Modus vivendi – non moriendi. Šv. Velykos

Velykos yra džiugi šventė, bet ji yra apie svarbiausius egzistencijos klausimus: kodėl aš esu, kokia gyvenimo prasmė, iš kur ateinu ir kur einu? Mums, krikščionims, tie klausimai nebėra sunkūs ir sukrečiantys, nes tikime Dievo ir kiekvieno mūsų amžinu būvimu, kuris apsireiškė per prisikėlimą. bet susidūrę su tais klausimais kai kurie suserga, ne vienas išprotėjo ar net pakelė ranką prieš save. Nesenai bendravau su 16-mete mergina, ji tokia jauna ir tokia liūdna, nes ji skaito egzistencialistų filosofų veikalus, ji nuodijasi absurdiškais atsakymais. Ji jauna, bet nebeturi jėgų gyventi. Kad galėtume į būties klausimus prasmingai atsakyti, reikalinga evangelija, reikalingos Velykos.

Tarybiniais laikais Pažaislio vienuolynas buvo paverstas psichiatrine ligonine. Kas belieka, kai religija yra išmetama iš gyvenimo? Ačiū Dievui, kad šioje vietoje, ant Taikos kalno, prie Gražiosios Meilės Motinos paveikslo gydomės jau ne aminazinu, bet tikėjimu.

Žmogui, kuris nesuprato ir nenusprendė dėl ko gyvena, viskas sunku: gatvę šluoti, lovą pasikloti, vairuoti troleibusą, pakelti šiukšlės nesinori, trūksta motyvacijos ne tik svarbiems dalykams, bet ir menkiems. Jei nėra atsakymų į esminius gyvenimo klausimus, tuomet belieka blaškytis arba sustingti, nežinant, kas yra tikra, ką reikia gyvenime daryti.

Nemanau, kad Dievui lengva su žmonėmis. Kiekvienas esame labai sudėtingas ir mūsų kelionė link Dievo yra   komplikuota. Kas iš mūsų, šiuolaikinių žmonių, atėjome į tikėjimą ir Bažnyčią tiesiu keliu? Nedaug mūsų tarpe idealių katalikų su idealiu gyvenimu. Dabar Velykų simboliu tapo viščiukai, primena mūsų geruosius tikinčiuosius: pūkuoti, gelsvi, su rausvais snapeliais. Jie myli Bažnyčią nuo pat vaikystės. Jie išaugę katalikiškoje kultūroje. Ne visi augę katalikiškoje aplinkoje yra įsitikinę katalikai. Taip išeitų, kad tas, kuris augo bandelių parduotuvėje turėtų tapti bandele. Kiekvienas turi atrasti Jėzų ir asmeniškai.

Ne visi dabartiniai krikščionys yra kaip velykiniai viščiukai. Kas buvo sulaužytas, kas traumuotas, kas pažino butelio dugną, kas pabuvojo sektoje, kas augo ateistinėje aplinkoje. Po sovietinio materializmo patekome į kapitalistinį materializmą, užtat Darvino idėjos mokyklų vadovėliuose išliko.

Volens nolens, norint nenorint, gyvenimo patirtis kelia kūrybinį klausimą: kodėl esame? Juk jau daugybę kartų galėjome išnykti ir kaip tauta, ir individualiai. Gal į avariją buvai patekęs, gal sunkiai sirgai, gal buvai padauginęs alkoholio, gal skendai ežere, gal į tave šaudė? Ir tu dar gyvas. Dievas tave myli, bet ne todėl, kad esi geras, bet todėl, kad kažko nori iš tavęs, kažkokią misiją pavedė įvykdyti šiame pasaulyje. Be tikėjimo sunku tą misiją suprasti.

Velykų šviesoje mes atrandame, jog krikščionybė yra asmeninio tobulėjimo, žmogaus brandos, brandžių ryšių su kitais religija, padedanti žmogui dvasiškai pražysti. Dievo malonės, gerosios kultūros įtakoje žmogaus siela atsigauna.

Nebūtinai turime atlikti didelius, ypatingus darbus. Mums, daugumai, užtenka, kad būtume padorūs, neskaudintume kitų, bet ir tai yra sunkiai įmanoma, jei trūksta religinės motyvacijos. Nepakanka humanistinės motyvacijos šiais laikais, ypač kai girdime alah akbar. Nesinori gilintis, su kuo jis mums asocijuojasi. Ką mes, krikščionys, į tai atsakysime – kietų jums margučių, mieli musulmonai? Mums reikia prasmingų, o ne paviršutiniškų šūkių.

Krikščionybės idealas yra biblinis žmogus. Bet reikia vengti kraštutinumo. Nesinori, kad žmogus būtų visiškas bedievis ir akiplėša, bet nesinorėtų, kad būtų fanatiškas. Šv. Justinas Apologetas yra sakęs, jog visa, kas yra gera ir teisinga pasaulyje, priklauso ir mums, krikščionims, todėl mes priimame viską, kas lavina ir taurina žmogaus dvasią.

