Komentarų dar nėra
2008-10-12 17:16
Matydami iškilmingą stačiatikių liturgiją, stebėdami įspūdingas žmonių procesijas, galėtume susidaryti įspūdį, jog Stačiatikių (Ortodoksų) Bažnyčia yra ori ir konsoliduota bendruomenė. Vis dėlto tenka konstatuoti, kad šiandien joje vyrauja itin didelė įtampa. Tiesa, kaip niekada anksčiau pasireiškia aktyvus noras vienytis, tačiau jos viduje aštriai iškyla ir tarpusavyje nesuderinamų istorinių bei teologinių požiūrių.
Maskvos ir Konstantinopolio konfrontacija neigiamai veikia visas penkiolika giminingų Bažnyčių. Jos - autokefalinės, t. y. savarankiškos, bet vienijamos to paties tikėjimo, ištikimybės Tradicijai ir eucharistinės bendrystės.
Galbūt šie ginčai visai nedomina paprastų žmonių, tačiau, be abejonės, slegia Bažnyčių vadovus. Antroji ir trečioji Roma (tai yra Konstantinopolis ir Maskva) nesutaria su pirmąja Roma dėl popiežiaus funkcijos; tačiau kitais klausimais priešiškumas tvyro tarp jų pačių. Kodėl? Norint tai suprasti, reikia atsigręžti į tolimą praeitį.
Tęsdamas antrojo visuotinio susirinkimo, 381 m. vykusio Konstantinopolyje, pradėtą vagą, Chalkedono 451 m. susirinkimas patikslino 28 kanoną: „Susirinkimo tėvai suteikė privilegijų senajam Romos sostui, nes jis įsteigtas imperijos sostinėje. Jis suteikė tokių pat privilegijų ir naujosios Romos sostui, teisingai galvodamas, jog miestas, kuris turi garbę priglausti imperatorių ir Senatą bei naudojasi tokiomis pačiomis pilietinėmis privilegijomis, kokias turėjo senoji imperijos sostinė - Roma, turėtų atrodyti toks pat didingas ir bažnytinėje srityje, kadangi yra antras po Romos." Ir priduria: kai kurių vyskupijų, įkurtų „barbarų teritorijose", vyskupus pašventins Konstantinopolis.
Popiežiai negalėjo sutikti su šitokia „naujove" ir visada 28 kanoną atmesdavo, teigdami, jog jų autoritetas kyla ne dėl to, kad esą jų sostas įkurtas svarbiausiame imperijos mieste, bet iš neklaidingo dieviškojo mandato, nes jie yra Petro įpėdiniai.
Kaip vėliau susiklostė įvykiai tarp dviejų Romų, gerai žinoma: kilo nemenkų teologinių ginčų ir politinių nesutarimų. Vakaruose IX a., pažeidžiant visuotinių Susirinkimų nustatytą tikėjimo paveldo „neliečiamumą", prie Tikėjimo išpažinimo buvo pridėtas lemtingasis žodelis: Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo „ir Sūnaus", „Filioque". Popiežiaus institucija sudarė sąjungą su frankais, Bizantijos priešais. Galiausiai, 1054 m. liepos 16 d., kardinolas Umberto da Silva Candida ant Šventosios Sofijos katedros altoriaus padėjo patriarcho Mikalojaus Kerularijaus ekskomunikos bulę. Pastarasis atsakė analogišku gestu. Nors graikų tautos sąmonėje tikroji schizma įvyko 1204 metais, kai kryžiuočiai brutaliai nuniokojo Konstantinopolį.
