Kalėdų vigilijos liturgijoje skaitoma Jėzaus kilmės knyga. Paprastai žmonės į jas ateina sočiai pavalgę, apsnūdę, be to, ir vakaro nuovargis, o čia toks nuobodus skaitinys apie tai, kas iš ko gimė. Tenka išklausyti kelias dešimtis sunkiai tariamų vardų iš 42 kartų. Norėtųsi kažko linksmesnio tokiai progai, pavyzdžiui, kokios nors linksmos istorijos apie, kaip juokauta sovietiniais laikais, seną pederastą – senelį šaltį…

Išvardintos 42 kartos tėra paskutinis istorijos tarpsnis prieš ateinant Išganytojui. O juk buvo žmonija prieš Nojų ir po tvano. Iš tikrųjų, viskas turi gilią prasmę, čia nėra nei vienos nereikalingos detalės. Mato evangelijos ištrauka skaitoma Kalėdų naktį neatsitiktinai, nes norima parodyti žmoniją tarp dviejų gimimų: Kaino ir Jėzaus.

Adomas pavadino savo moterį Ieva, t.y. visų gyvųjų motina, tačiau tas gyvybės šaltinis tapo sudrumstas. Šią mintį perteikia giminių ir visuomeninių santvarkų vardijimas: prie patriarchų ir teisėjų žmogus buvo nuodėmingas, karalių valdymo metu nieko geresnio nesulaukta, dvasininkijos ir partijų valdymo laikotarpiu taip pat išliko tos pačios problemos, maža to, dvasininkijos valdymo metu atėjęs Mesijas buvo persekiojamas ir nužudytas.

Adomas ir Ieva buvo sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą tiesiogiai paties Dievo, tačiau dar iki galo neapibrėžti. Dar neturėjo nei amžinybės, nei mirties, tik laisvą valią ir pareigą saugotis blogio ir gėrio pažinimo medžio, t.y. nuodėmės. Deja, jie nepaklausė.

Pirmas pagimdytas žmogus, kuris atsirado po pirmųjų tėvų nuopuolio, buvo Kainas. Ieva labai džiaugėsi, jog Viešpats jai davė sūnų. Ji džiaugėsi todėl, jog išvarant iš Rojaus žmones, Dievas pažadėjo jai palikuonį, kuris sutrins gyvatei galvą. Ji manė, kad viskas greitai ir paprastai išsisprendė pagimdžius berniuką, kad ji netrukus grįš į Rojų.

Bet jos džiaugsmas buvo per greitas, nes žmonijai teko išgerti visą nuodėmės pasekmių taurę. Pirmasis gimęs žmogus nemylėjo Dievo, vėliau tapo pirmuoju žmogžudžiu ir brolžudžiu, atėmęs savo dievobaimingam broliui Abeliui gyvybę.

Kaip nuodėmingas Adomas gimdė vaikus pagal savo subjaurotą paveikslą, taip atėjęs Kristus, naujasis Adomas, ėmėsi žmogaus atnaujinimo pagal savo paveikslą ir panašumą. Marija džiaugėsi pagimdžiusi naują žmogų, kuris pradėjo ne brolžudžių, bet save aukojančių Dievui ir artimui erą. Jėzus ir yra tas žadėtasis moters palikuonis, kuris atėjo sutrinti gyvatei galvą, tačiau turėjo būti jos įkirstas į kulnį, t.y. kentėti ir mirti, ir tą mirties geluonį panaikinti.

Kalėdų išvakarėse prisimename pirmuosius tėvus, Adomą ir Ievą, pirmąjį gimusį iš nuodėmingos moters taip pat nusidėjėlį, kuris nebuvo išgelbėjimo priežastimi ir viltimi. Prisimename ir tą Moterį, kuri atpirko Ievos kaltę ir, būdama be nuodėmės, davė pasauliui pirmą naują žmogų, kuris atnešė išgelbėjimą. Ieva tik klykavo, bet paskui turėjo verkti, o džiaugėsi tik Marija, nors ir drauge kentėjo su savo Sūnumi.

Ketvirtojo Advento sekmadienio nuotaika yra kalėdinė. Evangelijos skaitinyje pasakojama apie slaptoje esantį Jėzų, kuris jau yra pasaulyje, Marijos įsčiose, tačiau dar negimęs, neapsireiškęs. Čia liudijama, jog Jėzus pradėjo savo išganingąją veiklą dar negimęs: jo artumoje ir per Marijos ištartus sveikinimo žodžius Elžbietos kūdikis įsčiose šoka iš džiaugsmo, pati Elžbieta prisipildo Šventosios Dvasios ir ima pranašauti, jai atliepia Marija.

Kad dvi suaugusios moterys bendrauja, atrodytų yra natūralu, bet čia matome akivaizdų negimusių kūdikių bendravimo atvejį slaptoje, sunkiai apibrėžiamu būdu. Tai kažkas kitko nei skelbtų aborto šalininkai, tarsi kūdikiai neturėtų asmens savybių, nesugebėtų jausti motinos ir aplinkos, tarsi jie nemokėtų savitai bendrauti su motina, ir tebūtų tik kažkokie baltyminiai gumulai.

Kaip moko tradicinė katalikų teologija, per tą evangelijos minimą susitikimą ir Jonas Krikštytojas, ir jo motina Elžbieta patyrė gimtosios nuodėmės atleidimo malonę. Tai buvo įvykis, kuris nėra krikštas, bet savo padariniais prilygsta jam: Jėzaus dalyvavimu gaunama Šventosios Dvasios malonė, įvyksta gimtosios nuodėmės atleidimas ir žmonių įjungimas į  Dievo Karalystę ir išganingus darbus.