Mes, prisikėlimo žmonės, turime pareigą dalintis prisikėlimo patirtimi. Mūsų kultūroje yra įsigalėjęs manymas, jog jei  nori ką nors pasakyti, turi duoti pavyzdį. Tai šventa klaida. Pavyzdys svarbus yra tiems, kurie pavyzdžio ieško. Kas pavyzdžio neieško, tas jo ir nepastebi. Kiek kartų teko matyti, pavyzdžiui, šalia gyvena dvi kaimynės: viena iš kirvio košę sugeba išvirti, o kita iš košės kirvį. Pas vieną kieme auga gėlės, o pas kitą už tvoros – vaistažolės, t.y. dilgėlės ir kiečiai. Pavyzdys šalia, bet jis nieko neduoda. Pavyzdys moko tą, kuris nori mokytis. Žodis yra kur kas geriau nei pavyzdys, nes pamoko tiesiogiai, padeda greičiau rasti tiesą.  Pirmosios prisikėlimo liudininkės buvo moterys. Juokaujant, galima pasakyti, jog šiuo atveju jų plepumas nebuvo yda, bet dorybė. Jos išplatino žinią apie Jėzaus prisikėlimą.

Per daug užkelta idealizmo kartelė veda į akligatvį. Tu nusidėjėlis, ir aš nusidėjėlis, tai tada geriau tylėkim apie dorybes, apie prisikėlimą? Šv. Jonas Klimakas yra sakęs: jei kas įkristų į nuodėmės duobę ir šauktų visiems saugotis, tuomet gelbėdamas kitų sielas, išgelbės ir savo.

Jei esi įkritęs į liūdesio duobę, papasakok visiems, iš kur ateina liūdesys, kaip nuo jo apsisaugoti. Jei esi įkritęs į tinginystės duobę, kalbėk vaikams ir pažįstamiems, kaip jiems neįkristi. Jei įkritai į priklausomybę, rašyk ir kalbėk, kaip to išvengti. Jei tas problemas įveikei, jei pavyko pakilti, dalinkis su kitais, kuriems reikia įkvėpimo ir palaikymo.

Gyvename laikais, kai daug mūsų tautiečių užvaldė neviltis ir liūdesys. Atrodo, kad mes jau nebeturime kažkokio specialaus modus vivendi – gyvenimo būdo, nes įsigalėjo modus non moriendi nuotaika. Non moriendi – kad nemirtume. Valstybė, kaimai, mokyklos, ligoninės, parapijos, vienuolijos, šeimos ir kitos bendruomenės perėjo į kažkokią blogą logiką – non moriendi, išplito merdėjimo, bejėgiškumo logika: kadangi mažai ką galime, tai mažai darome, bet kadangi mažai padarome, tai geriau nieko nedaryti, nes neapsimoka.

Mūsų modus vivendi, gyvenimo būdą, turi padiktuoti Velykų žinia: nors gal mažai ką galime, bet siekiame aukštesnių dalykų, pagerinti, pagražinti mūsų gyvenimą. Štai velykinis pasiryžimas: gelbėkime save ir kitus, savo šalį nuo nevilties ir bejėgiškumo nuotaikos.

Prisikėlimas yra susijęs su didžiąja viltimi, kai prasilaužiame pro laikiną pasaulį, jo problemas, mirtį į amžinybę. Kasdienybėje vyrauja reikalai ir problemos, žmogiškosios viltys gauti geresnį darbą, saugoti sveikatą, siekti sėkmės užgožia kitokias mintis. Jei apsiribojame tik kasdieniais ir žemiškais reikalais, mes nužudome didžiąsias viltis. Dievas mums rodo ne 70, ne 80 metų, bet nuostabią amžinybę. Kartais tai užmirštame arba sunkiai patikime.

Kažkas pajuokavo: yra dvi geros naujienos: pirma: yra Dievas; antra: tu nesi dievas. Bet Dievas nori pakelti tave prie savęs. Pažiūrėkite į tuo vargšus apaštalus: kokie jie buvo bailūs, nenuovokūs, bet Kristus padarė juos stipriais ir kilniais vyrais, kurie nugalėjo gerai organizuotą pagonių pasaulį ne fizine, bet moraline jėga.

Velykos mums praneša, jog Dievas nori mūsų. Norėjo mūsų sukurdamas, vesdamas per gyvenimą, jis nori mūsų arti savęs per visą amžinybę. Bet ir aš turiu panorėti Dievo ir jo gyvenimo būdo. Kaip gerai Jėzui, kad jis prisikėlė, bet tai dar nereiškia, kad gerai yra mums, jei jo prisikėlimas nepalietė mūsų širdžių.