakyti, jog Baltramiejus – Natanaelis – artojo sūnus – buvo apsišvietęs ir religingas žemdirbys, kaimo politikierius ir kaimo inteligentas.

Jėzus jį pagyrė, jog esąs tikras izraelitas, kitaip sakant, pamaldus tikintysis, kuris uoliai laikosi Dievo įsakymų ir priesakų. Tuomet tai buvo sunkus dalykas, kad kažkas tobulai išpildytų Mozės įstatymą. Apskritai, gyvenimas pagal tikėjimą yra sunkus dalykas, sunkesnis už bet kokį fizinį darbą. Lengviau krauti anglis iš vagono, negu gyventi tikru tikėjimu, lengviau būtų už pinigus boksuotis ringe, negu kontroliuoti save, kovoti su nuodėme. Tikėjimas reikalauja tabu, siauro kelio į išganymą: reikia kontroliuoti mintis, jausmus, veiksmus, žodžius; vietoj 10 žodžių pasakyti 2, vietoj 10 dešrelių suvalgyti tik dvi, vietoj 10 moterų galima turėti tik vieną kaip žmoną, vietoj 10 poilsio valandų miegoti – tik 7 ar 8 ir t.t. Pabandyk tai sukontroliuoti. Todėl matome, jog kai kurie žmonės visokioms kvailystėms atranda arkliškų jėgų, bet kai reikia ką nors dėl Dievo padaryti – tampa bejėgiai kaip kūdikiai. Net ir tikinčiųjų tarpe pastebime, jog pamaldumą ir tikėjimą yra lengviau suvaidinti, negu iš tikrųjų jo laikytis.

Bet nėra kitos išeities, kadangi pažinus Dievą, reikia tikėjimą puoselėti. Geriau būtų buvę Dievo nepažinti, negu pažinus jį atmesti, jam likti nedėkingu. Tikėjimas yra dovana, tačiau reikalauja pastangų, tarsi kreditas, kurį gavus, reikia darbuotis, kad jį išmokėtum ir duotum procentus. Kas  tikėjimo nepraktikuoja, tas jį ilgainiui ima prarasti.

Bandydami išvengti tikėjimo reikalo, kai kurie ima tegti, jog užtenka būti geru žmogumi, nebūtina tikėti. Gerumas čia reikštų moralės užlaikymą, kai žmogus žino, kas yra gera ir bloga, ir nedaro blogio, bet stengiasi vykdyti gėrį. Bet tai suvokti galima tik krikščionybės dėka. Būti geru be Kristaus – yra neįmanoma, vis tiek kažkokia krikščioniška įtaka turi žmogų lydėti. Pavyzdžiui, tėvai labai tikėjo, jų vaikai šiek tiek, anūkas – jau nėra aiškiai tikintis, bet dar išlieka savo senelio ir tėvo įtakoje, dar kažkokie moraliniai principai, gauti iš tėvų, jame atsiliepia. Vadinamų gerų netikinčių žmonių mes sutinkame todėl, jog jie yra kilę iš krikščioniškų giminių, juos dar įtakoja nematomas praeities pasaulis.

Matome tam tikrą nuoseklumą, kurį nusako mums Biblija, jog žmogus, negerbiantis Viešpaties vardo, bus prakeiktas per keturias kartas. Tarkime, senelis buvo šventasis, gyveno dorai, darbščiai, buvo pamaldus, naudojosi sakramentų malone, užlaikė visus Dievo ir Bažnyčios įsakymus. Jo sūnus, dėl laikmečio įtakos, pavyzdžiui, tarybiniais laikais, jau nebebuvo toks pamaldus, bet dar neprarado teisumo, t.y. krikščioniškos moralės ir gyvenimo būdo. Anūkas jau nebėra nei šventas, nei teisus, tik geras ta prasme, jog nėra agresyvus ir atvirai neniekina Dievo ir kitų žmonių, bet nei pamaldumo, nei krikščioniškos moralės jis nebeturi. Matome, jog proanūkiai jau nebebus nei šventi, nei teisūs, nei geri, jie jau bus pražuvę kaip pagonys ir žvėrys, gyvenantys bet kaip, be jokio atsižvelgimo į Dievo įsakymus, į krikščioniško tikėjimo reikalavimus.

