Komentarų dar nėra

2008-09-02 17:26

Galiu pakęsti šaltį ir pabadaut galiu, -
­Tik negaliu pakelti dogmatiko kalbų.
Nemoka pataisyti nė laikrodžio pigaus,
0 imasi svarstyti septintojo dangaus!

Išnyksta pievų gėlės, nebėr gyvų žmonių -
Tiktai vaškinės lėlės, paragrafai dausų.
Dogmatiniai skeletai ir kaulai atskiri,
Nerasi žmogui vietos šitų meistrų šaly!

Šventi meistrai įširdę, ir nebandyk ramint
Išnarstę gyvą širdį - nemoka atgaivint!
Jie taiso Dievo žodį analizės šviesoj
Ir jaučias nepatogiai tikrovėj paprastoj.

-Ir kam gi Jis kalbėjo parabolėm žaliom?
-Ir kam gi Jis žavėjos lelijom paprastom?
-Ir menkas kviečio grūdas, ir žvirbliai paprasti;
-Ir baisiai tikrą š... pas Matą rast gali!*

Dogmatikas supyko ir mirksi akimis, -
Ir kam tos gyvos mintys, ir kam gyva širdis?
Juk tokios gilios knygos ir logika gili
Šitoj žiemos ramybėj, šitam pelių rūsy.

Deja, baladės galas ir liūdnas, ir graudus:
Aplankė sykį pelės dogmatiko namus.
Sugraužė dešimt tomų sistemos įstabios, -
Ir vargšas nebežino nei galo, nei pradžios...

*Mt 15,17.

Iš knygos Pažadėtoji žemė. - Vilnius: Seimo l-kla "Valstybės žinios", 2000, 302 p.