Komentarų dar nėra

2008-10-12 17:03

Iš tikrųjų domėtis Dievo Žodžiu pradėjau dar vaikystėje, o studijuojant teologiją šis susidomėjimas tapo dar didennis ir intensyvesnis. Dievo Žodžio studijoms pradėjau rengtis gerokai iki savo teologijos studijų – dar prieš tai aš dėsčiau klasikinę graikų literatūrą jauniems jėzuitams, kurie rengėsi studijoms Paryžiaus Sorbonos universitete. Taigi tiesioginį sąlytį su graikiškaisiais Naujojo ir Senojo Testamento tekstais turėjau jau seniai. O rengiantis kunigo šventimams mane itin patraukė Evangelija pagal Joną.

Daugiausia dėmesio skyriau tikėjimo temos Evangelijos pagal Joną studijoms – tai pagrindinė šios Evangelijos tema. Jonui tikėjimas Dievu susideda iš tikėjimo Dievo Sūnumi. Šis tikėjimas nėra vien tik pritarimas atskleistoms tiesoms, tai visų pirma yra pritarimas asmeniui, asmeniui – Dievo sūnui, vykdančiam savo Tėvo valią ir kviečiančiam ir mus kartu vykdyti šią valią.

Rengdamas studiją apie Evangeliją pagal Joną, parašiau keletą straipsnių. Deja, po to, kai pradėjau dėstyti institute, nebegalėjau tęsti šių darbų. Tuo pat metu Laiške žydams aš atradau keletą labai įdomių dalykų, tad kasmet po tris mėnesius, kurie man būdavo skiriami atostogoms, šio laiško pagrindu aš rašiau mokslinį darbą. Mano pasirinktoji tema tuo metu buvo menkai išnagrinėta.

Tad mano moksliniai interesai daugiausia sukosi apie Laišką žydams. Tai – itin gilus kūrinys, kuris laikomas Kristologijos sinteze kunigiškoje perspektyvoje. Mane visada žavėjo šio laiško, kuris savo turiniu yra homilija, gilumas – šiame laiške Kristaus paslaptis pristatoma visomis dimensijomis, nuo pačios aukščiausios Kristaus, kaip Dievo sūnaus, dimensijos, kurios svarbi dalis – Dievo nuostabumas, jo esybės įvaizdis iki Kristaus, kaip mūsų brolio, dimensijos - Kristaus, kuris prisiėmė visas mūsų kančias ir kuris nusižemino iki nuteistųjų mirčiai, kad mums atneštų savo meilę ir atvertų kelią Dievui.
Laiškas žydams buvo parašytas, remiantis tikrai išskirtiniu Senojo Testamento išmanymu. Dievo Apvaizdos dėka aš galėjau visą savo gyvenimą pašvęsti nuodugniam Šventojo Rašto nagrinėjimui, kuris atnešė naudos įvairių šalių studentams. Tad esu dėkingas Dievui už tai, jog Jis man suteikė šią privilegiją.

Mano studijos remiasi tikėjimo prielaidomis. Biblijos tekste yra užkoduota tikėjimo esmė, tad tam, kad iš tikrųjų giliai suvoktume šį tekstą, turime nenukrypti nuo tų srovių, kurios ir sukūrė šį tekstą. Todėl yra be galo svarbu, kad prie šio įkvepiančio teksto mes prisiliestume, kupini tikėjimo. Kita vertus, egzistuoja ir kitokių požiūrių į Biblijos tekstus: būtent, kad Biblija yra ne šiaip sau teorinis, o istorinis veikalas - tai yra faktais, įvykiais paremtas apreiškimas, tai yra egzistencinė realybė, kuri turi būti priimta tokia, kokia yra.

Be abejonės, Šventasis Raštas yra esmingai svarbus norint paklusti Kristui, pažinti visas Kristaus paslapties dimensijas. Egzistuoja glaudus ryšys tarp dvasinių giluminių studijų ir dvasinio gyvenimo. Todėl būtent mano ką tik išvardyti dalykai man padėjo niekada nesusvyruoti tęsiant savo tyrinėjimus, visas mano jėgas ir gebėjimus pašvęsti šioms studijoms, kurios Bažnyčios gyvenimui buvo be galo reikšmingos.

