Sekmadienio Šv. Rašto skaitiniai tęsia temą, kas pasidaro, kai žmogus myli labiau ne Dievą ir artimą, bet turtą. Kietaširdžiui turtuoliui priešpastatomas varguose tikėjimo nepraradęs elgeta Lozorius ir svetingasis Abraomas.

Vardas Lozorius yra trumpinys vardo Eleazaras, kuris reiškia „Dievas padeda“. Lozorius galėjo pasitikėti tik Dievu, nes jam nebepadėjo žmonių pasaulis: šeima paliko, praeiviai abejingai skubėjo pro šalį, aptekusio gėrybėmis, girtaujančio turtuolio akys ir širdis buvo užpiltos alkoholiu, todėl nekreipė dėmesio į prie savo vartų merdintį žmogų. Dievas padėjo Lozoriui tuo, jog jį iš beviltiškos ir piktos aplinkos paėmė ir nuvedė į Abraomo prieglobstį,

Turtuolio vardo Jėzus nepaminėjo, nes tas degradavęs žmogus tikrą savo vardą, savo esmę prarado tuomet, kai prarado žmogiškumą. Be to, į pragarą einančios sielos tampa tarsi šešėliai, tarsi bevardės ir beasmenės būtybės, kurių Dievas nebeprisimena.

Panašu, jog Lozorius mirė nuo bado, o turtuolis – nuo balių. Jėzus užsiminė, jog palaidotas buvo turtuolis, o apie Lozoriaus laidotuves nutylėjo, nes, ko gero, jų nebuvo. Gal tie patys valkataujantys šunys, kurie laižė jo votis, jo kūną – sudraskė…

Laikinasis Lozoriaus gyvenimas ir mirtis buvo baisi tragedija, kurią nutraukė Dievo gailestingumas. Jėzus pasakojo, jog angelai  nunešė jo sielą į Abraomo prieglobstį. Čia dera pastebėti, jog iki Jėzaus prisikėlimo teisiųjų sielos keliavo į pragarus (nemaišyti su pragaru), į tokią vietą, kurioje nebuvo kančios, laukiant, kada bus atkelti vartai į Dangų.

Tas lietuviškai išverstas Abraomo prieglobstis susilpnina prasmę, nes originaliai tai vadinama tiesiog Abraomo glėbiu. Kaip sušalęs ir išsigandęs kūdikis paimamas į glėbį, kad būtų sušildytas, nusiramintų ir būtų paguostas, taip Abraomas glaudžia Lozorių prie savęs, kaip tikėjimo tėvas tikėjimo sūnų, kad jį paguostų po siaubingo gyvenimo vargų.

Mirus suvelnėjusiam turtuoliui jį pasitinka ne Abraomo, bet pragaro liepsnų glėbys. Gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis: liovėsi vakarėlių liūto šėlsmas, nevertas supuvusio skatiko. Turtuolis pamatė, kad ir Lozoriaus gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis: jis buvo kartu su Abraomu, tik dabar turtuolis voliojosi pragaro vartuose, o Lozorius – atrado tikrą gyvenimą.

Jėzus palygina turtuolį su Abraomu. Skaitome šv. Rašte, koks svetingas buvo Abraomas, kaip nuoširdžiai priimdavo svečius ir pakeleivius: pats jų dulkėtas kojas plovė, geriausiu maistu vaišino, prie stalo patarnaudavo. Nežinodamas ir nesuprasdamas taip jis priėmė tris Dievo pasiuntinius, kurie už jo svetingumą jam, bevaikiui seniui, dovanojo sūnų.  Kaip matome, Abraomas niekuo nepasikeitė: jis su užuojauta ir jam būdingu svetingumu priima Lozoriaus sielą. Todėl čia belieka tik paklausti, kas trukdė turtuoliui atrasti gerumo ir svetingumo kitam žmogui, ypač vargstančiam? Tiktai puikybė.

Jėzaus palyginime, tarp radikaliai skirtingų žmonių, Abraomo ir turtuolio, vyksta dialogas. Gailėjęs maisto trupinių vargšui turtuolis prašo jam duoti nors vandens lašo atsigaivinti. Deja, neperžengiama bedugnė neleidžia keliauti iš pragaro į rojų ir atvirkščiai. Abraomas nešaukia, nepasmerkia turtuolio, maždaug, jog niekšu būdamas to ir nusipelnė, tekenčia pragaro liepsnose, bet švelniai ir nuolankiai sako jam: „Sūnau, vaikeli mano“. Jis užjaučia pražuvusį turtuolį. Panašiai Jėzus užjaučia ir švelniai kalbasi su savo išdaviku Judu, kuris priėjęs jį pabučiavo kaip sutartinį ženklą kareiviams, kurį žmogų reikia suimti. Jėzus Judui tarė: „Bičiuli, ko atėjai?“ (Mt 26, 50). Panašiai ir mes savo priešams neturėtume kabėti piktai, tačiau su užuojauta ir švelniai, nes blogą darantis pirmiausia ir labiausiai sau bloga padaro.

