Komentarų dar nėra
2009-05-30 22:16
Senovės Rytų religijų ir izraelietiškojo profetizmų bruožai ir santykisIzrealietiškojo profetizmo reiškinys yra nepaprastai originalus ir išskirtinis, ir tai liudija jo dieviškojo apreiškimo savybę. Nepaisant to, ta savybė nepanaikina natūralių priežasčių, kurios nors ir neadekvačiai, tačiau gali turėti tam tikrų analogijų ir prielaidų. Senovės Rytų profetizmas leidžia geriau suvokti Izrealio profetizmo originalumą.
Profetizmas apskritai
Kas yra profetizmas ir ką galima jam priskirti - tai pirmas klausimas. Lenkiškoji enciklopedija duoda lakonišką jo apibrėžimą: "profetizmas - religinis pranašų reiškinys religijose" . Tačiau ši sąvoka nėra tokia paprasta.
Pats žodis "profetizmas" yra kilęs iš graikiškojo prophetes, kuris turėjo keletą prasmių. Jis žymėjo dievo valios perteikėją, savotišką dievų kalbos vertėją. Šiuo žodžiu vadinti ir Delfų vertėjai bei egzegetai, poezijos aiškintojai. Šis žodis naudotas taip pat aiškeriagių ir sapnų aiškintojų atžvilgiu. Olimpinių varžybų herojus taip pat vadintas šiuo žodžiu. Septuagintoje šis terminas reiškia įkvėptą Dievo apreiškimo mokytoją pranašą. Senovės Graikijoje šiuo žodžiu vadinti taip pat burtininkai, žyniuoniai ir gydytojai žolininkai. Vienu žodžiu, graikų kalboje šis žodis turi daug prasmių. Bet dažniausiai naudotas religine prasme.
Net ir religiotyros prasme šis žodis turi plačią reikšminę sritį. Tačiau pagrindinė reikšmė liečia tam tikrą pranašo ir Dievo (ypatingai asmeninio Dievo) santykį. Pranašas paskelbia Dievo valią ir pramato būsimus įvykius. Šios dvi pranašo funkcijos gali reikštis vizijomis, paslaptingų balsų girdėjimu, ekstazėmis, palydint muzikai ir šokiui. Dažnai šie reiškiniai yra susiję su magija ir patalogija.
Izraelietiškasis profetizmas
Minėtos aukščiau profetizmo formos buvo būdingos daugeliui senovės Rytų religijų. Tačiau jis nepasiekė tokio intensyvumo bei išvystymo, koks buvo Izraelyje. Bandoma rasti natūralias priežastis vadovaudamiesi bibline idėja, jog malonė remiasi prigimtimi. Svariausių priežasčių iškoma Egipto ir Mesopotamijos religijose, su kuriomis Izraelio tautą buvo suvedęs Dievo planas. Tai patvirtina archeologiniai kasinėjimai Mari vietovėje. Artimiausias izraelietiškajam profetizmui kultūriškai buvo Kanaano profetizmas.
Egiptietiškasis profetizmas
Egipto religijai būdingi tik tam tikri profetizmo reiškiniai, kuriems savybę davė ateities numanymo menas bei grįžimo į idealią praeitį idėja. Ta ideali praeitis buvo projektuojama į ateitį, tikintis tvarkos, politinės, teisinės bei moralinės pusiausvyros, kuriuos turėtų pasiekti pranašaujamas ir laukiamas galingas ir išmintingas faraonas. Ir tai labiau primena tam tikrą pamaldų troškimą, nei konsekventišką programą, kuri būdinga izraelietiškajam profetizmui.
Prie daugelio Egipto šventovių egzistavo labai populiarios ateities numatymo institucijos. Egiptiečiai šiam tikslui turėjo daugybę orakulinių praktikų, ir jas atlikdavo prieš kiekvieną svarbesnį gyvenimo įvykį. Dievybės valią bandyta išaiškinti pvz. pagal nešiojamų stabų šešėlio judėjimą, švento gyvulio ar žvėries elgesį ir t.t. Dievybė nulemdavo pvz. santuokos sudarymą, kelionės faktą ir aplinkybes, pirkimo - pardavimo sandėrius. Maža to, šios praktikos turėjo taip pat teisminio nuosprendžio pobūdį.