Dėmesį patraukia vidinio, dvasinio išgyvenimo, vidinės pagavos, kurią patyrė ir Marija, ir Elžbieta, ir Jonas, aprašymas, kai prie jų prisiartina ir juos keičia žmogumi tapęs Kūrėjas ir Atpirkėjas. Tos dvasinės pagavos liudijimus sutinkame mistikų ir šventųjų raštuose, tai nėra svetima ir eilinių tikinčiųjų tarpe. Būtent tos pagavos neretai yra esminės atsivertimui, pašaukimo ar misijos pasirinkimui, charizmos išsilukštenimui, krizių išrišimui. Šias patirtis vienoje savo knygų buvo aprašęs ir nagrinėjęs ir jau a.a. kun. Kęstutis Trimakas.

Nesenai susipažinau su vieno Belgijoje besidarbuojančio kunigo pasakojimu apie „invazinę sielovadą“. Kartą pas jį pasikalbėti atėjo vyresnio amžiaus moteris, tamsiai apsirengusi, išvargusio veido, kuri sirgo depresija, kentėjo nuo nemigos, bejėgiškumo, vartojo vaistus. Nors buvo pakrikštyta, bet pati nebeatsiminė, kada paskutinį kartą buvo išpažinties, bažnyčioje ar bent kada meldėsi.

Kunigas jos klausė, ar norinti tiesaus kelio link problemos sprendimo, ar aplinkinio, invazinio ar neinvazinio būdo? Čia kaip medicinoje, galima skaudamą vietą tepti gydomaisiais tepalais, bet kai kurias ligas reikia operuoti, atverti vidinius audinius. Šių dienų žmogus mėgsta užuojautą, paguodą, paglostymus, „viskas bus gerai“, „OK“ ir t.t., kurie tėra išsisukinėjimas nuo esminių klausimų apie gėrį ir blogį, nuodėmę ir teisumą.

Moteriai išreiškus troškimą eiti tiesiu keliu, kunigas pritaikė jai „invazinį metodą“, t.y. paragino atlikti išpažintį, padėjo suprasti nuodėmes, kurios griovė jos gyvenimą, ir pamokė apie Kristaus gydančią malonę. Ilgai Kristus plovė jos supurvintą krikšto rūbą ir mėžė jo sielos šventovė nuo nuodėmės purvo. Šių dienų vakariečio gyvenimo stilius: pramogos, blaškymasis, partnerių keitimas, pinigų vaikymasis, nejautrumas nuodėmei. Tai užmuša prasmės pajautimą, įneša netvarką, ilgainiui susargdina žmogų. Suteikus nuodėmių išrišimą ir pasimeldus už ją, moteris nustebusi liudija vidinę pagavą, šilumos jausmą, grįžtančią ramybę.

Po kurio laiko toji moteris grįžta į tą pačią bažnyčią, bet kunigas jos iš karto neatpažįsta, nes ji vilki spalvotais rūbais, šypsosi, pasitraukė depresija, nemiga ir nebereikia vartoti psichotropinių vaistų. Ji leidosi gydoma iš vidaus ir iš esmės, atsivertė, pakeitė savo gyvenimą, meldžiasi, kitaip sakant, prie jos priartėjo slypintis kunigo asmenyje ir sakramentuose  Kristus, kuris atleido nuodėmę, išgydė jos sielos žaizdas ir pripildė ją Šventosios Dvasios malone.

Turime ieškoti mus keičiančių susitikimų su Kristumi. Yra tikra, kad jis visada yra švč.M.Marijos asmenyje ir veikime, jis yra sakramentuose, Bažnyčioje, veikia per kunigų tarnystę ir kiekvieno krikščionio liudijimą ir savitą tarnystę, kurią atlieka tikėjimo dvasioje. Kristus prisiartina prie mūsų per įvairias maldos rūšis, malone pasižymėjusiose šventovėse. Tebus kiekvienos Mišios, Komunija ir ypač besiartinančios Kalėdos tuo stipriu dvasiniu išgyvenimu, kuris mus keis ir padarys Dievo Karalystės dalyviais ir liudininkais.

Artėjant bažnytinių metų pabaigai būtina apžvelgti praėjusį laikotarpį, atlikti metų auditą, suvesti rezultatus. Iš ekonominės pusės žvelgiant, parinkti labai netikę šv.Rašto skaitiniai, pasakojantys apie krizę. Pirmas yra apie pranašo Elijo laikais ištikusį badą ir paskutinį duonos kepaliuką bekepančią našlę, kuri su sūnumi yra pasiruošę numirti. Evangelijos tekstas pristato vargšę moterį, turinčią du skatikus, ir vargšę šventyklą, gavusią iš jos auką du skatikus.

Priešpaskutinį bažnytinių metų sekmadienį bažnytinės finansinės naujienos irgi nekokios, skelbiama, kad popiežius ir toliau nesusitvarko su Vatikano finansais, jo iždas yra tuščias, ypač paburnojus prieš turtingų šalių katalikus, o Pietų Amerikos vargšai suneša jam tikrąja to žodžio prasme skatikus, vadinamus Petro skatiku. Ilgaliežuviai popiežiaus pasitikėjimą išdavę kairuoliški bendradarbiai neteisėtai perdavė slaptos medžiagos naujai knygai, iliustruojant kaip ir prie apaštalų kasos braunasi dabartiniai Judai, praryjantys našlių, vyskupijų ar vienuolijų turtus.

Bet skaitinių tikslas yra apžvelgti ne finansinius klausimus, bet atlikti tikėjimo auditą: pasaulį krečiant skandalams, krizėms ir nepritekliams, atsiranda liudytojų, jog pasitikint Viešpačiu – „puodynė neištuštėja“. Evangelijos bobutė su džiaugsmu dėkoja Viešpačiui už neturtą, tikėjimo vedina aukoja ne vieną skatiką iš dviejų, bet abu, nes ji turi autentiškos patirties, kad Apvaizda nepalieka tikinčio žmogaus net ir krizės akimirką.