Gailestingumo vargšams neturėjęs ir pragare kenčiantis turtuolis susirūpino dėl savo brolių, kurie panašiai kaip jis gyveno, kad Abraomas siųstų jiems mirusįjį perspėti apie siaubingas pragaro kančias. Pirmas įspūdis, jog turtuolis dar neprarado užuojautos kitiems, pergyvena dėl brolių likimo. Pradedi nejučiom abejoti, kad gal dar nėra toks beviltiškas ir nusipelnęs pragaro kančios? Nieko panašaus. Savo žodžiais turtuolis apreiškė savo akiplėšišką puikybę ir panieką teisiesiems, Dievo pasiuntiniams žemėje. Maždaug, turtuoliai yra nusipelnę tik angelų pranešimų, nes jiems pranašai yra per menki. Todėl Abraomas jam atsakęs, jog tegul klauso Dievo pranašų, nes nieko daugiau nesulauks. Kas jų neklauso, tas ir apsireiškimų neklausys. Prisiminkime, kiek stebuklų Jėzus yra padaręs, bet ar fariziejai atsivertė? Jėzui mirštant ant kryžiaus žemė sudrebėjo, tamsybės apgaubė žemę, bet tik vienas šimtininkas po kryžiumi įtikėjo juo. Jėzaus prisikėlimo liudininkai, kareiviai, žydų kunigams pranešė, kas atsitiko, bet niekas iš jų neatsivertė. Priskėlus Jėzui mirusiųjų sielos pasirodė daugeliui gyvųjų žemėje, tačiau ir tai nepadėjo. Jei apsireiškimai padėtų žmonėms atsiversti, Dievas tikrai jų siųstų gausiai, bet tai nepadeda, todėl lieka visiems vienodas kelias: tikėti šv. Raštu, Bažnyčios Mokymu, Dievo tarnų kunigų ir teisių tikinčiųjų žodžiu, taip pat ir sąžine.

Dažna turtuolio stipriausioji savybė yra puikybė. Ir nebūtinai reikalingi milijardai. Žmogus linkęs išpuikti net dėl menkniekių. Bet Kristus paskelbė, jog „Palaiminti dvasiniai vargdieniai, nes jų yra Dangaus Karalystė“ (Mt 5, 3). Dvasiniu vargdieniu ir yra nuolankusis, todėl ne visi vargdieniai yra palaiminti, ir ne visi turtuoliai yra prakeikti. Ubagų revoliucijos Prancūzijoje, Ispanijoje, Rusijoje, Kinijoje ir kitur parodė, jog vargšas gali tapti sužvėrėjusiu padaru, skandinančiu pasaulį kraujyje ir chaose. Nesiverčia liežuvis ištarti, kad palaiminti yra girti bomžai prie šiukšlių konteinerių, nes tada pirmiausia vyskupams reiktų pas juos išsikraustyti…

Šis palaiminimas kalba apie nuolankiuosius kaip kad šiandien minimas Lozorius, kuris nieko neturėdamas turėjo tik Dievą. Jo nuolankumas primena ir krikščioniškojo nuolankumo savybes, apie kurias šv. Raštas moko, jog nuolankusis turi sutrintą širdį, bijosi Dievo, jį labai gerbia ir dreba jo akivaizdoje. Taip nuolankumą nusako ir pranašas Izaijas: „Aš žvelgiu į tą, kuris yra suvargęs ir sielvartauja, kuris drebėdamas gerbia mano žodį“ (66, 2). Jam pritaria psalmistas: „Mano auka, Dieve, – tai širdis sugrudus; nuolankios ir atgailaujančios širdies tu neatstumsi“ (51).

Žmogus nusidėjo Dievui puikybe norėdamas būti kaip Dievas, lygus Dievui, bet per tai Dievą prarado, tapo varganas ir ligotas. Visų nuodėmių šaltinį – puikybę – galima nugalėti tik nuolankiu tikėjimu.  Velniui gundžius Jėzų, jis atšovė, jog vieną Dievą tereikia garbinti ir jam vienam tetarnauti.

Nuolankumas yra visų dorybių motina, todėl Kristus viską pradeda ir baigia nuolankumu: gimė tvartelyje, savo viešą veiklą pradėjo nuo pasninko dykumoje, mirė ant kryžiaus, nusižemindamas iki kryžiaus mirties. Todėl Dievas jį išaukštino. Panašiai išaukštino ir vargšą savo tikintįjį Lozorių.

Dievas priešinasi išpuikusiems ir savo malonę teikia nuolankiesiems. Išpuikėliai išsigimsta, pasidaro tokie patys kaip Jėzaus palyginimo turtuolis. Tešviečia mums Abraomo, Lozoriaus, o ypač Jėzaus nuolankumo pavyzdys, kurį pasekę aplenksime išdidžiųjų pragarą ir pasieksime nuolankiųjų rojų.