Mylėti nesugebantys mamonos tarnai. XXV sekmadienis

Negali žmogus tuo pačiu metu tarnauti Dievui ir mamonai, todėl kažkurį mylės, o kito nekęs. Tokį mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus tvirtinimą išgirstame šį sekmadienį.

Mamona yra aramėjiškos kilmės žodis, reiškiantis pinigus arba apskritai materialinį turtą, tačiau krikščioniškoji tradicija už šio pavadinimo mato ir stabo bei demono Mamonos vardą. Kitaip sakant, laikinasis turtas yra viena iš efektyvesnių šėtono gundymo ir veikimo priemonių, siekiant atitraukti žmogų nuo Dievo Kūrėjo ir Atpirkėjo. Būti turtingu dažniausiai reiškia būti iš anksto pasmerktu amžinam pragarui. Dievas leidžia tokiam žmogui pasidžiaugtų laikinu ir keistu savo rojumi, nes po mirties jo nepasieks.

Mamonai tarnaujantis žmogus nemyli ir neapykantą rodo ne tik Dievui, tačiau ir žmonėms. Jais yra ypač turtingieji. Šv. Jonas Paulius II yra sakęs, jog dabartiniame pasaulyje vis labiau įsivyrauja ne demokratija, bet plutokratija, t.y. turtingųjų valdžia, kuomet saujelė akiplėšiškų, suktų  ir sąžinę praradusių plutų, užsisėda ant valstybių ir tautų sprando, kaupia sau kapitalą išnaudodami ir apgaudinėdami darbuotojus bei visuomenes.

Pranašas Izaijas ragino ieškoti teisingumo ir gelbėti prispaustuosius (1, 17), todėl visuomenė turi kovoti su tokiais turtuoliais, kad žemė degtų jiems po kojomis ir jie nerastų sau ramybės bei vietos šiame pasaulyje. Turtingieji yra prakeiksmas tautoms ir visuomenėms, kadangi jų pinigai yra persisunkę skriaudžiamų žmonių prakaitu, ašaromis ir krauju.

Niekas negali pats vienas tapti turtingu vien remdamasis savo fizinėmis jėgomis, todėl kiekvienas turtuolis yra įsiskolinęs daugybei žmonių, kurie ir sukuria turtą. Deja, jis naudojamas nedaugelio. Net jei kas nors sąžiningai, teisingai ir Dievui laiminant praturtėjo, privalo pertekliumi dalintis, nes, Jėzaus žodžiais tariant, kam daug duota, iš to bus ir daug pareikalauta.

Turtai ir godulystė yra visų blogybių šaknis, kaip moko šv. Paulius, nes skatina žmones priešiškumui bei išdavystėms. Judas dėl pinigų išdavė Jėzų, panašiai praturtėti norintys išduoda sąžinę, tikėjimą, Tėvynę, tautą ir valstybės interesus. Vis dažniau pasigirsta pranešimų apie svetimų šalių tarnyboms parsisamdžiusius agentus, parsiduodančius verslininkams politikus, kurie iš godumo tampa slaptais savo tautos ir valstybės kenkėjais. Ką bekalbėti apie išdavystes tarp draugų, mylimųjų, šeimose ir parapijose…

Tiesa sakant, būti labai turtingu yra ne tik kad pavojinga, bet tikram krikščioniui turėtų būti gėda, nes šv. Apaštalas Jokūbas primena, kiek daug bėdų krikščionims daro turtingieji: „Argi ne turtuoliai jus vargina, ar ne jie tampo jus po teismus? Ar ne jie piktžodžiauja tam gražiam vardui, kuriuo esate pavadinti?! (Jok 2,6-7).

Turtai nepriartina žmogaus prie Dievo, bet atitolina, todėl turtingieji gali pasiekti išganymą tik per laisvanorišką nusižeminimą, nusiskurdinimą visuomeninio teisingumo labui ir atgailos vardan. Tai pasiekti galima per labdarą ir dešimtinę, kai iš skurdo traukiami vargšai ir prašoma vienuolių bei kunigų melsti pas Dievą nuodėmių atleidimo.

Mozės įstatymo mintimi ir pirmųjų krikščionių tradicijoje kategoriškai neleista statyti ir išlaikyti šventovių iš nuodėmingų pinigų, gautų apgaulės būdu, pavogtų, pelnytų iš nuodėmės, pavyzdžiui, iš palaidumo, narkotikų, alkoholio, lošimų, prekybos ginklais bei žmonėmis ir t.t. Nuodėmingai sukaupti turtai privalo būti atiduoti nukentėjusiems ir kaip permaldavimas už nuodėmes. Nežinia, kiek yra tiesos, bet viešai yra kalbama, jog viena Vilniaus bažnyčia yra statoma nuodėmingais pinigais, t.y. iš lošimo verslo, aplaistyto  nukentėjusių šeimų ašaromis ir savižudžių lošėjų krauju. Šventovės turi būti statomos ir išlaikomos doromis tikinčiųjų aukomis.