Tas degradavimas atsiranda dėl to, jog šeimoje nesirūpinama ugdyti žmogų, jog nededamos asmeninės pastangos, nėra nuoširdaus ir gyvo tikėjimo. Nors jis klausosi pamokslų, kažką paskaito iš krikščioniškos literatūros, tačiau jis panašus į kiaurą maišą, iš kurio viskas išbyra, kadangi priimdamas vien protu nededa to į savo širdį. Asmeninės pastangos viską atnaujina, atgimdo tikėjimą, o per tai šventumą, teisumą ir gerumą. Nors senelis buvo bedievis ir nedorėlis, panašiai gal  ir tėvas, bet jei jų sūnus atsivertė ir stangėsi šventai gyventi, jis pradeda giminėje naują erą, jis tampa gyva ir gera šaknimi, iš kurios ima augti gera giminė. Ir atvirkščiai, per keturias kartas prarandamas tikėjimas, nudžiūva geroji šaknis, proanūkiai pasirodo kaip Dievo bausmė ir prakeikimas tėvams, kurie ėmė nebegerbti Viešpaties vardo.

Dabar baigiame išlaidoti šventųjų kartą. Šventaisiais čia suprantame tuos, kurie, nors ir būdami netobuli, gaivino ir šventino savo sielas sakramentų ir maldingumo jėga. Tuokiame dabar tuos, kurie dar nėra tapę visiškais pagonimis ir žvėrimis, bet jų anūkai jau tokie bus. Kai kuriose giminėse, šeimose tas procesas atsitiko anksčiau. Dar 25 metai ir tikėjimas gali visiškai numirti, o su tikėjimu ir visa tai, prie ko mes buvome pripratę: draugiškumas, taika, užuojauta, pasidalijimas, tarpusavio pagalba, ištikimybė šeimose, vaikų ir senų tėvų globa, sąžiningumas ir t.t. Nelikus tikėjimo, ima merdėti moralė, krikščioniškasis gyvenimo būdas.

Ateis laikas, kai bus nebesuprantama, kodėl, pavyzdžiui, reikia atleisti: „tu mane įžeidei, tai dabar tave aš nužudysiu“. Arba, užsimanys kaimyno žmonos, ateis ir papjaus jį, žmoną išprievartaus. Bus laikai, kai niekas nebesupras, jog negalima žudyti. Kai kas nors sakys, jog negalima žudyti, visi nustebę klaus: „kas tai pasakė, kodėl negalima“? Kai bus pranešta, jog Dievas neleidžia, visi labai stebėsis kaip negirdėtu dalyku.

Pabandykime suprasti, kodėl Jėzus pavadino Timiejų – Baltramiejų, artojo sūnų žmogumi be klastos. Reikėtų laikraščiuose patalpinti skelbimą, jog prapuolė žmogus, kuris neturi klastos… Visais laikais kaime gyvenantys žmonės pasižymėjo paprastumu ir nuoširdumu, buvo be klastos kaip Baltramiejus. Deja, metai iš metų matau, kad žemdirbių nuoširdumas ir paprastumas nyksta, jog žmonės darosi pikti ir veidmainiai. Turbūt mokosi iš seimo, politikų ir verslininkų? Mūsų laikus galima pavadinti ne tik mirties civilizacija, kaip teigė Jonas Paulius II, bet ir melo, klastos, apgaulės ir vagysčių civilizacija. Ypač tai aktualu Lietuvoje, kurioje valstybė apgaudinėja žmones, bet ir žmonės tuo pačiu atsilygina.

Kas yra paprastumas ir nuoširdumas, tos priešingos klastai vetybės? Galima išskirti kelis dalykus:

  1. Kai gyvename pagal paprastas taisykles, nekomplikuojame gyvenimo keistomis filosofijomis ir išvedžiojimais. Dievo įsakymai – tai paprastos ir aiškios taisyklės, be jokių apstatymų. Pasakyta nevok – tai ir nevok. Kiti ima išvedžioti, girdi, nevagiu, tik pasiskolinu negražintinai, tik priglaudžiau pasimetusį daiktą; girdi, visi vagia tai ir aš; nes, girdi, valdžioje esantys vagia daugiau negu paprastas žmogus… Ypač svarbu aiškias ir paprastas taisykles turėti namuose vaikų atžvilgiu: atlikai pareigas, tada gali turėti pramogas; nusikaltai – bus bausmė, už bloga baudžiama, už gera atlyginama, ir viskas visiems aišku.
  2. Antras dalykas, kuris reikalingas paprastumui išsaugoti, tai – nelipti per galvas, kad būtum už kitus aukštesnis, nesipuikuoti, nesididžiuoti, nenorėti pasirodyti geresniu už kitus, tuščiai nesigirti ir kitų nežeminti.
  3. Trečias dalykas, kuris padeda paprastumą išsaugoti, tai nuoširdus dalijimasis su kitais iš geros širdies, nesiekiant savo interesų ir pasipelnymo. Sudegė kaime kažkieno troba, žiūrėk, visi daro rinkliavą, eina į talką ir pastato naują namą.
  4. Ketvirtas dalykas, būtinas paprastumui, tai reikia sutvardyti troškimą daug turėti. Niekas kitas nesugadina žmogaus kaip dideli turtai ir godumas. Dabar soduose lūžta obelų šakos, kadangi neatlaiko vaisių svorio. Panašiai lūžta morališkai žmogus, kuris be saiko siekia turto. O kad galėtumei turto pasiekti, reikia daug neteisybių padaryti, daug pavogti, nusukti, nuskriausti, išeikvoti jėgų ir nervų.
  5. Dar kitas dalykas, kad išlaikytume paprastumą ir nuoširdumą – būti dėkingais už viską ką gauname, ką turime Dievui, šeimai ir kitiems žmonėms, ir atsisakyti murmėjimo. Sutikau ne kartą ūkininkų: buvo geri metai, gerai byrėjo grūdai, tai keikėsi, kad mažos kainos. Kitais metai, kaip šie, daug lijo, sugadino derlių, tai keikiasi, kad mažai paims. Klausimas – o tai kada padėkos Dievui? Nelaiminga murmeklių lietuvių tauta…
  6. Paprastumas moko mus būti savimi, nusimesti veidmainystės kaukes, moko mus sugebėjimo kalbėti iš širdies, o ne tai, ką reikia. Žinoma, reikia būti išmintingu ir bet ko kitiems nekalbėti.

