Nedera mums apleisti Dievo žodį ir tarnauti prie stalų. V Velykų sekmadienis

Šie apaštalų žodžiai nuskambėjo augant krikščionių bendruomenei, kai iškilo jos gyvenimo organizavimo problemos. Šiais žodžiais apaštalai tarsi atsiribojo nuo materialių dalykų bendruomenės gyvenime, nurodydami, kuo turėtų užsiimti: “atsidėsime maldai ir žodžio tarnybai”. 

Ir šiomis dienomis iškyla ta pati problema. Vienas kunigas pasakoja, kad kai gavo dvi apleistas parapijas, kuriose nebuvo net kur apsigyventi, žmonėms pasakęs: “nešoksiu tango su šluota, t.y. jei man reikės ūkininkauti, o ne kunigauti, išvažiuosiu iš čia”. Panašią patirtį turėjau ir aš. Radosi parapijiečių, kurie ėmėsi atsakomybės už sugriuvusius pastatus, apleistas bažnyčias, todėl kunigas galėjo atsidėti maldai ir žodžio tarnybai.

Apaštalų įžvalga nėra nauja. Kažkuris antikos laikų mąstytojas sakęs, jog valdovui ir filosofui reikalingas patogus krėslas ir daug laiko, kad galėtų mąstyti, svarstyti ir strateguoti. Apaštalams reikėjo sąlygų, gyvenimo būdo, kuris padėtų jiems išlikti Dievo artumoje, kad galėtų vadintis ir būti Jėzaus pasiuntiniai per maldą, sakramentus ir pamokslavimą.

Pirminė Bažnyčia išrinko vyrus, kurie atsidėtų visokiems patarnavimo ir praktiniems reikalams bendruomenėje. Taip atsirado diakonų laipsnis ir tarnystė. Ilganiui jie įgavo didelį svorį, nes valdė visą Bažnyčios turtą, buvo artimiausi vyskupų pagalbininkai. Tai mums liudija šv.Lauryno gyvenimo ir kankinystės istorija. Išskirtinė padėtis lėmė, kad diakonai pradėjo iš aukšto žvelgti į kunigus. VI a. po Kristaus kilo diakonų erezija, atvirai skelbusi diakonų viršenybę kunigų atžvilgiu. Kai kurie iš diakonų kėsinosi aukoti šv.Mišias. Tai buvo lemiamas žingsnis, kad iš diakonų būtų atimta teisė valdyti bažnytinį turtą, o jie patys tapo pavaldūs ne tik vyskupui, bet ir kunigams. Tokia padėtis išlieka iki šių dienų.

Diakonų revoliucija leidžia daryti išvadą, kad šio pasaulio tikrovėje, kas turi kasą, tas turi ir valdžią, net ir dvasiniais klausimais. Įsitikinau tuo kaip kunigas dirbdamas pasaulietinėje įstaigoje ir matydamas kitus pavyzdžius. Pasauliečių diakonystė turi pagundą, ir dažniausiai pasiduoda jai, konkuruoti su kunigyste. Išpuikęs pasaulietis, kuris valdo bažnytinius turtus ir turi juridines galias, ima nesiskaityti su kunigystės pašaukimu. Kai, pavyzdžiui, kokia nors dešrelių gamintoja pasijaučia esanti ir dvasingumo, ir dogmatikos specialistė ir kunigas nebėra autoritetas, akivaizdu, ima busti senoji diakonų erezija.

Bažnyčios patirtis ir teisinis reglamentavimas sprendžiamąjį žodį paliko bendruomenei vadovaujančiam dvasininkui, o pasauliečiams paliko patariamąjį balsą, kad žodis tikrai taptų kūnu. Bet tai yra įmanoma tik todėl, kad yra tarnystei pasiryžusių pasauliečių, kurių veiklos sritis ir yra materialūs klausimai.

Vienos apleistos parapijos tikintieji apgailestavo, kad pas juos jau daugiau kaip dešimt metų negyvena kunigas. Tai primena nuvytusių ar dar nepražydusių gėlių skundą, jog jų nelanko bitės. Žydėkit, kvepėkit, viliokit ir padarykit, kad kunigas galėtų melstis ir skelbti žodį, o ne kankintis supuvusioje klebonijoje ar šokti tango su šluota.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.