Motinos diena. Raudonkepuraitė, bet ne kardinolas

Artėjant Motinos dienai dėkosime, sveikinsime ir melsimės už motinas, močiutes, krikšto mamas. Jų ypatingą, esminę, centrinę vietą liudija praeities kartų išmintis, užkoduota pasakose.

Turbūt daug kas yra girdėjęs pasaką apie raudonkepuraitę, pasakojimą apie tris viena kitą mylinčias moteris: močiutę, motiną ir dukrą. Mamos paprašyta drąsi mergaitė ėjo per tamsų mišką lankyti sergančios močiutės, tačiau suktas, savanaudis ir nepasotinamas vilkas suėdė ir močiutę, ir mergaitę, ir jos lauknešėlį. Pasakose gėris dažniausiai laimi, taip ir šioje medžiotojas (be abejo, tai buvo vyras, tėvas ir žentas) išvaduoja savo moteris iš nelaimės.

Kaip tik  viename draugų pasisėdėjime bandėme interpretuoti šią pasaką įvairių ideologijų ir mokslo sričių požiūriu. Buvo išties linksma, beliko vieną kitą įžvalgą užrašyti ir pasidalinti.

Kadangi ką tik minėjome Gegužės 1-ąją, kai Lietuvos gatvėmis kaip senais laikais nusidriekė raudonos eisenos, derėtų pradėti nuo komunistuojančiųjų. Jie įsivaizduoja esą proletariato atstovai, skubantys pasidalinti su vargstančiais ir atstumtaisiais (kaip rodo patirtis – tarpusavyje). Pasak jų, kelyje tykojantis vilkas – tai kapitalistai, kurie praryja šeimų ir visuomenių turtą, kuriems niekada neužtenka. Medžiotojas – tai ginkluota revoliucija, pašalinanti didžiausią klasinį priešą ir visų problemų priežastį – turtuolius. Drama tame, kad juos išnaikinus, ir medžiotojas, ir radonkepuraitė  taip pat virsta vilkais, nes pavydas yra pagrindžiančioji kairiųjų aistra. Močiutei belieka tikėtis, kad kaubojus iš už Atlanto padės sutramdyti ją terorizuojančią vilkolakę-radonkepuraitę.

Karingosioms feministėms viskas šioje pasakoje patiktų, tik ne pabaiga. Trys savarankiškos, emancipuotos moterys gyvena išsiversdamos be vyrų. Vieniša mama siunčia savo gal surogatinę, gal donorinę, gal kolbinę (nes, panašu, jos norėtų turėti kuo mažiau reikalų su vyrais) dukrelę aplankyti sergančios ir vienišos gimdytojos. Mažai tikėtina, kad Kovo 8-osios proga, griaučiausiai pasirūpinti testamentu. Bet jas persekioja vilko pavidalą įgavęs vyras, kuris išnaudoja moterį, „suryja“ jos turtus, jėgas, nervus ir gyvenimą. Ir štai jų gelbėti turėtų skubėti feminizmo idealas – vyrams stuburus laužanti kovingoji amazonė.

Išprotėję dėl vaikų teisių galvoja, jog ši istorija yra apie vaiką ir jo teisių raidą. Išties, pasakoje galima atrasti daug „pažeidimų“. Juk iš vaiko negalima nieko reikalauti, privalu jį saugoti nuo fizinio krūvio, nuo miško ir vilko, senų ir pasiligojusių marazmatikų, nes tai kelia stresą. Vaikas turėtų miško pievelėje kalbėtis ne su vilkais ir senėmis, o su gėlėmis ir kiškučiais. Daugiau iš vaikų negalima tikėtis. Apie pasivaikščiojimus be suaugusių priežiūros ir dalyvavimą socialiniuose bei šeimos rūpesčiuose negalima net pagalvoti. Užsimaukšlinęs medžiotojo kepurę vaiko teisių apsaugos inspektorius turėtų pasirodyti ne pasakos pabaigoje, bet pradžioje, nes jis medžioja blogus tėvus. Tai tėvai, apskritai suaugusieji, yra vaikų tykojantys vilkai.

Ekonomistas šiame pasakojime įžvelgtų logikos trūkumą, girdi, atimame iš savo vaikų, kad duotume seniems, skolinamės ir eikvojame gaunamą kapitalą, einame į nežinomybę ir riziką, investuodami ne į tai, kas duos ateityje naudą, ir ateinančioms kartoms užkrauname savo švaistūniško gyvenimo padarinius. Ekonominė krizė ir infliacija yra viską suryjantis vilkas, prie to prisideda ir pensininkai. Šias problemas galėtų išspręsti vien laisvosios rinkos ekonomika, paskaninta Darvino idėjomis. Taigi, močiutę – į muilą, tiek iš jos ekonominės naudos.

Demografas pasikrapštytų galvą: kokia ateitis laukia vienišos motinos, turinčios vieną dukrą, ir dar reikės išlaikyti sergančią senelę? Sociologui atrodo, kad raudonkepuraitė – tai emigrantai, kurie neša pagalbą mirštančiai Europai. Vilkas – tai demografinė krizė, kuri ilgainiui suvalgys ir vietinius, ir atvykėlius. Anarchistai linkę įžvelgti šioje pasakoje valstybės tikrovę, kur nepasotinama biurokratija, valstybės iždas ir prievarta yra kaip vilko nasrai ir bedugnė gerklė, kuriai niekada neužtenka.

Užkliudyta buvo ir Bažnyčia, girdi, juk kai kurie dvasininkai nešioja raudonas kepuraites. Jie iš Bažnyčios neša sergančiai žmonijai Dievo Žodžio ir Sakramentų dovaną, bet kelyje jų tyko velnias ir jo tarnai, kurie ryja ir virškina žmoniją. Velnio nugalėtojas yra Jėzus, bet kartais kai kuriems tikintiesiems bei  dvasininkams patinka eit su velniu obuoliauti. Išties, dvasininkui su raudona kepurėle geriau panašėti į pasakos raudonkepuraitę, negu į kai ką kitą.

Nesinori išsiplėst, tačiau jokia kita pasakos versija neperduoda pilnos idėjos, archaiškos, prigimtinės, normalios žmogaus gyvenimo vizijos. Trijų kartų moterys įgyvendina rūpestį žmogumi, puoselėja šeimos ir kartų ryšius. Dvi jaunos rūpinasi sena, tačiau ir sena rūpinasi jaunomis. Jauna motina siunčia savo dukrą ne vien maisto nunešti, bet į močiutės mokyklą gauti gyvenimiškos išminties, vertybių ir patirties. Kelyje pas močiutę, kelyje į išmintį ir tradiciją sulaiko kliūtis, atrodo, jog abi sužlugdys, tačiau visas tris apgina vyras.

Kiekviena jėga, kuri šią tikrovę griauna, ir yra tas blogį įkūnijantis vilkas: ir savitikslė moteris, ir išlaisvėjęs neatsakingas vyras, ir šeimą žlugdanti valstybė, ir akla ekonomika, ir godus komunizmas, ir t.t.

Ir pabaigai norisi pasakyti, kad tik gerai mergaitei, turinčiai tokią puikią mąmą ir tokią šaunią močiutę, tinka raudona kepurėlė, kad šviestų kelyje, kad būtų iš tolo pažįstama, kad būtų svarbi mūsų pasaulėžiūroje ir patirtyje – vos ne kaip kardinolas Bažnyčioje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.