Taigi, Baltramiejus – artojo sūnus, tikras tikintysis be klastos, kurį Jėzus pasirinko būti apaštalu iš kaimo, tarsi iš po obels. Už jo teisumą ir tiesumą pagonys lupo jam odą. Mažai beliko vyskupų ir kunigų be klastos bei drąsių. Daugumas tapo labiau politikais negu evangelistais, labiau žiūri, iš kur vėjas pučia, ir, esant iššūkiams, pasirenka pabėgimo, tylėjimo, veidmainystės ir ignoravimo taktiką.

Dievas ieško tikinčiųjų iš kaimo, tikrų katalikų be klastos, kurie turėtų gyvą tikėjimą. Gyvuoju mūsų senelių ir tėvų, kunigų ir vienuolių, valstybės vadovų ir tarnautojų tikėjimu laikomės mes patys, mūsų šeimos ir mūsų šalis. Nes tikėjimas kvailius padaro išmintingais, silpnus – stipriais, vaduoja žmones iš tamsos ir veda į šviesą, keičia šalis ir tautas, šykštuolius ir vagis daro dosniais bei teisingais, pijokus – blaiviais; suvienija valdžią ir žmones, turtingus ir vargšus, vyrą ir žmoną, atgaivina ir keičia. Gyvąjį tikėjimą, paprastumą ir nuoširdumą gauname ir iš Šventosios Dvasios, tačiau ir mūsų pačių pastangos yra labai svarbios.

Bus baisu, kai neliks tikrų ir neklastingų tikinčiųjų, kurių gražiausias pavyzdys yra šv.Baltramiejus-Natanaelis.

Žolinių manifestas

Žolinių iškilmės savo prasme yra ir katalikiška, ir „gamtos“ šventė. Prisimename tikėjimo tiesą ir gražiausią tos tiesos išsipildymo pavyzdį – M.Marijos Dangun paėmimą su kūnu ir siela, skelbiant kiekvieno žmogaus pašaukimą į tobulą gyvenimą Dievo artumoje ir visišką išvadavimą iš nuodėmės ir blogio padarinių. Žemiška prasme, ši šventė yra padėkos už derlių, už žmogaus ir gamtos vaisingą bendradarbiavimą šventė. Abu šventės dėmenius  vienija ta pati prasmė ir tas pats Asmuo – Dievo rūpestinga globa, palaikanti ir gelbėjanti žmogų.

Tam tikra prasme, Žolinės yra ir ekologijos, darnaus ir vaisingo žmogaus sugyvenimo su Dievo kūrinija, šventė, primenanti, jog tik išlikdama Kūrėjo valioje ir jo nustatytoje tvarkoje žmonija gali sulaukti gamtos ir dvasinių vaisių, praturtinančių jo gyvenimą. Deja, taip seniai nebėra, ir žmogaus širdis bei gamta darosi vis labiau nualinta ir bergždžia. Ši šventė miesto žmogui tapo tolima ir nebesuprantama, kadangi vietoj gyvenimo gamtoje ir sodžiuje jis pasirinko gyvenimą betoniniame karste.

Dar bedievis Volteras yra pastebėjęs, jog labiausiai žmogų gadina mokslas ir menas, kitaip sakant, palinkusi į blogį žmogaus pažįstančioji ir kūrybingoji prigimtis tampa absurdų ir klaidų šaltiniu. Mokslas iš esmės sugadino žmogaus mąstymą ir moralę bei nuosekliai kenkia gamtos stebuklui, žmogaus laikiniesiems namams, vienintelei materialioje Visatoje esančiai gyvybės oazei.