Šio sekmadienio šv.Rašto skaitiniuose perteikiamą idėją galima nusakyti žodžiais: pasitikėjimas Viešpačiu įveikia matematiką, išskaičiavimus ir ekonomiką. Kaip sename rusiškame multiplikaciniame filme apie Coliukę verslusis kurmis skaičiavo, ar apsimoka vesti (nes būsimoji žmona atneša pusė grūdo per dieną nuostolį), taip ir šių dienų aklieji finansininkai skaičiuoja meilės ir tikėjimo nešamus „nuostolius“: dviejų vaikų šeimoje per daug, tėvus išlaikyti per brangu, mokesčius valstybei mokėti ir Lietuvoje gyventi neapsimoka, turėti daržą ir auginti gyvulių kaime taip pat nebeapsimoka, valstybės pasitikėjimo Apvaizda akto – restitucijos – nėra, bažnytėlei aukojama simboliškai, todėl ir šalis vis labiau tampa simboliška: tušti lopšiai, tušti kaimai, tuščios mokyklos, tuščios bažnyčios, galų gale – tuščia Lietuva, su kvietimu užimti dykai.

Evangelijos bobutė, kurią Jėzus stebėjo prie šventyklos skrynios, atiduodama paskutinius grašius dėkojo Dievui už tai, kad turi kur kas daugiau nei grašiai: Jį Patį. Visa kita yra antraeiliai dalykai. Tikėjimo auditas bažnytinių metų pabaigoje – tai klausimas apie tai, kuo mes tikime ir pasitikime: Viešpačiu ar ekonomika? Ekonominės krizės priežastis – maža širdis ir siauras protas, nes menkas buvo tikėjimas, skatinantis mylėti Dievą, artimą ir save.

Girdėjome pasakojimą apie žmogų, kurio niekas nevadino vardu, tik tėvo vardu – „Timiejaus sūnus”, nes jis buvo visiems žinomas ir negerbiamas nelaimėlis: kilo iš turtingos, žinomos šeimos, tačiau apako, nebesugebėjo verstis gyvenime, visko neteko, giminės ir kaimynai viską pavogė, tapo atstumtas, nuskurdo ir, kad nemirtų iš bado, ubagavo gatvėje. Iš visuomenės ir gyvenimo aukštumos nusirito į padugnes.

Tai simbolis to, kas atsitiko su žmonija: per nuopuolį tapo išvaryta iš Dievo artumos, neteko prigimtinio turtingumo ir sveikatos, tapo akla tiesai ir gėriui, elgetauja gyvenimo trupinius. Dangaus tikrovės durys žmogui užsitrenkė, nuodėmės tamsa apgaubė jo gyvenimą.

Kad suprastume aklo žmogaus siaubą, pabandykite po šv.Mišių užsimerkę grįžti namo arba bent iki automobilio, namuose užrištomis akimis pasigaminti valgį. Aklojo Bartimiejaus skausmą, klaikumą ir beviltiškumą išreiškė jo šauksmas: „Jėzau, Dovydo sūnau, pasigailėk manęs!“.

Žmonės ėmė drausti, kad aklasis nešauktų, buvo nepatogu klausytis kančios ir tikėjimo atvirumo. Bet juk tai buvo tikėjimo šauksmas, kai šaukiama ne tik balsu, bet ir širdimi. Širdies šauksmas pasireiškia mintimis ir jausmais: „Rabuni, noriu praregėti!“.

Kaip rašoma pasakojime, aklasis nusimetė savo apsiaustą ir aklumo tamsoje bėgo link jo, kliūdamas ir griūdamas, šliauždamas, tik nujausdamas, girdėdamas Jėzaus ir jo mokinių balsą. Pagaliau prasideda esminis dialogas tarp aklojo ir Jėzaus. Jėzus padeda žmogui sukonkretinti ir išreikšti troškimą, ko tikrai jam reikia, be ko jam sunku gyventi: ko nori, kad tau padaryčiau? – Kad regėčiau!

Per tikėjimą radęs Kristų, atgavęs Dievą, aklasis atgavo ir regėjimą. Atgavęs regėjimą Bartimiejus išvydo šviesą, o joje – Jėzų. Išorinis pasikeitimas buvo vidinės permainos ženklu. Tikėjimas veda prie atvertų durų, prie šviesos, kur laukia Kristus.

Jėzus atveria akis, atveria širdis, atveria ausis, atveria protus, pragarus, kapo uolą ir išganymo vartus. Apaštalo Pauliaus jis pristatomas tarpininku tarp Dievo ir žmonių, kunigu, atvėrusiu vartus ir įžengusiu į Dievo šventovę. Jėzus atvėrė duris į pasaulio tamsą, šviesa sušvito joje, ir, kas pasistengs pro ankštą praėjimą praeiti, tas ir vėl regės Dievą, bus išgydytas iš visų ligų. Jėzui išeinant, išganymo vartai užsidaro aklinai ir amžinai, aklieji nebepraregės, nusidėjėliai nebeatsivers.

Neregiui pasiekti Jėzų padėjo jo mokiniai ir apaštalai, nes jis klausėsi jų kalbų, aplink aidinčių balsų. Ir dabar Išganytojo įkurtoji Bažnyčia kalba apie kelią pas Jėzų, link išganymo vartų ir link spindinčios tamsoje šviesos.

Nors Jėzus yra vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, tačiau sau pagalbininkais pašaukė apaštalus, šių dienų kunigus ir vyskupus, su kuriais Jis ypatingai susivienijo per kunigystės sakramentą, kad pasaulyje būtų įmanoma atverti ir dvasines akis, ir dangiškas duris. Jis liepė jiems aukoti šv.Mišių auką, atleisti nuodėmes, skelbti Evangeliją, gydyti sužeistas sielas.

Kunigai yra tokie, kokios yra šeimos, parapijos ir visuomenė, todėl jie gali ir privalo siekti suprasti žmones. Žmonių ir laikmečio supratimas yra labai svarbus kunigystės pašaukimo elementas, nes tik taip kunigas gali padėti, būti jų atstovu pas Kristų, kai aukoja už juos šv.Mišių auką ir meldžiasi, ir kai yra Kristaus atstovu pas žmones – pamokslauja ir teikia sakramentus.