Bibliniu požiūriu, turtingumas turi būti siekiamas darbuojantis veido prakaite, šeimos ir tautos kontekste. Sąžiningas darbas yra tarnavimo Dievui, šeimai, valstybei ir Bažnyčiai būdas. Darbas yra šventa kiekvieno krikščionies pareiga ir teisė. Net jei jis tampa bedarbiu socialine prasme, niekas jo rankų nesuriša užsiimti sąžiningais ir teisėtais užsiėmimais savo ir kitų labui. Darbas apsaugo žmogų nuo daugelio ydų, kvailysčių ir klaidų, turi ir atgailos pobūdį, kai per nuovargį, kančią, sunkumą, kantrybę žmogus aukoja jį Dievui kaip atsiteisimą, ir priima kaip vaistą nuo ydų. Žmogaus darbas turėtų keisti į gerą ne tik pasaulį, bet taip pat jo sielą.

Vienas vienuolis kentėjo nuo dvasinio liūdesio, juodų minčių ir pagundų. Maldoje prašė Viešpaties parodyti išeitį. Dievas leido tą būdą pamatyti sapne, parodydamas lauke besidarbuojantį žmogų, kuris pertraukdavo savo užsiėmimą malda. Tada išgirdo balsą: „Daryk tai ir tu, ir būsi išganytas“. Ne veltui šv. Benediktas savo suburtos vienuolijos šūkiu pasirinko „Ora et labora“ – „Dirbk ir melskis“.

Baisu net pagalvoti, kokie baisūs, šalti ir išpuikę galėtume kiekvienas tapti, jei staiga labai praturtėtume. Tokia Dievo valia, kad gyventume kukliai pasiturinčiai. Bet labiausiai reikia rūpintis dvasiniu turtingumu: išmintimi, meile, teisingumu, gerais darbais. Tikru turtu, kuris nerūdija ir kurio kandys nesuėda, yra religija – gyvas ryšys su Dievu.

Velnias gundo žmogų mintimi praturtėti, neva būtų galima daugiau gerų darbų padaryti. Tikrovė yra šokiruojanti: turtingi žmonės daro mažiau gerų darbų negu neturtingi, sumoka mažiau mokesčių negu minimalią algą gaunantys piliečiai. Visi dieviški darbai daromi paprastų tikinčiųjų rankomis, todėl nebūtina tapti turtingu, kad galėtum daryti gerus darbus.  Kai teko vykdyti evangelizacinius ir sieloganos darbus, tol bėdų nebuvo, kol nesusidūriau su klastingais verslininkais, kurie savo darbuotojams moka tik pragarą žemėje padaryti.

Šiais laikais mamonos demonas vadinamas kitu vardu – materializmu. Nepanašu, kad jaunos šeimos saugotų savo vaikus nuo šios ydos, kadangi augina vaikus kaprizingus, brangiai, nemoko dalintis, tausoti, padėkoti, suprasti kainą, nepadeda įgyti darbo,  kantrumo, pagalbos ir užuojautos įgūdžių. Gyvendami dėl vienintelio tikslo – turto ir pinigų, apleisdami materialinės naudos neduodančias sritis: tikėjimą, tautines vertybes, prakilnųjį meną, labdarybę, nesirūpindami senais tėvais, jie įteigia primityvią taisyklę, jog svarbiausia yra tik daiktai ir asmeninis patogumas. Materialistais užauginti vaikai kažkada tėvams parodys savo abejingą požiūrį, gal net muš iki sąmonės atėmimo, kad pasirašytų paveldėjimo dokumentus, negailestingai pames mirti slaugos ligoninėse. Kas myli Dievą ir žmogų, tas turto nelaiko tikslu, bet jam suteikia tikslą, pasitelkia jį kaip meilės, gailestingumo ir tarnavimo išraišką bei priemonę.

Lietuva niekada nebuvo ir nebus turtinga šalis, todėl reikia su ta mintimi susitaikyti. Čia ypač svarbus yra teisingumo ir pasidalijimo klausimas, krikščioniškosios vertybės, solidarumas, kad būtų įmanoma gyventi didelių ekonominių perspektyvų neturinčiame krašte. Dėl šios priežasties žmogui geriau gyventi žemės ūkio sąlygomis, bandant plėtoti žemės ūkio, ekologijos, sveikatos mokslų bei naujųjų technologijų sritis. Lietuvoje galima gyventi ir išgyventi tik su ta sąlyga, jei bus paisoma Kristaus perspėjimo dėl prisirišimo prie mamonos, jog tik meilė Dievui ir artimui daro gyvenimą įmanomą ir pakenčiamą.

1 komentaras

  1. Ačiū, ….labai puikus straipsnis.

    Maldoje už Jus

    Kun.prof.dr.Kęstutis Ralys

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.