Mokslo vardu imta kovoti su Kūrėju ir jo duotuoju krikščionių tikėjimu. Nuo pirmos klasės, per įvairią literatūrą, televizijos programas yra kalama idėja, jog daugialypis ir sudėtingas pasaulis atsirado ir laikosi savaime. Įvairiomis technologijomis susižavėjęs žmogus įstrigo savo paties susikurtame iliuzijų pasaulyje, užmiršdamas platesnį gyvenimo akiratį.

Mokslo atneštų ekologinių ir moralinių tragedijų sąrašas yra ilgas ir klaikus. Iš jo darosi aišku, jog gamtai ir žmogaus gyvenimui reikėtų, jog dabartinė mokslo forma nebeegzistuotų, kadangi mokslo pasiekimai negailestingai griauna žmogaus dvasią, natūraliąją tvarką, veda žmoniją į susinaikinimą. Keletą jų reikėtų paminėti.

  1. Visuotinis oro, grunto ir vandens užteršimas mokslo sukurtomis nuodingomis medžiagomis, radiacija; su tuo yra susijęs padidėjęs sergamumas vėžinėmis ligomis, genetiniai išsigimimai, gyvosios gamtos naikinimas, pavyzdžiui, masinis bičių žuvimas;
  2. Gruntinio vandens stygius šalyse, kurios eksploatuoja žemės gelmėse esančias iškasenas, dėl šios priežasties džiūva šuliniai, išsenka ežerai, upės;
  3. Planetos atmosferos šilimas dėl mokslo civilizacijos išmetamų dujų, grasinantis sausromis, ekstremaliais vėjais ir potvyniais;
  4. Genetiškai modifikuotų augalų ir gyvūnų plėtimas natūralių rūšių naikinimo sąskaita;
  5. Žmogaus natūralių įgūdžių ir prigimtinio gyvenimo būdo praradimas, atitrūkimas nuo natūralios aplinkos ir užsidarymas savo susikurtame pasaulyje;
  6. Milijoniniai abortai ir kontraceptinių medžiagų pasklidimas gamtoje.

Mūsų laikų tragedija yra tame, jog nieko natūralaus ir tikro nebeliko daugelyje gyvenimo sričių, nes viskas yra perdirbta, modifikuota, užteršta, naikinama. Tikros liko tik gausėjančios ligos ir ligonių būriai. Ir dabartinė medicina nėra orientuota į sveikatos puoselėjimą, bet į verslą, nes jai reikia ligonių, kurių gausiai parūpina mokslo pasiekimai.

Apie kažkuriame kieme verdamą vištą sužinodavo visi kaimynai, kadangi pakvipdavo plačiai, nes natūraliai išauginti gyvūnai turėjo ir kitą kvapą, ir kitą skonį. Dabartinėse fermose moksliškai išaugintą vištą verdant tenka ištisai griebti nesibaigiančias putas iš prasmirdusio viralo. Nors maisto parduotuvės pilnos visokių  prekių, sunku rasti ką pirkti, nes pasiskaičius etiketes su cheminių priedų aprašymais, belieka „plastmasinius“ produktus palikti lentynoje. Kaip galima pagaminti aukščiausios kokybės dešrelę iš vištų ar kiaulių odelių, laikant gyvūnus ekstremaliomis sąlygomis ir maitinant chemiškai bei genetiškai užterštomis, hormoninėmis priemonėmis?

Kokią išeitį galima pasiūlyti? Grįžti prie tikėjimo, į sodžius, arčiau gamtos, toliau nuo miesto chaoso, užterštumo ir bedieviško mokslo; naujai mokytis dvasinių ir natūralių įgūdžių, kurie žmogui buvo būdingi tūkstančius metų, kuriuos išgrynino benediktiniškos regulos vienuolynai. Reikia patiems auginti ir gaminti natūralų maistą, dėl kurio nekiltų abejonių, kuris nežalotų ir gamtos.

Mokslu tikinčius ir jį kaip stabą garbinančius bei fanatiškai praktikuojančius mokslininkus reikėtų išsiųsti likviduoti mokslo padarinių į Fukušimą, Černobilį, apgyvendinti dykumose ir šiukšlynuose, prie mirusių upių ir ežerų; įdarbinti onkologinių ir apsigimusių žmonių prieglaudose, maitinti plastmasinėmis atliekatekų bei panašių dešrelėmis, ir t.t.

Mokslas padarė žmonių sielas bei Žemę ligotą ir bevaisę. Jis gali pasiūlyti tik dirbtinių gėlių, kurios netinkamos Žolinių pašventinimui. Belieka melstis ir darbuotis, kad niekada nepritrūktų tikros gėlių puokštės, sveikų žemės vaisių, žmogaus harmonijos su Dievu ir jo kūrinija.