Kunigas turi pareigą aiškiai išdėstyti Dievo reikalavimus esamoje situacijoje, kad žmogus galėtų rasti Kristaus atvertus išganymo vartus. Būti principingu sau ir kitiems – sunki kunigo priedermė, kad galėtų padėti ieškančiam vertybių ir prasmės žmogui. Kaip įspėjantis apie artėjantį šlaitą kelio ženklas negali būti neaiškus, taip ir atsakomybę už žmonių sielas jaučiantis kunigas negali būti dviprasmiškas, neaiškus ar net meluoti. Žmonės mėgsta minkštus ir pataikaujančius kunigus, o Dievas tokių nekenčia, nes kunigo pareiga yra būti teisingu ir griežtu, kad parodytų aiškų kelią link Kristaus. Būti griežtu nereiškia būti piktu.

Artėja Vėlinės, kai prisiminsime skaityklos vėles, daugybė tų, kurie patiria Bartimiejaus kančią: jie nepasmerkti, bet dar kenčia tamsoje, nuskaistinančioje meilės ugnyje, su pažadu ir viltimi širdyje. Teatsiveria vėlėms akys ir Dangaus vartai, užprašykime už jas šv.Mišias, kad išvystų šviesą ir Jėzų joje kaip praregėjęs Bartimiejus.

Šio sekmadienio evangelijos įžymybės – griausmo sūnūs, Jonas ir Jokūbas, kurie norėjo būti aukščiau kitų apaštalų ir lygūs su Kristumi. Šventasis raštas apaštalą Joną vadina mylimiausiu Jėzaus mokiniu. Jam tuo metu galėjo būti apie keturiolika-šešiolika metų, taigi, ir pats jauniausias apaštalų tarpe.

Panašu, jog ir jo brolis Jokūbas buvo ne ką vyresnis už jį. Jų jaunuoliškus, karštakošiškus charakterius aprašo evangelistas Lukas, kai, atstumti vieno Samarijos miesto gyventojų, norėjo atlyginti jiems ugnimi iš dangaus. Jų jaunystę liudija ir stipri jų motinos Salomės įtaka, kuri, pasak kitų evangelistų, pati kreipėsi į Jėzų dėl privilegijų savo sūnums. Bet iš tikrųjų Jonas ir Jokūbas ir buvo privilegijuotų apaštalų tarpe, Jėzus pasiimdavo juos į ypatingus įvykius, kaip antai, į Taboro kalną, apreiškė savąją dievystę, taip pat į Alyvų kalną drauge melstis prieš išdavimą ir kančią.

Kodėl Jėzaus palankumas tiems dviem apaštalams buvo taip stipriai išreikštas, ypač Jonui? Kadangi jie buvo jaunatviško tyrumo ir džiaugsmo atstovai, nesugadinti, autentiški pamaldžių tėvų vaikai. Apskritai, visais laikais visuomenė yra labiau dėmesinga ir palanki vaikams ir jaunimui, ypač šiandien, kai perdėtai pabrėžiamos vaikų teisės, kai vaikai yra dievinami. Jėzus ir jo Bažnyčia rūpinasi jaunimu, kuris Jono ir Jokūbo asmenyse tapo svarbiu evangelizavimo ir išgelbėjimo ženklu, sielovados sritimi.

Šiandien pasakojamoje istorijoje galima pastebėti pedagoginį aspektą: mylimieji gali pasiduoti kaprizų pagundai. Jie mylimi, bet jiems to nepakanka, reikalauja dar daugiau ir daugiau, daugiau už kitus. Jie ima manyti, jog yra kažkas daugiau ir aukščiau už kitus, nors dar neturi jokių nuopelnų. Jausdami Jėzaus didesnį prielankumą broliai įsidrąsino reikalauti lygybės su juo: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje!“. Suprasdamas jų jaunatvišką, naivią ir kvailą tuštybę Jėzus atsakė: „Patys nežinote, ko prašote“. Jie tvirtino galį gerti tą pačią kančios taurę su Jėzumi, maždaug, jaunam ir naiviam jūra iki kelių. Ir tikrai, vėliau Jokūbas tapo pirmuoju kankiniu apaštalų tarpe.

Panašią istoriją girdime apie vieną iš angelų – Liuciferį, kurio vardas reiškia šviesos nešėją. Jis buvo vienas iš prakilniausių angelų, kurį Dievas labai mylėjo. Ir Liuciferio meilė Kūrėjui buvo tokia stipri, jog jis ėmė tapatintis su meilės objektu, prarado tam tikras ribas, atstumą, ėmė siekti būti lygiu su juo, būti šalia jo. Kaip tie apaštalai varžydamiesi dėl sostų šalia Dievo, taip Liuciferis pateko į pagundą lygiuotis su Dievu, užmiršdamas, kad yra kūrinys, kad mylėti reiškia ne savintis kito, bet save atiduoti, ne būti lygiu, bet nuolankiu, ne siekti Dievo garbės, bet garbinti Dievą, ne viešpatauti, bet tarnauti. Vieno iš nuostabiausių angelų nuopuolio priežastimi buvo meilės pagimdytas kaprizas, įnoris, apsirikimas, jog mylimasis tampa aukštesnis ar lygus mylinčiajam, ypač kai kalbame apie Dievą, tarp kurio ir kūrinio žioji nebežengiama būties ir nebūties bedugnė.

Tai ir nuolatinė pedagoginė problema, kai mylimi vaikai ima galvoti, jog tėvų meilė padaro juos lygius su tėvais ir aukštesnius už kitus, kad tėvai privalo vaikams tarnauti, bet ne atvirkščiai. Todėl nenuostabu, kad velniškas „aš niekam netarnausiu“ šūkis nuolat girdimas mūsų tarpe, ne tik išlepusių vaikų lūpose, bet ir visur, kur pasireiškia egoizmas, perdėtas individualizmas, kur vyksta kaprizų dramos.