Po dviejų amžių basileus (taip buvo vadinamas Bizantijos imperatorius) ir patriarchas Florencijos susirinkime 1439 metais pasirašė taikos sutartį su Popiežiaus valstybe, vildamiesi, kad vakariečiai, mėgindami įveikti prie Konstantinopolio artėjančius otomanus, stojo į Kryžiaus žygį prieš juos. Tačiau taip neatsitiko; 1453 m. gegužės 29 d. naujoji Roma atiteko turkams. Metropolitas Izidorius, turėjęs Kijevo vyskupo titulą, bet pareigas ėjęs Maskvoje, vos išvengė žūties, kai, grįžęs į tėvynę, pranešė apie priimtą Florencijos Susirinkimo sprendimą bei susitarimą su Roma: įsiutusi liaudis šaukdama prieštaravo nuolaidžiavimams „popiežystei" ir Konstantinopolio išdavystei.
Vėliau atsitraukė ir pastarasis, o 1439 metų sprendimas buvo palaidotas.
988 metais Bizantijos misionieriai pakrikštijo Kijevo kunigaikštį Vladimirą: todėl visa Rusia (Pietų Ukrainos ir Rusijos dalis) tapo krikščioniška. XIII amžiaus totorių antpuoliai privertė bėgti Kijevo metropolitus, kol galiausiai pastarieji apsistojo Maskvoje. Ten reziduodami vis tiek išlaikė ukrainietiškąjį titulą. Miestas, gimęs vos 1147 metais, pradėjo įgauti galingiausio Rusijos miesto statusą.
Turkams paėmus antrąją Romą, Maskva - Bažnyčia ir Valstybė - jautėsi esanti dvasine ir politine Konstantinopolio palikuone. Taip gimė šūkis: „Pirmoji Roma įpuolė į popiežystės ereziją; Antroji - turkų rankose; Maskva tapo Trečiąja Roma, ir ja liks visada." Trumpai tariant, Stačiatikybės kolona tvirtai stovi Kremliuje.
1462 metais didysis kunigaikštis Ivanas III vedė Bizantijos kunigaikštytę Sofiją, pasiskelbė caru (Cezariu) ir ėmė naudoti imperatoriškas insignijas. 1589 metais Maskvos metropolitas tapo patriarchu. Taip galutinai rusų galvose įsitvirtino poslinkis nuo antrosios Romos prie trečiosios.
Petrui Didžiajam panaikinus Maskvos patriarchatą, pastarasis buvo atkurtas tik 1917 metais. Jam vadovauti buvo paskirtas Tichonas I. Vos po dviejų mėnesių kilo Spalio revoliucija: dramatiškoje ano meto situacijoje naujai išrinktas patriarchas ėmėsi vienos iš daugelio priemonių, kurios vėliau gerokai komplikavo padėtį: Estijos Stačiatikių Bažnyčia „laikinai" buvo patikėta Konstantinopolio patriarchui Meletijui. Pastarasis 1923 metais priėmė šią bendruomenę kaip „autonomišką" Bažnyčią.
1925-aisiais bolševikų kalėjimų nukankintas Tichonas mirė; paskirti įpėdinį tarybų valdžia uždraudė.
1940 metais Raudonoji armija užėmė tris Baltijos valstybes; Talino ortodoksų arkivyskupas Aleksandras Paoulos, rado prieglobstį Stokholme, ten įkūrė Estijos Ortodoksų Bažnyčią tremtyje. Bendruomenę sudarė apie dešimt kunigų ir septyni tūkstančiai tikinčiųjų. Tuo tarpu Estijoje pasilikusi Bažnyčios dalis perėjo Maskvos jurisdikcijai: Talino titulas teko Leningrado metropolitui. 1943 metais būtent Stalinas leido išrinkti naująjį Rusijos patriarchą.
1978-aisiais Konstantinopolis 1923 metų sprendimą ėmė laikyti „nebegaliojančiu"; praktiškai pripažino egzistuojant tik vieną Estijos Stačiatikių Bažnyčią, susietą su Maskva.
Kai 1990-aisiais Estija paskelbė nepriklausomybę, o kitais metais žlugo TSRS, grįžo Švedijos tremtiniai, kurie norėjo, kad Estijos stačiatikiai būtų susiejami su Antrąja Roma. Konstantinopolis 1995 metais paskelbė vėl galiojant Meletijaus sprendimą.