Dievo žodis be galo praturtino mano dvasinį gyvenimą. Pavyzdžiui, dar tebestudijuodamas Popiežiaus Biblijos institute, aš analizavau dvi frazes iš Evangelijos pagal Joną – frazes, kurios nusako Jėzaus darbų ir Tėvo darbų santykį. Jėzus buvo apdovanotas galia daryti stebuklus. Dviem frazėmis Jėzus nusako, kokius darbus Tėvas jam pavedė atlikti. Čia aš įžvelgiu primygtinumą: „Mano Tėvas darbuojasi lig šiol, todėl ir aš darbuojuosi". (Jn, 5:17). Čia labai svarbi tema yra dvasinio gyvenimo tobulinimas ne tik spekuliatyviai, bet ir darbais. Taip, kaip Tėvas davė savo darbus Jėzui, taip šis mums duoda savo darbus.

Būtent šie dalykai man suteikia peno: aš suvokiu, jog visuomet privalau atlikti Dievo darbus ir juos atlikti kartu su Dievu. Kita vertus, aš suvokiau, jog tam, kad galėčiau atlikti Dievo darbus kartu su Juo, aš privalau gyventi vienybėje su Dievo širdimi, kad Dievo darbų aš nesuvokčiau kaip tam tikrų administracinių, abejingai atliekamų dalykų. Šie darbai turi būti atliekami iš meilės. Šiomis gražiomis, nuodugniomis ir aukštus reikalavimus keliančiomis gairėmis aš ir vadovaujuosi. Visų mano darbų pagrindinis autorius yra Dievas, o aš tesu menkas ir kuklus jo padėjėjas. Menkas, tačiau privalantis rodyti tikrą atsidavimą, kadangi tai, ką daro Dievas, yra svarbu ir gražu. Tai yra pagrindinis mano santykio su Šventuoju Raštu principas.

Bažnyčiai stinga dviejų esminių dalykų: viena vertus, įrankių – padėjėjų, kurie galėtų pagelbėti tikintiesiems geriau susitikti su Dievo Žodžiu, antra vertus, pačių tikinčiųjų įsitraukimo į Biblijos tekstų apmąstymus. Šiuo metu šis įsitraukimas nėra pakankamas.

Tai yra du dalykai, kurie per Dievo malonę mūsų dienų Bažnyčioje, nors ir jų ir stinga, tačiau yra aptinkami gana dažnai, ir kurie Vatikano II susirinkimo dėka tapo intensyvesni. Tačiau, pastebėdami teigiamus poslinkius, neturėtume pamiršti, jog žengti į priekį erdvės visada yra: viena vertus, reikia mokyti tikinčiuosius gerai suvokti Dievo Žodį ne tik protu, bet ir širdimi, ir tai suvokti viso gyvenimo metu. Kita vertus, tam, kad toks mokymas būtų iš tikrųjų veiksmingas, neatsiejama jo dalis yra tikinčiųjų Dievo Žodžio apmąstymai, permąstymai, refleksijos. Tokiu būdu Dievo Žodis žingsnis po žingsnio galingai perkeis tikinčiųjų gyvenimą.

Iš tikrųjų „lectio divina" yra labai rimtas metodas, leidžiantis prisiliesti prie Šventojo Rašto. Tačiau tam, kad jis iš tikrųjų turėtų įtakos žmonių gyvenimui, yra būtina, kad paskutinis jo etapas būtų šio metodo taikymas praktiniame gyvenime. „Lectio divina" taikymas neretai sustoja po to, kai nuodugniai išanalizuojami bei apmąstomi Biblijos tekstai. Tačiau to nepakanka – metodas turi būti baigtas tikinčiojo pastangomis taikyti šį metodą gyvenimiškose situacijose. Tikintysis turi iš tikrųjų susitikti su Dievo Žodžiu, pasiekti, kad šis Žodis ne tik būtų jo gyvenime, bet ir veiktų jame.