Nemaitinkime jaunimo „dvasiniu šienu“

Nesenai vyko Kauno arkivyskupijos ministrantų stovykla, apie kurią informuojama vyskupijos puslapyje http://kaunoarkivyskupija.lt/index.php?id=140&ncid=2&nid=3713. Idėja rengti tokias stovyklas yra gera, bet ten dalyvavę ministrantai ir juos lankę kunigai buvo mažumėlę nusivylę, jog liturgija buvo atliekama „jaunatviškai“, t.y. pramoginiu stiliumi, be reikiamo orumo: ant sodo staliuko, su juokeliais ir t.t. Šv.Mišias aukoję dvasininkai laužė  liturgijos taisykles dėl aprangos, vietos ir kitų detalių. Nuotraukose iš duotojo puslapio galima tuo įsitikinti. Būtų galima suprasti, jei ši stovykla ruoštų jaunimą būsimam karui, kai pabėgėlių būryje kunigas bando organizuoti sekmadienio Mišias kažkur miške su pasigriebtais negausiais liturginiais rakandais…

Susidaro įspūdis, jog jaunimas negavo solidaus liturginio ir teologinio ugdymo, bet buvo maitinamas „sekminininkų šiaudais“. Kaip liaudyje sakoma, šiaudus ėsdamas gali ir jaučiu pavirsti, t.y.  pedagogikos primityvumas gimdo primityvią visuomenę. Kultūrinis, dvasinis ir liturginis primityvumas neatneša Bažnyčiai atgimimo, kaip kad įsitikiname žvelgdami į daugumos Europos parapijų nuosmūkį. Liturgijoje patarnaujančio jaunimo, kurio tarpe randasi nemažai pašaukimų į dvasinį luomą, formavimas reikalauja didesnio solidumo, nes jaunystėje matyti pavyzdžiai daro įtaką tolimesniam brendimui.

Bandant atsekti minties raidą, kas skatina ir pateisina minėtos ministrantų stovyklos ar apskritai jaunimo, šlovinimų stiliaus liturgiją, ateiname iki vadinamosios apšvietos ir protestantizmo. Keletas minčių apie tai.

Tūlas revoliucionierius Jonas Ruso sakęs, jog vaikai gimsta geri, tik visuomenė, aplinka ir nenormalios sąlygos juos iškraipo. Ruso taip teigė remdamasis ne gyvenimo stebėjimu (turėjo penkis vaikus, tačiau  visus juos paliko našlaičių prieglaudoje), bet siekdamas ideologiškai paneigti katalikišką mokymą apie gimtąją nuodėmę, kuriame tvirtinama, jog nepaisant žmogaus natūralaus polinkio į gėrį, jis jau gimsta sužeistas nuodėmės, linkstantis link blogio, vienaip ar kitaip tai ims reikštis, todėl katalikiško auklėjimo, pagrįsto Dievo malonės veikimu, tikslas yra nuo mažų dienų skiepyti dorybes ir kovoti su ydomis.

Liuterio ir jo pasekėjų paskleistos idėjos kitokiu būdu veda prie „gero žmogaus“ suvokimo. Aiškinama, jog per Dievo Sūnaus įsikūnijimą, Dievas susivienijo su kiekvienu žmogumi, žmogus tapo Dievo dalimi, todėl iš esmės yra geras ir iš jo lauktina tik gėrio. Šią idėją atspindi šie mums girdėti moderniųjų teologų superoptimistiniai teiginiai: „anoniminis krikščionis“ (neva yra krikščioniškesnių už krikščionis pagonių) arba „anima humana naturaliter christiana“ (žmogaus siela natūraliai yra krikščioniška – ypač žvelgiant į musulmonų radikalų elgesį). Tai dar vienas būdas atmesti arba susilpninti mokymą apie gimtosios nuodėmės padarinius žmoguje, jog net ir pakrikštyto žmogaus prigimtyje išlieka polinkis į ydas ir silpnybes, pavyzdžiui, į tingumą, juslingumą, pyktį, pavydą ir t.t. Preciziškai tiksliai tai mums išaiškino šv.Tomas Akvinietis, kaip gimtosios nuodėmės padariniai įtakoja žmogaus psichologinę struktūrą ir raidą.

Šie radikaliai skirtingi požiūriai (apšvietos-protestantiškas ir katalikiškas-tomistinis) formuoja radikaliai skirtingas pedagogikas. Kaip matome, žaismingosios Mišios su vaikais ir jaunimu neša tą pačią mintį, jog vaikų nereikia ugdyti, jie savaime yra geri, jiems priklauso tik linksmumas, gerumas, nerūpestingumas, spontaniškumas, svarbiausia, kad jie gerai jaustųsi, jiems būtų įdomu, jie aktyviai dalyvautų, pasireikštų, kad būtų „faina“  mosuojant rankomis, tūpčiojant, šmaikštaujant. Bet ar tikrai Mišios su atrakcijomis ugdo tikėjimą ir charakterį? Deja, tai liūdnas vaizdelis iš lengvos, infantiliškos religijos serijos.

