Nuo kūdikio iki karžygio

Prieš metus astronomai skubėjo pranešti, jog šiais metais dangaus skliaute išvysime labai ryškią kometą, pavadintą Isonu. Advento išvakarėse ji atskriejo, ne tokia ryški kaip žadėta, atliko pavojingą viražą Saulės liepsnose ir gerokai jų apkramtyta išlėkė į kosmosą.

Biblijos puslapiuose randame pasakojimą, jog ryški žvaigždė, iš tikrųjų – kometa, suspindo Jėzui gimstant. Ji sudomino ir paskatino Rytų išminčius pasekti ja, keliauti ieškoti gimusio žydų karaliaus romėnų okupuotoje Judėjoje.

Pirmąjį Dievo atėjimą, kai jis kūdikio žvilgsniu pažvelgė į pasaulį, pažymėjo kometos šviesa. Ją galima pavadinti Dievo palaimos kometa. Simboliška, kad prieš šias Kalėdas dangaus skliaute vėl išvydome kometą. Ar ji ką skelbia, ar šį kartą primins tik apie artėjančias šventes?  Apokaliptiniai Biblijos pasakojimai grėsmingai piešia pasaulio pabaigą, perspėja apie artėjantį antrąjį Kristaus atėjimą nebe kūdikio tačiau teisingo teisėjo bei pasaulio tvarkytojo pavidalu. Akivaizdu, kad Isono kometos negalima pavadinti Teisėjo plaktuko kometa, nes ji pralėkė kaip Dievo kantrybės ir gailestingumo priminimas nusivažiuojančiam pasauliui.

Stulbina Dievo pedagogika, skatina klausti: kodėl paskutinieji laikai prasidėjo nuo kūdikio ir baigsis karžygio pasirodymu? Atsakymą galėtume rasti šeimoje. Jauni tėvai stokoja patirties, subrendimo, todėl susilaukia tokių vaikų, kad galėtų nuo paprasčiausio rūpesčio, globos, pasiaukojimo žengti prie vis aiškiau pasireiškiančio asmens iššūkių. Vaikams augant, auga ir tėvai, kol galų gale vaikai praauga tėvus. Bent taip kartais vaikams atrodo, ypač paauglystėje: jie gi viską išmano, turi savo nuomonę, o tėvai yra atsilikę… Šiaip ar taip, vaikai padeda įeiti į tėvystės patirtį ir brandą.

Panašiai yra su Kristaus gimimu ir augimu ne tik jo paties šeimoje, kurią vadiname šventąja, bet ir Bažnyčioje,  visuomenėje. Su Kristumi augame ir mes patys. Nuo meilės kūdikiui iki ir meilės tiesai bei žavėjimosi brandžia asmenybe. Nuo paprastų uždavinių iki sudėtingesnių. Nuo biologinės egzistencijos iki dvasinės ir asmens egzistencijos.

Panašią mintį vysto šv.apaštalas Paulius, kalbėdamas apie tikėjimo kūdikius, maitinamus dvasiniu pienu, ir apie suaugusius, kurie gali misti kietu maistu. Kiekvieno krikščionies tikėjimo kelias, pašaukimas – su Kristumi augti iki tiesoje įsitvirtinusio teisėjo, karžygio ir nugalėtojo. Neatsitiktinai antrąją Kalėdų dieną minime šv.Steponą, pirmąjį kankinį, kuris akmenimis žalojamas kaip nugalėtojas išvydo atsivėrusį Dangų.

Advento paradoksas, šįmet nušviestas kometos šviesos, kviečia ne tik gimti, bet ir užaugti.

kometa

Isono kometa