Šio metodo privalumas yra tai, kad jis pritraukia mūsų dėmesį prie paties Biblijos teksto dar nespėjus susižavėti įvairiomis spekuliacijomis kurios, galimas daiktas, su pačiu Biblijos tekstu neturi jokio sąryšio. „Lectio divina" metodas yra pradedamas tikra ir tinkama „lectio" - tai yra atidžiu skaitymu. Būtent atidaus skaitymo reikalavimą kėlė kardinolas Carlo Maria Martini SJ, kai Milano katedroje jis rengė ilgus susitikimus dėl „lectio divina". Perėję „lectio" etapą, turite bandyti medituoti, įžvelgti tikinčiojo santykį su esama situacija, tada pasinerti į dvasinę kontempliaciją, vienybę su Dievu ir t. t. Tačiau, kaip jau minėjau, „lectio divina" reikia tęsti dar toliau – taip, kad ji iš tikrųjų keistų jūsų gyvenimą.

Homilijos turėtų būti vienu ar kitu būdu praktikuojamų „lectio divina" vaisius, tai yra tikinčiajam jos iš tikrųjų turi reikšti konkretų sąlytį su Dievo Žodžiu, pakankamai aiškiai atskleisti jo svarbą ir jį aktualizuoti, taikyti jį realiame gyvenime. Homilija niekada negali būti išvien teorinis dalykas. Todėl ji turi rūpestingai prasidėti iš teksto bei pritaikyti tekstą dvasiniam gyvenimui.

Turėtų būti pabrėžiama, jog pamoksluose yra gerai remtis šventųjų pavyzdžiais. Šventųjų pavyzdžiai tikintiesiems padeda užčiuopti kai kuriuos Biblijos tekstų aspektus, kurie šiaip gali būti ne itin ryškūs. Šventųjų figūros padeda aktualizuoti, priartinti prie tikinčiojo kartais gana abstrakčius Biblijos tekstus. Akivaizdu, kad dvasinio vaikiškumo esmę, kuri slypi šiuose Jėzaus žodžiuose – „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę" (Mt 18:3) - žmonės geriau suvokia tada, kai mąsto apie Šventosios Teresėlės gyvenimą. Arba matydami Motinos Teresės dosnumo vargstantiesiems pavyzdį, žmonės suvokia, jog daugiausia artimo meilės turime skirti tiems, kuriems labiausiai jos reikia, jog negalime būti vieningi Kristuje, jei nesame atviri šiai artimo meilei. Motina Teresė tvirtai sujungė maldą, vienybę su Kristumi ir artimo meilę. Jos gyvenimas buvo paženklintas labai karšta malda, daug pastangų reikalaujančiu ir kartais skausmingu dvasiniu gyvenimu. Tad pavyzdžiai yra naudingi, tačiau jie turi būti siejami su Biblijos tekstais, kadangi šventieji yra Šventojo Rašto liudytojai.

Sinodu siekiama atnaujinti žmonių susidomėjimą Biblija. Ką pasiūlytumėte tikinčiajam, norinčiam geriau pažinti Dievo Žodį?

Akivaizdu, kad krikščionių dvasinio gyvenimo pradžia turėtų būti Evangelijos – tikintieji turėtų apmąstyti jas, melstis ir taikyti jose įtvirtintus principus savo gyvenime. Tai – esminis dalykas. Evangelijos pačios savaime daro nuorodą į Senąjį Testamentą – Jėzus yra žadėtasis Mesijas. Todėl reikia skaityti pranašų tekstus, ypač – mesianistinius.

Psalmės turi didelę reikšmę maldai, tačiau jose ne visuomet slypi evangelinė dvasia. Todėl reikia atitinkamai vertinti. Kai kuriose psalmėse aptinkame prakeiksmų priešams, o tai yra labai tolima Jėzaus priesakui mylėti savo priešus ir melstis už juos. Akivaizdu, jog Evangelijos tekstai yra svarbūs tikinčiųjų pagalbininkai, šie tekstai yra svarbūs žmonių intelektui, jie tobulina jų gyvenimo būdą, padeda daug ką suprasti.