Šį „mylimųjų mokinių“ reiškinį galima pastebėti ir bažnytinėje terpėje, kai pagyvenęs dignitorius ima jausti didelio prielankumo jausmus jaunam, iš tikro ar tariamai gabiam, pamaldžiam klierikui ar kunigui, ir, puoselėdamas geras viltis, jį remia tobulėjimo ir bažnytinės karjeros srityje. Kartojasi Liuciferio istorija: mylimasis ima susireikšminti, pavydėti kitiems, reikalauti dar daugiau, nori sėdėti šalia toje pačioje aukštumoje. Tarp mylimųjų prasideda kaprizų ir intrigų teatras ir dramos, įnešančios į Bažnyčią nesveikos dvasios. „Mylimieji mokiniai“ ateina ne tarnauti, bet ponauti, jie yra nusiteikę gerti ne Kristaus kančios taurę, bet taurius ir skanius gėrimus elito vakarėliuose. Neatsitiktinai pop.Pranciškus uždraudė bažnytinių garbės laipsnių teikimą nesulaukusiems 60 metų. Galbūt tokį cenzą reikėtų įvesti ir vyskupų nominacijoms.

Kristaus mokymas atskleidžia, jog Dangus yra visiško savęs atidavimo ir tarnavimo Dievu ir artimui tikrovė, jog tas, kuris nori būti pirmas, turi būti visų tarnas. Ir krikščioniškos pedagogikos bei bažnytinio gyvenimo postulatas yra šis – išmokti savo gyvenimą kitiems duoti, gyventi ne vien sau.

Gyvenimas yra pagrįstas teisinga vertybių tvarka ir prioritetais. To moko šio sekmadienio šventrasčio tekstai.

Pirmasis šio sekmadienio skaitinys yra malda prašant išminties malonės. Išmintis yra Dievo dovana, leidžianti matyti ir suprasti, kaip Dievas mato ir supranta. Tame glūdi išmintingo ir sėkmingo gyvenimo bei apsisprendimų priežastis. Išmintis yra svarbiau nei turtai.

Jėzus Kristus yra įsikūnijusi Dievo išmintis, todėl kiekvienas, kuris priima Jo valią ir vykdo ją, įsilieja į Dievo vykdomą išgelbėjimo planą. Ši mintis stipriai išreiškiama laiške hebrajams, kurie ilgėjosi savo senųjų ritualų, aukų ir šventyklos. Apaštalas Paulius jiems bando paaiškinti, jog Kristaus atneštoji krikščionybė yra kur kas geresnė nei senoji judėjų religija. Jis pasitelkia Dievo žodžio dviašmenio kardo paveikslą, kuris tiesos galia sugeba teisti širdies sumanymus (atskirti sielą nuo dvasios), t.y. suteikia išganomosios tiesos ir malonės pilnatvę.

Kas pirmuoju skaitiniu tarsi pranašaujama, evangelijos ištrauka – įgyvendinama, o antruoju skaitiniu- paaiškinama, išplėtojama krikščioniško gyvenimo perspektyvoje.

Čia pasakojama, kad radosi jaunas ir turtingas žmogus, kuris savo sieloje nerado ramybės dėl kankinančio jį prioritetų nusistatymo, dėl gyvenimo ašies. Jis nujautė, kad kažkas jo gyvenime yra negerai, eina tragiška linkme: „kaip man laimėti amžinąjį išganymą?“.
Jis laikėsi Dievo įsakymų, buvo religingas, tačiau ramybės nerado. Jėzus nustatė jo dvasinės ligos esmę, įvedė aiškumą į jo mąstymą ir jausmus – godulystė turtams, materializmo prioritetas. Vaistas ir išsigelbėjimas jam – „išdalink savo turtus vargšams“.

Minimas evangelijos jaunuolis mylėjo daiktus, ištaigą, teikiamas galimybes, visuomeninę padėtį ir t.t., bet jis jautė, jog toks gyvenimas atriboja jį, stato mūro sieną tarp Dievo jo, su kitais žmonėmis. Jis valdė didelį turtą, bet turtas „valdė“ jį, jo širdį, jo gyvenimą. Jis mylėjo ir garbino materialinius turtus labiau nei Dievą. Tai ir buvo jo didžiausia gyvenimo tragedija.

Jėzaus ištarmė aiški: jei nori laimėti amžinąjį gyvenimą, negali turėti visko vien sau, nepasidalindamas su nepritekliuje esančiais. Kas pas tave yra per daug, vadinasi, tai priklauso ne tau, tai esi paėmęs iš kito. Nesvarbu, kad teisėtu, legaliu būdu. Dangus yra meilės tikrovė ir pagal Švenčiausiosios Trejybės perichorezės ir Jėzaus kryžiaus matą toji meilė pagrįsta yra visišku savęs atidavimu Dievui ir artimui.

Jėzus savo palyginime pasitelkia per adatos ausį bandančio išlįsti kupranugario paveikslą. Didžiausias tuomet žinomas gyvūnas ir mažiausia įmanoma ertmė – dvi nesutaikomos tikrovės, kaip kad nesutaikomi prioritetai – Dievas ir mamona.

Svarbu suprasti, kad turtingumas sukuria klaidingą nepriklausomumo įspūdį, kad tiek laimę gauti, tiek kančios išvengti galima susimokėjus, jog Dievas ir kiti žmonės iš esmės yra nereikalingi. Turtuolio puikybė pranoksta jo tikrąją esmę, jis kėsinasi į Dievo sostą.

Jėzus draugavo su kai kuriais turtingais žmonėmis, kaip antai muitininku Zachiejumi, Juozapu iš Arimatėjos, Nikodemu. Biblijoje rašoma, jog ne pinigas, bet meilė pinigui yra yra visų blogybių šaknis, kai daiktai tampa svarbesni už Dievą ir žmogų. Sekti Jėzumi reiškia būti dosniu kitiems, dalintis turtu, laiku, talentais. Pasak Jėzaus: „tau reikia tik vieno – pasidalink“. Reikia tik vieno: išsaugoti prioritetus, jog virš visko reikia mylėti Dievą ir artimą kaip save, o ne daiktus ir pinigus.