Šv.Mišių centre yra Jėzaus Kristaus asmuo, jo Auka ir pamokymas, o ne jaunimo linksmumas ir jų saviraiška. Pataikavimas vaikams ir jaunimui, atsisakymas perteikti jiems brandžias ir ugdančias formas, daro jaunimą paviršutinišką, kaprizingą, egocentrišką. Tai yra skandalinga, jog linksmosiose Mišiose ant kelmo ir su gitaromis auginame ne vaikų ir jaunimo dorybes, bet ydas, kurių pagrindinė yra puikybė, tingumas, įspūdžių vaikymasis (o iš čia – vartotojiška nuostata), mąstymo trūkumas ir t.t.

Žinoma, vaikams ir jaunimui pramoginės Mišios nėra būtinos, ne jie ir sugalvojo jas. Jie labiau linkę prisitaikyti prie suaugusiųjų ir priimti tai, kas jiems pateikiama. Čia didesnė problema yra tai, kokį dvasinį ir kultūrinį peną, pavyzdžius duoda suaugusieji. Sutikau vaikų ir jaunimo, kurie nuostabiai įsisavina klasikinius, dažnai nelengvus dalykus, juos patraukia nuostabi polifoninė muzika, sudėtinga tradicinė liturgija, gili mistinė tikėjimo ir liturgijos slėpinių prasmė. Vaikai ir jaunimas iš prigimties yra labiau jautrūs mistikai ir dvasiniams dalykams, bet gaila, kad naujųjų formų įtakoje tai tampa užslopinama ar iškreipiama, manant, jog šėlsminga saviįtaiga vadinamųjų šlovinimų metu yra mistikos pasireiškimas.

Vaikams ir jaunimui reikalingas yra sacrum, t.y. šventumo pajutimas. Kad ir kaip bažnyčia stengtųsi, pramogiškumu ji niekada neaplenks vaikų darželių, akropolių, smėlio dėžių, barų, diskotekų ir kitų pramoginių vietų bei priemonių. Bažnyčia gali ir turi liudyti tikrovėje glūdinčią paslaptį – Dievo pasaulį. Sacrum – tai ir pagarbos mokykla, ribų pripažinimas, kai per liturginius ženklus ir liturgijos atlikimo būdą mokomasi pagarbiai priimti save ir kitus, neperžengti ypač nuodėmės ribos, pripažinti sritis, į kurias akiplėšiškai ir lengvabūdiškai nesibraunama.

Atsakykime į klausimą, ką katalikų katekizmas ir dogmatika kalba apie šv.Mišias? Tai Kristaus įsikūnijimo, kančios, mirties, prisikėlimo ir išaukštinimo, jo atėjimo prisiminimas ir sudabartinimas. Jei tad Mišiose turi būti linksma ir nenuobodu, tai ką tada patarti ant kryžiaus kentėjusiam Išganytojui: nuženk nuo kryžiaus, nesikankink ir mūsų nekankink, juk svarbiausia, kad visi jaustumės „fainiai“. Tai yra erezija ir skandalas, jog šv.Mišios atliekamos pramoginiu būdu. Pažvelkime, kaip kryžiaus aukoje dalyvavo pirmieji pamaldieji, kurie stovėjo prie Jėzaus kryžiaus, jo Motina, kitos dvi Marijos ir Jonas. Jie nešokinėjo iš džiaugsmo ir neskambino gitaromis. Džiūgavo tik fariziejai ir kiti Jėzaus priešininkai, kurie siekė nešvarių tikslų.

Nebepamenu, kuris šventasis yra sakęs, jog tauta, parapija ir šeima yra pasiaukojančios meilės mokykla, o šv.Mišios yra pasiaukojančios meilės pamoka, kurioje Kristus mus moko tikro gyvenimo pagrindų. Taip buvo senais, gerais laikais, kai mūsų pasaulio ir gyvenimo nebuvo pažeidusios velniškos revoliucijos ir reformos, siekiančios sugriauti Dievo pasaulį, jo malonės kūrybą, pasireiškiančią per Bažnyčios ir tautų ilgaamžes tradicijas, per teisingai suprastą prigimtį. Ko dabar gali išmokyti vaikams ir jaunimui brukamos pramoginės Mišios su tremties žygio liturgija ir išsidirbinėjančio kunigo-klouno cirku? Tik kvailystės.