Kiekviena Evangelija yra savita. Žvelgiant iš tikinčiojo pozicijos, pati įdomiausia yra Evangelija pagal Morkų – ji labai gyvybinga, Jėzaus stebuklai joje aprašomi labai detalizuotai. Evangelija pagal Matą yra labiau pamokoma, todėl tikintysis turėtų prie jos vis sugrįžti, kad vėl iš naujo prisipildytų evangelinės dvasios. O štai Evangelija pagal Joną į tikėjimą panyra iš tikrųjų nuostabiu būdu. Evangeliją pagal Joną reikia apmąstyti itin giliai, joje apčiuopti tikėjimą ir meilę. Evangelija pagal Luką taip pat yra labai įdomi. Tai – apaštalinė Evangelija. Nuo šios Evangelijos taip pat galima pradėti studijuoti Naująjį Testamentą, kadangi su jos pagalba galime gerai suvokti apaštalo santykį su Jėzumi. Evangelijoje pagal Luką neaptiksime tų pasikalbėjimų, kurių apstu Evangelijoje pagal Matą. Evangelijoje pagal Luką mažai veiksmažodžių vartojama trečiuoju asmeniu, vietoj to yra užrašomi Jėzaus žodžiai, tiesiogiai skirti jo mokiniams: „Palaiminti vargdieniai [...]". Tai – vienas iš pavyzdžių. Lukas labai subtiliai sieja save su Jėzumi, ypač išpažindamas meilę. Evangelijoje pagal Luką galima labai gerai matyti subtilią jo meilę Dievui; tai, kaip jis stengiasi sušvelninti pačius baisiausius, labiausiai atstumiančius dalykus.

Jauniems kunigams psalmės gali kartais atrodyti esančios tolimos nuo jų pačių gyvenimo realijų. Ką galėtumėte jiems patarti, kad jie gautų daugiau peno iš Valandų liturgijos?

Aš jiems patarčiau susirasti gerų komentarų – tokių, kurie psalmes nagrinėja ne išvien per filologinę, istorinę-kritinę perspektyvą, o akcentuoja dvasinį psalmių turinį. Taip sakau todėl, jog, į psalmes žvelgdami per dvasinę perspektyvą, jose galime aptikti didžiulių lobynų: garbinimo džiaugsmą, pasitikėjimo Dievu pajautimą, vienybės su Dievu maldoje ir gyvenime pojūtį. Psalmėse galime aptikti išties labai gražių ir galingų siekių. Šv. Ambraziejus (St. Ambrose) yra sakęs, jog Psalmynas yra viso Senojo Testamento santrauka, kadangi jame yra istorinių psalmių, išminties psalmių, psalmių, šlovinančių Dievo atėjimą ir taip toliau.

Po Vatikano II Susirinkimo psalmių taikymas krikščionių gyvenime tapo paprastesnis, kadangi imta praleisti labiausiai nuo Evangelijų nutolusius dalykus. Mano nuomone, tai yra geras dalykas, kadangi krikščionis negali pritarti tam, kad, pavyzdžiui, persekiotojų vaikai būtų traiškomi, kaip kad yra sakoma Babilono tremties psalmėje. Nors šioje psalmėje, viena vertus, yra išreiškiamas labai gilus ir švelnus prieraišumas Jeruzalei, tačiau ji baigiasi itin žiauriais palinkėjimais priešams. Tad žvelgiant iš tos perspektyvos, jog reikia priimti Dievo Žodį, praleidžiant kai kuriuos dalykus atitinkamai pagal tai, ką kalbėjo Jėzus, yra laiku ir naudinga.

Sinodo metu į Šventąjį Raštą taip pat bus žvelgiama ekumenizmo kontekste. Ar turite darbo, studijų, maldos patirties šioje srityje?