Spalio 4 d. Bažnyčia mini ir pagerbia šv.Pranciškų Asyžietį. Daugeliui jis žinomas kaip Dievo varguolis ir keistuolis, tačiau nelabai pažįsta jį kaip maldos vyrą, krikščioniško maldingumo pavyzdį.

Dievas sukūrė žmogų sau kaip pokalbio draugą ir bendrininka, ir šis pašaukimas žmogui yra pirmasis ir natūralus. Per nuodėmės nuopolį draugystės dovana buvo prarasta, bet Dievas ir vėl kviečia atrasti bendravimo su juo džiaugsmą. Dievas užkalbino Pranciškų, jam atsiliepus padarė jį savo draugu. Iš esmės tai tapo įmanoma per maldą.

Ar Pranaciškus vaikštnejo, ar sėdėjo, namuose ar kelionėje, darbuodamasis ar ilsėdamasis, visus savo veiksmus ir visose vietose jis atliko meldamasis. Jis meldėsi visaip, visokiomis kūno pozomis, net gestikuliuodamas rankomis, giliai dūsaudamas ir aimanuodamas, verkdamas ir mušdamasis į krūtinę, nusilenkdamas ir kryžiumi puldamas, klūpodamas ir stovėdamas, laikydamas iškeltas rankas ir t.t. Turbūt nemažai jo gestų mes esame perėmę į savo maldas ir liturgiją. Žinoma, nebuvo išsišokėliu bendruomeninėje maldoje, laikėsi įprastai.

Šv. Pranciškui melstis – tai būti Dievuje, arti Jo, tai kalbėtis su Juo. Kartais jis su Dievu bendravo kaip su Kūrėju ir Teisėju, kartais kaip su Tėvu, verkdavo jo kaip savo Brolio, kreipdavosi kaip į geriausią Draugą, kartais džiaugdavosi juo kaip Sužadėtiniu.

Kita Pranciškaus maldos savybė – tai žodžių retumas, bet jausmų ir mąstymo gausumas. Jis galėjo visą dieną kartoti „mano Dieve, mano Dieve”, „Dieve, būki gailestingas man nusidėjeliui”, „mano Viešpats ir mano viskas”. Ypač jis mėgo kartoti šv.Rašto fragmentus, labiausiai psalmių posmus. Dėl šios priežasties galima teigti, kad Biblija jam buvo pagrindinė maldaknygė.

Seminarijoje juokaudavome apie snaudžiančius per maldą ar paskaitas kolegas – apie pagilintą mąstymą remiantis šv.Raštu, t.y. padėjus galvą ant Biblijos. Pas Pranciškų tokių dalykų nebuvo, jį Dievo Žodis uždegdavo šlovinimui, atgailai, veikimui, meilei.

Šv.Pranciškus mėgo melstis priešais Švenčiausiąjį Sakramentą, priešais kryžių, gamtoje, vienas olose ir kalnuose, apleistose bažnytėlėse, su broliais, nes tame jis matė ir sutikdavo Viešpatį. Tai jam buvo Įsikūnijusio Dievo Žodžio paveikslas ir artumas.

Kaip sakyta, jo malda buvo negausi žodžių, bet pilna mąstymo ir svarstymo. Mes dažnai užmirštame, kad ne žodžių gausumas yra maldos esmė, bet klausymasis ir mąstymas, ką Dievas kalba per šv.Raštą, sąžinę, Bažnyčią, gyvenimo įvykius ir kitus žmones. Gera malda ieško supratimo, ką Dievas mums kalba, ko iš mūsų nori, ką privalome įgyvendinti.

Apibendrinant šv.Pranciškaus gyvenimą galima pasakyti, kad tas, kuris tikrai meldžiasi, tas tikrai ir atsiverčia, nugali savo nuodėmes, atranda Dievo artumą ir malonę, gali tapti šventuoju. Bet kas mažina maldą ir ją paliauja, tikrai tolsta nuo Dievo ir ima grimzti į pragaro liūną. Net jei žmogus negali nugalėti sunkios nuodėmės, bet išlaiko maldą, – jis ilgainiui nugalės.

Kai kurie skundžiasi, teisinasi, kad pritrūksta laiko maldai. Pažiūrėkit į šv.Pranciškų, kaip krikščionis turi melstis, kaip pasikeičia pamaldusis, todėl su apaštalu Pauliumi, su šv.Pranciškumi ir visa Bažnyčia kartokime: maldingumo dvasios negesinkime, viską darykime, kad mūsų maldos nebūtų sutrukdytos.

Sutapo, kad šio sekmadienio skaitinių prasmę sustiprino ir interpretuoti padėjo pilnas mėnulio užtemimas. Šis reiskinys buvo lyg pranasiskas ženklas buvo gan neįprastas: lygiai tokios pats formos mėnulį galima pamatyti Azijoje – gulintis pjautuvas, delčia, islamo simbolis, kol galiausiai visai užtemo.

Musulmonams plūstant į Europą, temstant jos žmonių sąžinėms ir dylant krikščioniškam tikėjimui bei civilizacijai, apie visuotinai ir atskirai Dievo teikiamą Dvasią, tą šviečiančią ir mūsų sielose atsispindinčią Šviesą byloja šio sekmadienio skaitiniai.

Ne tik Mozė, bet ir dar 70 vyrų patyrė Dievo veikimo vaisius – ėmė pranašauti ir mokyti tautą, kurią vienas vesti ir suvaldyti Mozė buvo pavargęs. Kažkas iš minios ėmė pavyduliauti pranašaujantiems, Mozė sudraudė jį ir palinkėjo, kad tegul ir visa tauta pranašauja, kad tegul ir visus Dievo Dvasia apšviestų. Suprask, tada būtų kur kas lengviau ir aiškiau gyventi, bendrai darbuotis.

Kodėl Mozės svajonė neišsipildė, kodėl ne visiems buvo duota Dievo Dvasios? Nes tai buvo tauta užsispyrusi, akla ir kurčia, tarp kurios ir Dievo stovėjo tamsioji šio pasaulio dvasia, metanti savo šešėlį į jos zmoniu širdis, ir tik nedaugelis galėjo atsiverti ir priimti Dievo veikimą.