Pripažinkime mūsų vaikų ir jaunimo intelektualinį ir dvasinį potencialą, reikalaukime iš jų transcendencijos (savęs ir pasaulio peržengimo link tobulumo ir Tobuliausiojo) ir padėkime jos siekti, nekiškime jiems banalybių ir pigybių „katalikiškose“ stovyklose, nemaitinkime jų šio pasaulio „šienu“, kad nebaubtų kaip galvijai šlovinimo vakarėliuose ir pramoginėse Mišiose. Tiesa, Betliejaus prakartėlėje buvo ir galvijų, tačiau Dievo Sūnus atėjo gelbėti žmogaus, kuris nupuolė ir tapatinasi su gyvūnu, pamiršęs savo kilmę ir pašaukimą. Gitaras ir šokius, spontanišką elgesį ir pramoginius elementus palikime susitikimui prie stovyklos laužo ir parapijos salėje, o ne šv.Mišiose ir bažnyčiose. Katalikybei reikia ne reformų ir revoliucijų, bet solidaus ugdymo, demokratijos, pliuralizmo su praeities kartų Bažnyčia, jos šventaisiais ir tikinčiaisiais, o ne protestantiškojo modernizmo brukamo monologo.

ministrantustovyklaChartres Mass

Apie neturtą XVIII eil.sekmadienio evangelijos šviesoje

Šio sekmadienio evangelijoje pasakojama apie turtuolį, kurį Dievas vadina kvailiu, kadangi sulaukęs gero derlio jis neketino ieškoti gyvenimo prasmės, dėkoti Dievui, keistis į gerą, kažkam padėti, nesiruošė mirti, bet planvo statytis didesnius sandėlius ir save guodė, jog ilgiems metams turės gėrybių, kurios leis jam ilsėtis, puotauti ir vartoti. Dievas netrukus pareikalavo jo gyvybė ir teismo, ir jis buvo rastas skurdžiumi Dievo akivaizdoje.

Nesunku pastebėti, jog Jėzus Kristus asmeniškai pasirinko neturtą ir gan dažnai smerkė turtuolius, nematydamas didelių šansų jų sielų išgelbėjimui iš pragaro. Dar ir kitose Biblijos vietos rasime prakeikimo žodžius turtuoliams: „Vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą. Vargas jums, kurie dabar esate sotūs, nes kentėsite alkį“ (Mt 5). Mato ir Luko evangelijose randame pagyrimą neturtingiesiems ir alkstantiems, jiems žadama Dangaus Karalystė ir pasisotinimas“.

Kai tai girdi stiprūs, sėkmingi, turtingi vyrai, jie ima manyti, jog krikščionybė yra silpnųjų ir vargšų religija, ir tos religijos teiginiai skamba atgrasiai. Natūralu, jog nesinori tapatintis su silpnaisiais, tačiau krikščioniškas „silpnumas“ yra kur kas stipresnis už materialinių turtų galią, kadangi remiasi dalijimusi ir solidarumu.

Kad suprastume, kur slypi Kristaus mokymo apie neturtą tikroji prasmė, reikia pažvelgti į ištakas. Dievas sukūrė žmogų kaip apdovanotąjį, ir visa, ką jis turi, yra gavęs kaip dovaną iš savo Kūrėjo. Tai, pasak šv.Ignaco Lojolos, yra esminis ir prigimtinis žmogaus neturto pagrindas. Užtenka pažvelgti į vaikų ir tėvų santykį, kad pastebėtume tą pačią taisyklę: vaikai gyvybę, meilę, rūpestį ir daiktus gauna iš tėvų kaip absoliučią dovaną, jie negalėjo be tėvų nei atsirasti, nei išgyventi, nei kažką turėti, jie yra visiški vargšai, todėl gan ilgą laiką vaikams yra viskas.

Panašiai Dievas pirmiesiems žmonėms Rojuje buvo viskas, jis buvo vienintelis jų turtas, kuris užpildė jų širdis ir gyvenimą. Ką apdovanotasis galėjo daryti, tai dėkoti Davėjui ir savo ruožtu dalintis su kitais. Tuo ir remiasi katalikiškoji religija, todėl jos pagrindinė ir aukščiausia malda – šv.Mišios – bei elgesio norma yra dovanojimo, dalijimosi ir dėkojimo pasireiškimas.

Biblijoje skaitome, jog žmonijos aušroje pasirodė šėtonas, iš pažiūros labai malonus ir draugiškas gyvenimo žinovas, klastingai pamokęs juos, kaip galima tapti „kaip Dievas“, lygiu Dievui ir nepriklausomu nuo jo. Šių „kursų“ rezultatas buvo tragiškas, nes žmogus atsiskyrė, neteko Dievo. Būdamas iš prigimties neturtingu, tačiau apdovanotas turtingai, kartu su Dovanotoju žmogus neteko ir esminių jo dovanų, tapo dar be to dvasiniu vargšu ir moraliniu skurdžiumi, kurio širdyje ir gyvenime atsivėrė baisi tuštuma ir nuobodulys.