Prisidėjau prie ekumeninio Biblijos varianto vertimo į prancūzų kalbą. Žiūrint iš ekumeninės perspektyvos, ši Susirinkimo įkvėpta idėja atnešė labai gerų vaisių. Sakoma, kad Biblija yra tas dalykas, kuriame slypi vienybė. Natūralu, jog Biblijoje aptinkame vidujai prieštaringų, labai skirtingas nuomones apimančių tekstų - daugybė dalykų juose yra bendri, ir iš jų mes galime pasisemti naudos. Šiuo metu vykstantis Sinodas pasižymi ekumeniniu atvirumu. Akivaizdu, kad M. Liuterio „sola scriptura" principu sekantis protestantas nukrypsta nuo Tradicijos srovės, ir tai yra problema. Kita vertus, katalikų dvasinis gyvenimas neretai yra orientuotas daugiausia į dogmatinius dalykus ir atsidavimą Dievui, tačiau nepasižymi nuodugniais Biblijos apmąstymais. Tad visi kartu skirdami daugiau dėmesio rašytiniam Dievo žodžiui neabejotinai sustipriname tarpusavio ryšius, suartėjame priimdami vieni kitus.

Puikiai išmanote egzegezę, esate apie ją dėstęs. Kaip pavyksta išvengti Biblijos pavertimo tiesiog paprastu studijų objektu, atsietu nuo žmogaus dvasinio gyvenimo bei nedaryti tokių išvadų, kurios tikėjimo tiesas galėtų paversti abejotinomis?

Man regis, pagrindinis to priešnuodis – Biblijos tekstų apmąstymas per tikėjimą ir maldą. Tekstų studijavimas nėra paskutinis egzegezės etapas – tikintieji turi apmąstyti tekstus jausdami, jog yra vienybėje su Dievu, jog ieško Jo, jog žino, kad vienintelis Kristus mums suteikia galimybę suvokti Šventojo Rašto gėrį, kad tik Jis atveria mūsų protus, idant šie suprastų Šventąjį Raštą, kaip kad yra sakoma Evangelijos pagal Luką pabaigoje. Todėl aš sakyčiau, jog pagrindinis vaistas yra malda, suvokiama kaip apmąstymas, vedantis į vienybę su Dievu, priimantis Jo šviesą ir meilę. Tiktai tai mus gali apsaugoti nuo racionalistinio ir sterilizuojančio požiūrio į Šventąjį Raštą.

Ko tikitės iš Sinodo? Ar jis turės įtakos ir Biblijos studijoms?

Nesu tikras, ar šis Sinodas galėtų turėti esmingos įtakos egzegezei pastoracijos požiūriu. Ši perspektyva, be jokios abejonės, yra Biblijos aiškinimo būdas, tačiau turėtume nepamiršti, jog egzegezė yra giluminis mokslinis Biblijos tekstų studijavimas per ne visiškai pastoracinę perspektyvą. Iš Sinodo mes išties galime tikėtis labai vaisingų nurodymų, kaip geriau pažinti Bibliją, kaip ją geriau integruoti į krikščioniškųjų bendruomenių gyvenimą ir dvasinį žmonių gyvenimą.

Darbiniame Sinodo dokumente „Instrumentum laboris" yra tiesiogiai išreiškiamas ekumeninis interesas. Jei įvairios krikščioniškosios konfesijos labiau priims rašytinį Dievo žodį, mes galėsime tikėtis didesnio jų susitaikymo. „Instrumentum laboris" sukuria įspūdį, jog Sinodo dalyviai ypač daug dėmesio skirs rašytiniam Dievo Žodžiui ir netgi pažvelgs į Jį iš platesnės perspektyvos. Dokumente sakoma, jog Sinodu siekiama geriau pažinti Kristų. Man atrodo, tai yra pirminis tikslas, tačiau akivaizdu, kad labiau neatidėliotini tikslai bus atkreipti tikinčiųjų dėmesį, jog būtina sustiprinti ir pagilinti visos Bažnyčios santykį su rašytiniu Dievo Žodžiu.

Rašytinis žodis neišvengiamai turi vėl atgimti, jis negali ir toliau likti negyvu tekstu. O tam, kad jis atgimtų, jis turi būti sugrąžintas į gyvybingą Tradicijos srovę, taip pat – pamokslavimą ir Bažnyčios gyvenimą.