Skaitinyje iš apaštalo Jokūbo laiško duodamas konkretus pavyzdys – siaubinga turtuolių dvasinė ir moralinė būklė, kai užtemdę savo sąžinę, tą Dievo šviesos atspindį žmoguje, jie bet kokia kaina siekia pražūvančių turtų, užmiršdami nuopelnus Dangui. Panašiai ir varguoliai, pasidavę ydoms, gali prarasti sąžinės šviesą.

Panaši tema vystoma evangelijos pasakojime apie kaži kokį žmogų, kuris išvarinėjo demonus Jėzaus vardu, nors nevaikščiojo su mokiniais. Jėzus jam neuždraudė, ir to žmogaus dvasinio veikimo veiksmingumas tapo įrodymu, jog Dievo Dvasia linkusi apšviesti ir pasireikšti visuose ir netiketai, kurie tik jai yra atviri. Jėzus giria ir laimina, apdovanoja visus Dievo Dvasios, pasak apaštalo Pauliaus – šviesos bendradarbius.

Bet gi paskui (dera įdėmiai paskaityti) Jėzus prakeikia visus, kurie bando užstoti Dievo šviesą, neša papiktinimus ir griauna tikėjimą. Jų laukia kritimas į pragaro bangas, atsakomybės akmuo, nemirštantis kaltės kirminas ir negęstanti kančios ugnis. Tai visiško užtemimo būklė, kai nebeatsispindės sielose joks Dievo šviesos, gėrio, tiesos spindulėlis.

Norėtųsi optimistinės pabaigos. Ji ir yra optimistinė tiems, kuriuos apšviečia Dievo Dvasia. Bet neverta meluoti: nėra laimingos pabaigos tiems, kurie dvasiškai užtemo, kurių širdyse nebėra Dievo šviesos.

Šio sekmadienio evangelijos skaitinyje girdime Kristaus priekaištą, jog žmonės labiau sureikšmina žmogiškus padavimus, o Dievo įsakymus niekais verčia. Ši mintis atsikartoja pranašo Izaijo knygos pirmame skyriuje, kur jis priekaištauja, kad prekeiviai vyną skiedžia vandeniu.

Liturgijoje per atnašų paruosimą įlašiname tris lašus vandens, simbolizuojančio žmogiškąją prigimtį, į vyną,  simbolizuojantį Kristaus dievystę. Prieš tai vanduo yra palaiminamas kryžiaus ženklu, reiškiančio atgailą ir atsivertimą, kad būtų nors kažkiek vertas ir tinkamas atsidurti vyne.

Simboliką galima suprasti, bet dideliais kiekiais skiedžiamas vandeniu vynas, alus, kuras reiškia apgaulę, klastojimą, vagiliavimą. Panašiai žmogiškais padavimais  atskiedžiamas Dievo duotasis tikėjimas reiškia erezijas, melą Dievo vardu, pilnos tiesos nesakymą arba vengimą. Taigi, kai kada ir mūsų samprotavimai yra toks vandenėlis, kuriame nerasi peno ir džiaugsmo širdims, priešingai nei  sakoma psalmėje, jog Viešpats duoda vyno, kuris džiugina širdis.

Tiesos vynas subrandinamas kantraus ir nuolankaus studijavimo trimis kryptimis: krikščioniškos dogmatikos, objektyvaus mokslo ir žmogiškos išminties, pasireiškiančios kasdienybėje, mene ir tautosakoje. Pseudo religinio ir mokslinio vandenėlio pavyzdžiu ypač yra horoskopai, kuriuose pilstoma iš tuščio į kiaurą. Panašiai esame skandinami komunizmo ideologijos, sektų mokymų, politikų svaisčiojimų ir televizinį išsilavinimą turinčių piliečių samprotavimų jūroje.

Pamenu kažkada reikėjo išklausyti psichologijos įvadą, kurį dėstė atsitiktinis žmogus, visiškai nieko neišmanantis toje srityje, nes nebuvo kam daugiau. Tai buvo toks vandenėlis, kad graudu. Bet, kaip sakoma, nešaudykite muzikanto – jis groja kaip moka… Bet iš nesąmonių gauti 10 reikia turėti savigarbos, tai ir toks asmuo pats yra nesąmonė. Panašiai kadaise iš marksizmo gauti 10 yra tolygu tapti kvalifikuotu aukščiausio laipsnio kvailiu.

Daug kur susiduriame ne su tiesos, bet klastočių specialistais. Juk klastojami ne prasti dalykai, bet geri. Neteko girdėti, kad kas nors klastotu geležį arba cinką, bet auksą – taip. Tarybinių laikų sportbačių kinai  neklastoja, bet ecco firmos batų klastočių – pilna. Negirdėta, kad būtų klastojamas komunizmas, o krikščionybė – visokiais būdais.

Pasak Vatikano II „Gaudium er spes”, tiesos ir gėrio elementų galima rasti ir kitose religijose, suprask, kad ir įvairiose ideologijose, kaip antai komunizme, liberalizme, ir gal net – satanizme?.. Tai taip ir gavosi šiais laikais, kad ėmėme košti pasaulio vandenėlį, absurdus su viltimi rasti jei ne auksinį, tai bent rudą grudelį, o Dievo žodį palikome gromuliuoti lefebristams, ortodoksams ir kitiems autentiškumą vertinantiems „radikalams”.

Taigi, svarbiausia yra esmė, tiesa, Dievo valios pažinimas, neiškraipyta religija, objektyvus tikrovės pažinimas. Atsiverčiame šv.Raštą, Bažnyčios katekizmą ir šventųjų biografijas, kad suprastume tikrąją Jėzaus žodžių prasmę, ir siekdami tai įgyvendinti darbu, kančia ir kova.