Sunku visą laiką gyventi nuobodžiai, nejausti gyvenimo skonio ir prasmės, todėl kaip pabėgimo, kaip savęs apgavimo ir tuštumos užpildymo būdą žmogus išrado kultūrą: meną, pramogas, technolgijas, virtualybę ir t.t. Viena pažįstama inteligentų pora kadaise yra tai išreiškusi pasispasakojimu, jog sekmadienį praleidžia dvasingai ne bažnyčioje, bet klasikinės muzikos koncerte. Čia esą jie išgyvena grožį, dvasiškai pasiilsi, pasikrauna jėgų. Tikra tiesa, jog koncertų salės tapo bedievių bažnyčiomis, kuriose skambanti sakralinė muzika šlovina ne Dievą, bet su juo kovoja. Su Volteru galima tarti, kad niekas taip nesugadino dabartinių žmonių kaip mokslas ir menas….

Aukščiausią dvasinio subrendimo laipsnį žmonija buvo ir būtent Europa buvo pasiekusi  Viduramžiais, davus pasauliui tiek nuostabių mistikų, teologijos ir tikrovės filosofijos matmenis, meno genijų, teisės, mokslo, švietimo ir ugdymo pagrindus. Nuo to meto, vis labiau vystantis technikai, žmogus be paliovos tik degraduoja, griaudamas savo vidinį ir išorinį pasaulius. Liovėsi jo pastangos praturtinti savo širdį ir gyvenimą Dievu ir jo tiesa, tačiau labiau siekiama viso to, kas būtų vietoj Dievo: besaikių turtų, valdžios, garbės, malonumų, įspūdžių, vaikantis didingų, nerealių efektų ir išgyvenimų, kas atrodytų dieviškai, bet Dievą užgožtų. Tam pasitarnauja ne tik decibelai, bet ir narkotikai, adrenalinas ir t.t.

Evangelijoje minimo turtuolio probema buvo ta, jog jis praturtėjo tik materialiai, bet ne kaip asmenybė, ir ketino plėsti savo aruodus, bet ne širdį. Jis pripildė savo sielą ir gyvenimą tuo, kas nėra Dievas ir ką jis ketino turėti vietoj Dievo, t.y. puoselėjant šėtoniškos pagundos temą būti „kaip Dievas“, t.y. puikybės beprotybę.

Būti apdovanotu ir gyventi dalijantis su kitais reiškia plačią širdį, atvirumą, reiškia statyti bendradarbiavimo, draugystės ir meilės ryšius. Plečiantis savo sandėlius, bet ne širdį turtuolis iš esmės sugadina savo būdą, tapdamas egoistu ir išpuikėliu. Apie tokio tipo žmones antrame laiške Timotiejui rašė šv.Paulius: „Savimylos, godūs pinigų, pasipūtę, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs gimdytojams, nedėkingi, nedorėliai, nemeilūs, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, storžieviai, nekenčiantys to, kas gera, išdavikai, pramuštgalviai, pasipūtėliai, labiau linkę į malonumus negu į Dievą“. Tai skaitant tik gali klausti, kaip toks galės išganyti savo sielą, nebūdamas draugu nei Dievui, nei žmonėms?

Šv.Tomas Akvinietis sakęs, jog „homo – capax Dei“, t.y., jog žmogus yra gabus pažinti, priimti Dievą, būti juo užpildytas. Šia prasme žmogaus siela primena indą, kuris tampa kažkuo užpildytas. Gražiausiu pavyzdžiu išlieka švč.Mergelė Marija, kuri priėmė Dievą ir savo siela, ir kūnu, ir kuri vadinama malonės pilnąja. Deja, dvasios ir gyvenimo erdvę galima užpildyti ir kažkuo kitu, ir dar taip, kad nebelieka vietos nei Dievui, nei šeimai: darbas, sportas, gamta, turtai, virtualus pasaulis, alkoholis (kažkas yra sakęs, jog alkoholikas ieško savo dievo griovyje…), apskritai visa įvairovė nuodėmingo juslingumo.

Gyvenimas anksčiau ar vėliau baigiasi, tenka palikti šį pasaulį, visus žemiškus turtus, lieka tik dvasinė būklė. Tada pasirodys, jog žmogus neteko ir neturi Dievo, atmetė jo dovanas, kurių didžiausia yra Šventosios Dvasios, todėl prarado amžiną jo artumą, gyvenimą mylinčių asmenų bendruomenėje Danguje. Todėl palaiminti yra visi, kurie trokšta ir alksta Dievo ir jo Karalystės, jie bus pasotinti, o visa kita jiems bus pridėta.