Savo ruožtu Rusijos Šventasis Sinodas 1996 metų vasarį nurodė pašalinti iš liturginių tekstų Konstantinopolio patriarcho Bartolomiejaus I prisiminimą. Tai reiškė eucharistinės bendrystės nutraukimą tarp dviejų Bažnyčių, kitaip sakant, įvyko pirmoji schizma per tūkstantį metų.
Po pusę metų trukusių derybų buvo pasiektas kompromisas (teologiškai labai skausmingas, nes įteisino dviejų stačiatikių vyskupų veikimą viename mieste): Estijoje šiuo metu yra dvi Ortodoksų Bažnyčios: viena susijusi su Maskva, kita - su Konstantinopoliu. Tačiau reikia turėti omenyje, kad Estijos gyventojų skaičius siekia vos 1,5 milijono, trečdalis jų - rusakalbiai, tuo tarpu didžioji dauguma estų - liuteronai.
Pats Aleksijus II buvo Leningrado metropolitas iki 1990 metų, kai buvo išrinktas Maskvos patriarchu; jis gimęs Taline 1929-aisiais vokiečių šaknis turinčioje Rüdigerių šeimoje.
2006 metų gegužę vyskupas Vassili Osborne, Surozh diecezijos - Didžiojoje Britanijoje esančios rusų bažnytinės teritorijos - galva paprašė Konstantinopolio patriarcho priimti jį savo jurisdikcijon. Maskva tokį sprendimą paskelbė kaip antikanoninį; tačiau Baltramiejus I ir jo Sinodas „remdamasis taip pat ir Chalkedono Susirinikimo 28 kanonu", birželio 8 dieną patenkino Vasilijaus prašymą.
Liepos 19 dieną rusai sausai atsakė: „Konstantinopolis arogantiškai kišasi į vidinius kitų vietos Bažnyčių reikalus. Toks sprendimas nesuderinamas su ortodoksijos ekleziologija... Remtis 28-uoju kanonu yra akivaizdžiai neteisėtas dalykas, kuris reiškia savavališką antiistorišką interpretaciją."
Polemiką dar labiau paaštrino šių dienų problematika: Maskva vertino kaip nepriimtiną dalyką tai, ką skelbė ekumeninio patriarchato interneto portalas, Benediktui XVI lankantis Turkijoje: „Baltramiejus I yra dvasinis lyderis bei balsas, atstovaujantis trims šimtams milijonų stačiatikių pasaulyje. Jis turi istorinį, kanoninį bei teologinį autoritetą, leidžiantį koordinuoti visų ortodoksiškųjų Bažnyčių veiksmus". Tuo tarpu rusams jis yra tik primus inter pares, tad jokiu būdu negali kištis į vidinius giminingų Bažnyčių reikalus ar norėti joms atstovauti.
Ilgai brendusi priešprieša vėl pasireiškė Belgrade 2006 metų rugsėjo mėnesį, kai susirinko Bendra katalikų-ortodoksų komisija, siekiant atkurti dialogą, kuris užstrigo 2000 metais. Sunkumų per Baltimorės sesiją kilo dėl unitų - Rytų katalikų - klausimo: vyskupas Hilarionas prieštaravo tam, ką teigė dauguma dalyvių, tai yra, kad vienas iš kriterijų apibrėžiant ortodoksiją yra „palaikyti bendrystę su Konstantinopoliu".
Ši polemika toli gražu neatspindi visos stačiatikybės. Nedera pamiršti, pavyzdžiui, Rumunijos, Graikijos Bažnyčių bei Antiochijos patriarchato.
Vis dėlto įtampa slegia visų jų pečius, o tikimybė, kad kada nors įvyktų jau 7-ajame dešimtmetyje pradėtas rengti Didysis visos stačiatikybės Sinodas, darosi vis mažesnė.
Deja, daugeliu atveju dėmesio centre atsiduria ne Evangelija, o valdžia.
Luigi Sandri
Vertė Saulena Žiugždaitė,