Jėzus buvo drąsus ir radikalus savo pažiūromis ir elgesiu: ką norėjo, tą pasakė ir padarė, nepaisydamas žmonių nuomonės. Jo teiginių nustebinti apaštalai pastebėjo, jog „kieti jo žodžiai, nedaug kas gali jų klausytis”. Ne tik fariziejai juo piktinosi, tačiau ir mokiniai. Rašoma, jog nemažas būrys nuo jo pasitraukė.

Iš Kristaus mokymo ir laikysenos aiškumo ir tvirtumo semia Bažnyčios mokymas, išreikštas dogmomis ir dogminiais apibrėžimais. Neigiama prasme, iš to mokymo klastojimo radosi daugybė erezijų ir sektų, nemaži būriai pasitraukė ieškoti lengvos ir atsakymų neduodančios religijos arba užsimiršimo.

Šv.Ambraziejus, kurio pamokslų klausydamas Aurelijus Augustinas atsivertė iš manichėjizmo erezijos ir tapo kataliku, sakęs, jog tiesa – tai Jėzaus Kristaus asmuo, ir kad ne žmogus ieško tiesos, bet tiesa jo, leidžiasi atrandama. Priešingai nei daugelis galvotų, ne logika yra tiesos šaltinis ir matas, nes kiekvienas filosofas kūrė savo logiką, todėl tiek daug „tiesų” buvo siūloma žmonėms.

Juokingas žmogiškosios logikos atvejis pasitaikė visai nesenai. Atsitiktinai įsijungęs televiziją pamačiau epizodą filmo, kuriame vaidino daugiau raumenų nei smegenų turintis Švarcnegeris. Jis savo priešininkui pasakęs, jog kas negerbia logikos, to ir jis negerbia. Paskui vožtelėjo kumščiu tam žmogeliui į paširdžius ir nokautavo. Taip bandė parodyti „jėgos logiką”. Akivaizdu, kad Jėzaus dogmatika yra visai kitokio pobūdžio.

Išganytojas mėgo kalbėti vietose, kur susirenka žmonės: miesto aikštėse, sinagogose, prie vartų. Taip elgėsi todėl, jog turėjo norą būti išgirstas ir patraukti žmones. Tačiau kai jo mokymo nepriėmę mokiniai pasitraukė, jis nebėgo paskui juos derėdamasis, kad gal kai ką sušvelnins, kitaip apibrėš, nebus toks radikalus. Taip yra todėl, jog Kristaus slėpinys yra vienas ir nedalomas, todėl jis priimamas visas arba jis nepriimamas apskritai.

Jėzaus žodžiai yra sunkūs daugelyje sričių, ne tik mokymas apie Eucharistiją, tačiau ir apie santuoką, priešų meilę, neturtą, gailestingumą, apaštalų tarnystę, Petro primatą, Bažnyčią ir t.t. Dievas ir jo duotoji katalikų religija  žmogaus atžvilgiu turi daug pagrįstų pretenzijų, nesitaiksto su jo nuopoliu ir netobulumu. Net jei žmogui nesiseka, trūksta jėgų įgyvendinti pilnai Jėzaus mokymą, svarbu gerbti pačius principus, jų neklastoti pagal nuodėmės logiką. Net jei vyskupas ar kunigas suklysta moralės srityje, tačiau laikosi Bažnyčios Mokymo savo nuodėmėms nepalankiu būdu, jo tarnystės patikimumas išlieka nesusvyravęs.

Nelengvas yra Jėzaus duotasis mokymas ir tikėjimas, kuris reikalauja dvasingumo, atsivėrimo gyvybę teikiančiai Dvasiai ir mirtį nešančio kūniškumo sudvasinimo. Kas tai priima, turės amžinąjį gyvenimą.

Katalikiškasis tikėjimas pristato aiškias ir radikalias tiesas: sielos nemirtingumas, kūnų prikėlimas, Dangun įvedimas ir amžinas gyvenimas Dievo artumoje. Šios dienos šventė apie tai ir byloja, jog M.Marija yra pirmoji išgelbėtoji, pirmoji Dievo Karalystės gyventoja. Kiti išgelbėtieji jungiasi prie jos.

Dangun ėmimo reiškinys nėra originalus ir naujas Biblijoje ir M.Marijos atveju. Dar prieš ją teisusis Enochas (Pradžios knyga 5, 18-24), o paskui ir pranašas Elijas (2 Karalių knyga, 2) buvo paimti į Dangų su kūnu ir siela. Todėl sunku būtų atmesti galimybę, jog toji, iš kurios gimė Dievo Sūnus, prisikėlęs ir žengęs į Dangų Viešpats, būtų Jo užmiršta ir palikta mirties bei kapo glėbyje.

Kad M.Marija yra Danguje, patvirtina šv.apaštalo ir evangelisto Jono regėjimas, kurį skaitome Apreiškimo knygoje. Šiam apaštalui nukryžiuotas Jėzus paveda savo Motiną, ir Joną paveda jos globai. Jonas buvo Marijos tolimesnio gyvenimo ir jos Dangun Ėmimo liudininkas. Skaitome, jog Danguje pasirodė didingas ženklas – moteris apsisiautusi saule, su dvylikos žvaigždžių vainiku, po kurios kojomis buvo mėnulis. Iš Apreiškimo konteksto tampa aišku, jog kalbama apie M.Mariją, Įsikūnijusio Dievo Motiną.

Tos dangiškosios Moters paveikslas Apreiškimo Jonui knygoje pristatomas su karališko didingumo ženklais. Neatsitiktinai Marija vadinama Dangaus ir Žemės karaliene, nes negali būti kitaip vadinama Karaliaus Motina, kuri buvo pašaukta su juo karaliauti. Marijos Karalienės titulo šventė švenčiama baigiant Žolinių oktavą, t.y. rugpjūčio 22 d.

Švč.M.Marijos išaukštinimas yra ir kiekvieno Kristaus mokinio pažadas ir pavyzdys. Marijos asmuo tampa labai svarbus, kad galėtume ne tik savo pašaukimo išsipildymą matyti, bet ir turėti užtarėją, kuri padeda išlaikyti ryšį su Jėzumi.