Egiptietiškajam profetizmui buvo svetima istorinė perspektyva. Jo suvokiamo santykio schema yra labai paprasta: praeitis - ateitis. Pasaulio tiesinis vystymasis ir tobulėjimas išganingosios ateities kryptimi jo suvokimui buvo nebūdingas. Pranašystės liečia tik atskirus asmenis ir įvykius, ypatingai faronus, jų įpėdinius ir t.t. niekada tos pranašystės nebuvo taikomos visos tautos ar jos dalies gerovės atžvilgiu. Religiniu požiūriu tarp pranašų yra didelių skirtumų. Pranašų iš vadinamųjų išminčių rato pranašystėse matyti stiprių monoteistinių tendencijų, na o kunigai ir šventieji rašytojai labiau favorizavo kultiniam politeizmui. Svarbi pranašysčių savybė yra utilitarizmas, liečiantis asmens kažkokią naudą ar nelaimę.
Mesopotamiškasis profetizmas
Šumerų laikotarpiu (prieš atsikraustant semitams) Mesopotamijoje buvo plačiai paplitęs burtininkavimas, o ypač hepatoskopija, t.y. būrimas iš paskersto gyvulio vidurių, ir skysčių pilstymas. Buvo taip vadinamų "žinančių vandenį" ir "žinančių aliejų" žmonių, kurie interpretuodami susidariusias formas, atsiradusias išpylus aliejų ant vandens, ar atvirkščiai, spręsdavo apie ateitį arba sėkmę.
Didelę reikšmę ateities pramatymui turėjo sapnų aiškintojai. Kunigai ir karaliai sapnuose gaudavo įvairių nurodymų, kuriuos bandyta įvairiai interpretuoti.
Šumerų palikimą perėmė po jų gyvenę semitai. Mantika (ateities spėjimo menas) ir hepatoskopija buvo praktikuojama toliau. Maža to, ateitis pranašauta iš paukščių skrydžio, ugnies liepsnos, dūmų sklaidymosi, astronominių reiškinių, žmonių elgesio ir t.t.
Būrimui reikėjo "specialistų", specialiai pasiruošusių kunigų. Ofiacialūs kunigai vadinti baru. Kunigu tapti galėjo tik visiškai sveikas ir be jokių ydų vyras ar jaunuolis. Buvo išeinamas specialus pasiruošimas.
Atsakymų į klausimus ieškota ne tik mantikos būdu. Mesopotamijoje buvo nemažas skaičius žmonių, kurie veikė nematerialaus įkvėpimo įtakoje. Tai iš esmės skirėsi nuo hebrajų ruah (dvasia). Tie žmonės vadinosi įvairiai: mahhu skelbė dievybių valią įpuolę į išprotėjimą primenančią ekstazę; eššebu - dievybės pripildyti kunigai; zabbu - transo metu savo kūną įvairiai žalojantys kunigai; riggintu - ekstazės pagavime rėkaliojančios dievybių valią kunigės žiniuonės.
Mesopotamiškasis profetizmas savo tūriniu labiau primena politines izraelio pranašystes nei religines ar moralines. Jos liečia viešpataujančio asmens valdžios instaliaciją, jo dinastiją, šventyklos statymą, karinius žygius ir t.t. Dažnos Mesopotamijos pranašystės yra artimos įvairioms burtininkavimo ar magijos formoms. Jų sistema yra gan paprasta: suinteresuotasis klausia - dievybė(ės) atsako. Dievybių gi iniciatyva yra labai reta išimtis, ir tai visada bųdavo žmogaus iniciatyvos tarsi tolimas aidas.
Dėmesio vertos yra taip vadinamos "pranašysčių kronikos", kurios turi tam tikrų pranašų istorinio mąstymo savybių, tuo pačiu ir istorinių koncepcijų, kurios buvo būdingos ankstyvajai izraelietiškajai apokaliptikai (ypatingai tai matyti Danieliaus knygoje). Nepaisant to nėra absoliučiai jokio etinio ar religinio panašumo tarp jų.
Mari tekstų profetizmas
Svarbus senovės Rytų profetizmo reiškinio suvokimo elementas yra Mari miesto griūvėsiu archeologinių radinių liudijimai. Šis miestas buvo Mesopotamijos ir Sirijos sąlytyje. XVII amžiuje prieš Kristų šį miestą sugriovė Babilonijos karalius Hamurabis.
