Mėnulio ir sąžinių užtemimas. XXVI eil.sekmadienis

Sutapo, kad šio sekmadienio skaitinių prasmę sustiprino ir interpretuoti padėjo pilnas mėnulio užtemimas. Šis reiskinys buvo lyg pranasiskas ženklas buvo gan neįprastas: lygiai tokios pats formos mėnulį galima pamatyti Azijoje – gulintis pjautuvas, delčia, islamo simbolis, kol galiausiai visai užtemo.

Musulmonams plūstant į Europą, temstant jos žmonių sąžinėms ir dylant krikščioniškam tikėjimui bei civilizacijai, apie visuotinai ir atskirai Dievo teikiamą Dvasią, tą šviečiančią ir mūsų sielose atsispindinčią Šviesą byloja šio sekmadienio skaitiniai.

Ne tik Mozė, bet ir dar 70 vyrų patyrė Dievo veikimo vaisius – ėmė pranašauti ir mokyti tautą, kurią vienas vesti ir suvaldyti Mozė buvo pavargęs. Kažkas iš minios ėmė pavyduliauti pranašaujantiems, Mozė sudraudė jį ir palinkėjo, kad tegul ir visa tauta pranašauja, kad tegul ir visus Dievo Dvasia apšviestų. Suprask, tada būtų kur kas lengviau ir aiškiau gyventi, bendrai darbuotis.

Kodėl Mozės svajonė neišsipildė, kodėl ne visiems buvo duota Dievo Dvasios? Nes tai buvo tauta užsispyrusi, akla ir kurčia, tarp kurios ir Dievo stovėjo tamsioji šio pasaulio dvasia, metanti savo šešėlį į jos zmoniu širdis, ir tik nedaugelis galėjo atsiverti ir priimti Dievo veikimą.

Skaitinyje iš apaštalo Jokūbo laiško duodamas konkretus pavyzdys – siaubinga turtuolių dvasinė ir moralinė būklė, kai užtemdę savo sąžinę, tą Dievo šviesos atspindį žmoguje, jie bet kokia kaina siekia pražūvančių turtų, užmiršdami nuopelnus Dangui. Panašiai ir varguoliai, pasidavę ydoms, gali prarasti sąžinės šviesą.

Panaši tema vystoma evangelijos pasakojime apie kaži kokį žmogų, kuris išvarinėjo demonus Jėzaus vardu, nors nevaikščiojo su mokiniais. Jėzus jam neuždraudė, ir to žmogaus dvasinio veikimo veiksmingumas tapo įrodymu, jog Dievo Dvasia linkusi apšviesti ir pasireikšti visuose ir netiketai, kurie tik jai yra atviri. Jėzus giria ir laimina, apdovanoja visus Dievo Dvasios, pasak apaštalo Pauliaus – šviesos bendradarbius.

Bet gi paskui (dera įdėmiai paskaityti) Jėzus prakeikia visus, kurie bando užstoti Dievo šviesą, neša papiktinimus ir griauna tikėjimą. Jų laukia kritimas į pragaro bangas, atsakomybės akmuo, nemirštantis kaltės kirminas ir negęstanti kančios ugnis. Tai visiško užtemimo būklė, kai nebeatsispindės sielose joks Dievo šviesos, gėrio, tiesos spindulėlis.

Norėtųsi optimistinės pabaigos. Ji ir yra optimistinė tiems, kuriuos apšviečia Dievo Dvasia. Bet neverta meluoti: nėra laimingos pabaigos tiems, kurie dvasiškai užtemo, kurių širdyse nebėra Dievo šviesos.

menulis

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *