Našlaitis pranašas. III Advento sekmadienis

Trečią Advento sekmadienį psalmistas kviečia dykumas pradžiugti ir sužaliuoti, nes prisiartino Viešpaties šlovė. To džiaugsmo skelbėjas yra dykumos gyventojas – šv. Jonas Krikštytojas ir jo atliktas darbas. Jis yra svarbiausias Advento šauklys, kuris Viešpaties atėjimą paskelbė, jo atėjimui paruošė tautą, jį atėjusį parodė. Bet kad tas džiaugsmas ateitų, jis pats turėjo labai kentėti.

Jono pašaukimas buvo didingas, tačiau ir negailestingas. Gimė seniems tėvams, vėliau tapo ir pasiliko vienišu dykumų našlaičiu, skelbdamas žmonijos vienišumą be Dievo. Gyveno skurdžiai vienuolyne ir paskui kaip laukinis dykumoje, sulaukęs 30 metų ėmė skelbti atsivertimą, susikirto su valdžios „elitu“ ir dėl intrigų tapo įkalintas bei  nukirsdintas. Taip trumpai galima apibūdinti jo trumpą ir dramatišką gyvenimą.

Kaip liudija šv. Raštas, Jeruzalės šventyklos kunigas Zacharijas ir jo žmona Elžbieta susilaukė vienintelio sūnaus stebuklingai, iš Dievo malonės jau būdami seni. Žodinė tradicija patikslina, jog jiems galėjo būti apie 80 metų, kai žmogiškai yra nebeįmanoma vaiko pradėti ir išnešioti.

Gimus Kristui išėjo Erodo potvarkis išžudyti visus izraelitų pirmagimius, kadangi sužibusi žvaigždė ir išminčių liudijimas sukėlė Erodo nerimą dėl gimusio žydų karaliaus konkurencijos. Juozapas ir Marija su kūdikiu pabėgo į Egiptą. Kas atsitiko su Jonu? Juk jis irgi turėjo būti užmuštas su kitais kūdikiais. Kaip teigia žodinė tradicija, Jono tėvas Zacharijas atsisakė išduoti savo sūnų, todėl pats buvo užmuštas kareivių. Motina Elžbieta pabėgo su kūdikiu į dykumą, tačiau dėl senyvo amžiaus, gimdymo ir streso mirė palikdama savo vaiką našlaičiu.

Iš visko sprendžiant, Jonas buvo atiduotas Kumrano esėnų bendruomenei, kuri gyveno netoli Negyvosios jūros esančiuose kalnuose. Toji bendruomenė priimdavo žydų našlaičius, kuriais niekas nebegalėjo pasirūpinti. Bendruomenė laukė Mesijo atėjimo, gyveno griežtai ir pamaldžiai, atsidavė šv. Rašto studijoms ir jo perrašinėjimui. Taip Jonas krikštytojas buvo paruoštas misijai, užgrūdintas sunkiam gyvenimui.

Išgyventi dykumoje – sudėtingas dalykas. Biblijoje minima, jog Jonas maitinosi laukinių bičių medumi ir skėriais, vilkėjo kupranugario kailiu. Akivaizdu, jog šis maistas yra sezoninis ir apsirengimas nepakankamas, todėl Jonas turėjo palaikyti ryšius su Kumrano bendruomene ir dykumos pakraščių gyventojais, kad galėtų gauti maisto ir išgyventi žiemos metu.

Jonas nebuvo keliaujančiu pamokslininku, tai pas jį keliavo minios pasiklausyti. Pradėjo skelbti atsivertimą švenčių metu ties ta vieta, kur Jordano upė ribojasi su dykuma ir kur vykdavo masiniai ritualiniai apsiplovimai. Jonas krikštijo žmones Jordano upėje, savitai pritaikydamas mikvos ritualą. Panardinus žmogų vandenyje ir jam išlipus kunigas tyrinėdavo vandens paviršių, ar neplaukia koks plaukas, nešvarumas ar riebalų dėmė, ir taip konstatuodavo ritualinį švarumą. Jonas fizinio švarumo apeigai suteikė moralinio atsivertimo prasmę.

Kaip liudijama šio sekmadienio evangelijos ištraukoje, Jonas pažinojo savo giminaitį Kristų, tačiau tarp pranašo ir mesijo pasekėjų buvo atsiradusi trintis. Jau būdamas kalėjime Jonas siunčia savo mokinius pas Kristų, kad jie įsitikintų mesijo atėjimu ir prisijungtų prie jo. Kaip žinome, dalis Kristaus apaštalų ir mokinių buvo būtent iš jų tarpo.

Kristus įvardija Joną Krikštytoją kaip didžiausią tarp moters pagimdytųjų, tačiau nurodo, jog ir mažiausias Dangaus karalystėje yra už jį didesnis. Čia tinka toji taisyklė, jog didžiausias tarp mažiausių yra mažesnis už mažiausią tarp didžiausiųjų. Kitaip sakant, Krikšto sakramentą gavęs kūdikis yra didesnis už Joną Krikštytoją, nes priklauso Dievo karalystei. Didingiausi Senojo Testamento įvykiai, asmenys ir tiesos yra menkesni nei Naujo Testamento įvykiai, asmenys ir tiesos. Tai reiškia, jog Kristaus atneštasis tikėjimas bei vertybės yra aukščiau ir vertingiau nei Mozės bei pranašų.

Su Jono Krikštytojo misija baigiasi svarbus istorinis ir tikėjimo laikotarpis. Tai drastiškai simbolizuoja jo nukirsdinimas. Kaip nuo kūno visumos atidalinta galva  reiškia mirtį, taip atėjęs Mesijas išpildė ir atėmė iš judaizmo religijos prasmę.

Jėzus Kristus yra žmonijos dykumai skelbiamas džiaugsmas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.