Rasti rašytiniai šaltiniai liudija, jog šiame mieste taip pat būta asmenų, kurie gaudavo pranašiškų apreiškimų. Jų tarpe buvo "profesionalių" ir "mėgėjų" pranašų. Pranašai apreiškimus gaudavo per sapnus, vizijas ir žodžių klausymą. Dažniausiai pranašauta ekstazės būsenoje. Apreiškimų turinys buvo pranašystės, atsakymai ir dievybių valios apreiškimai. Pranašysčių sistema buvo ganėtinai ištobulinta, o pačių pranašyščių forma ir turinys primena izraelietiško profetizmo stilių, ypatingai pirminę jo fazę.
Nuo Mari miesto sugriovimo iki pirmųjų profetizmo apraiškų Izraelyje praėjo beveik tūkstantis metų. Tai liudija, jog tam tikri religiniai reiškiniai buvo stipriai įsišakniję vakarų semitų gentyse. Į šias būtent formas atsirėmė ir izraelietiškasis profetizmas. Tačiau Izraelio pranašai ne tik atmetė politeizmą, būdingą Mari miesto pranašams, bet turėjo stiprų nuodėmės pajutimą ir ėmėsi gyvenimo reformos bei budino sąžines, pabrėždami besąlygišką Dievo žodžio autoritetą ir jo valdžią istorijos raidai, politiniam, visuomeniniam ir privačiam gyvenimui. Šios idėjos buvo visiškai svetimos Mari pranašams.
Kanaano profetizmas
Artimiausia georgrafiškai ir kultūriškai profetizmo aspektu yra Kanaano religija. Žinių apie tai surinkta dėka archeologinių radinių iš Ebla miesto (1964 m.). Pasirodo, jog Ebla mieste būvo dvi grupės pranašų: jau žinomi mesopotamiškuoju pavadinimu mahhu (ekstatikai) ir nabi'utum, savo žodine forma primenantys izraelietiškąjį nabj'jm. Tekstuose gausu išsireiškimų "nebijok", "aš tave išvaduosiu", kurie naudojami ir izraelietiškajame šventraštyje. Iš tekstų paaiškėja, jog semitų valdovų dvaruose būdavo nuolatiniai dvaro pranšai, patarnaujantys karaliams įvairiais klausimais. Dvaro pranašų turėjo ir abiejų Izraelio valstybių valdovai.
Panašiai kaip ir minėtose anksčiau religijose, Kanaano profetizmas taip pat naudoja mantiką ir ekstazę, burtininkavimą ir magiją, nekromanciją. Jis padarė didelę įtaką Izraelio pranašams, ypatingai netikriesiems.
Apibendrinimas
Kuo kuri nors kultūra buvo artimesnė Izraeliui geografiškai, etniškai ir kultūriškai, tuo daugiau panašumų matyti izraelietiškajame profetizme. Ypatingai kai kurie reiškiniai ir formos, daugiausia randami pas pseudo pranašus, turi akivaizdžių panašumų Egipto, Mesopotamijos, vakarinių semitų ir Kanaano profetizmui.
Norint išsamiai pristatyti profetizmo reiškinį, reiktų labai plataus susipažinimo, tačiau yra tam tikrų pagrindinių skirtumų:
1. tik Biblijoje yra aiškus pranašo ir burtininko, mantikos specialisto, sapnų aiškintojo ir kt. skirtumas;
2. tik Biblijoje išstoja spontaniški žmonės, kurie sakosi esą Dievo pašaukti pranašai ir tai įrodo, pasiryžę nesuintersuotai ir be kompromisų pildyti Jo valią;
3. pagonių pranašai neturėjo tokio autoriteto, kokį turėjo Senojo Testamento pranašai;
4. pagoniškųjų pranašų veiklos, palyginus su Izraelio, sritis buvo labai siaura: niekada jie nesiekė pakeisti tautos likimo, nekvietė pakeisti gyvenimo būdo, atsisakyti nuodėmės, niekada neišvystė teologinio doktrininio, moralinio mokymo.
5. Dažniausiai pagonių pranašų pranašystės buvo pagal suinteresuotųjų užsakymą, kai tuo tarpu bibliniai pranašai yra tik iniciatyvą rodančio Dievo tarnai, kalbantys jo žodžius.
6. Pagonių pranašai turėjo gauti kažkokią dvaro ar žmonių visuomenės akreditaciją, na o tikrojo ir gyvojo Dievo pranašai nelaukdami pripažinimo skelbė Dievo valią.
Nors Rytų religijų profetizmas sudarė tam tikrą kultūrinį ir religinį fona Izraelio pranašams, nors buvo pasiskolinta tam tikros formos jo vystymosi pradžioje, tačiau vėliau jis išsivystė į nepaprastai originalų reiškinį.
kun.O.P.Volskis, 2000