Komentarų dar nėra

2010-06-09 02:47

Pirmą kartą su glosolalija susidūriau gal kokiais 1990 metais vienoje autobusų stotyje, kur teko būti neįprastos scenos liudininku: į laukimo salę užėjo būrelis žmonių, kurie entuziastingai skambino gitaromis ir dainavo kažką apie Jėzų. Vienas iš jų ėmė garsiai aiškinti, kad dabar melsis už visus dėdamas rankas ant galvų ir kalbės svetimomis kalbomis, kurias padiktuos Šventoji Dvasia. Netruko ir humoristinių elementų. Kai keli iš jų prisiartino prie vienos man pažįstamos pamaldžios moteriškės ir pasiūlė šią „procedūrą", toji atatupsta šoktelėjo užrikdama: „Eikit šalin, dar ligą įkalbėsit!". Vėliau sužinojau, kad toji grupelė priklausė tuomet atsiradusiai vienai krikščioniškai sektai.
Kitą kartą vienoje bažnyčioje vakare su visais kalbėjau rožinį. Netrukus pasigirdo blankus aidas lyg nerišlaus kalbėjimo, lyg maurojimo, kuris bažnyčios vakaro prieblandoje skambėjo baugiai. Smalsumo vedamas pasekiau tuo aidu. Atveriant duris vieną po kitos prisiartinau prie patalpos, kurioje buvo susirinkę taip vadinami charizmatikai. Pravėrus paskutines duris pamačiau vaizdą, kuris ir dabar man stovi akyse: prieblandoje ratu sustoję, perkreiptais ir išbalusiais veidais, pakeltom rankom, nesuprantamais žodžiais balbatavo apie 15 ten esančiųjų. Pirmas įspūdis buvo vienareikšmiškas: tai, ką jie darė, neatrodė nei normalu, nei sveika, nei pamaldu.

Visokių „glosolalijų" yra buvę praeityje ir dabar pasitaiko žmonių tarpe: spiritistiniuose seansuose mediumai arba demoniškų apsėdimų atvejais apsėstieji ima kalbėti nesuprantama arba netaisyklinga šiuolaikine arba kuria nors mirusia kalba. Asmeniškai teko susidurti su keliais atvejais, kai demono varginamas žmogus, kuris niekada nesimokė lotynų kalbos, prabilo iškraipyta, nerišlia lotynų kalba. Psichiatrijos praktikoje yra žinoma pataloginė glosolalija, kuri pasireiškia kaip psichinių sutrikimų padarinys, kaip grupinės isterijos požymis arba infantilizmas (vaikiškas beprasmis vapėjimas).

Taigi, kas yra toji taip vadinama kalbų dovana, glosolalija, religijoje? Ar tai kažkokios beprotybės, liguistumo, demonizmo, ar autentiško katalikiško religingumo pasireiškimas?

Žodis glosolalija yra graikiškos kilmės, sudarytas iš „glossais lalein" - kalbėti kalbomis. Ksenoglosija, arba ksenolalija, reiškia kalbėjimą ne gimtąja, kuria nors iš 3000 esančių žmonių kalbų. Yra galimi du ksenolalijos atvejai: kai žmogus tikslingai išmoksta svetimą kalbą, ir kai be įprasto išmokimo, stebuklingu būdu ja kalba.

Biblijoje, Naujajame Testamente, yra užfiksuota apie 30 glosolalijos ir ksenolalijos atvejų. Dažniausias pasakymas yra „kalbėti kalbomis", rečiau „nauja kalba", „kalbėti žmonių ir angelų kalbomis", „kitomis kalbomis" ir t.t. Pasak Biblijos, autentiškoji glosolalija - tai Šventosios Dvasios dovana, kuri įspūdingu, išoriniu būdu išreiškia jos veikimą ir būvimą.

Galima būtų išskirti kelis glosolalijos arba ksenolalijos traktavimus Biblijoje, kurių charakteringiausi yra Korinto krikščionių, Ap.Pauliaus, evangelistų Luko, Morkaus bei Mato.
Morkaus evangelijoje perteikiami Jėzaus žodžiai, kad tikinčius į jį lydės stebuklingi ženklai, tame tarpe jie kalbės naujomis kalbomis (Mk l6,17). Panaši prasmė yra ir Luko parašytoje Apaštalų Darbų knygoje: tai lydintis ženklas, kuris patvirtina apaštalų žodžių tikrumą, išganingumą, tam tikra prasme dieviškumą. Šią idėją plėtoja Sekminių įvykio aprašymas Apaštalų darbų knygoje. Tuomet pripildyti Šventosios Dvasios apaštalai ėmė kalbėti kalbomis, kaip Dvasia juos įkvėpė (2, 4), ir jų kalbą tada galėjo suprasti ten buvę 15 šalių ir regionų gyventojai.
Panašiai Ap.Petrui skelbiant kerigmą Kornelijaus namuose, nužengė Šventoji Dvasia ant Kornelijaus ir jo šeimos, ir tie pradėjo kalbėti kalbomis (Apd 10,44-47). Tai buvo ženklas, kad apaštalinis skelbimas yra veiksmingas ir lydimas Dievo malonės, kuri išliejama ne tik žydams, bet ir pagonims.
Evangelistas Matas glosolaliją supranta kaip Dievo pagalbos, tvirto ir įtikinamo kalbėjimo persekiojimuose pažadą, nes tokiais atvejais bus duota, ką sakyti (Mt 10,19). Luko tradicijoje tai yra įkvėptas ir suprantamas kalbėjimas, artimas pranašavimo reiškiniui.

Iš šv.Ap.Pauliaus laiškų sužinome, kad Korinto krikščionių tarpe buvo kalbama nesuprantama kitiems kalba ekstazės būsenoje. Ši praktika pasireikšdavo taip vadinamuose šlovinimuose kaip tam tikra maldos forma. Būtent korintietiškojo tipo glosolalija yra labiausiai mėgdžiojama ir paplitusi šių dienų charizmatiniuose šlovinimuose. Apaštalas Paulius pripažino, kad gali būti autentiškų ekstazinės glosolalijos atvejų, ir kad toksai kalbėjimas skirtas ne žmonėms, bet Dievui, o jos metu sakomi paslaptingi dalykai (1 Kor 14,2). Tuo pačiu apaštalas Korinto krikščionis įspėjo, galima sakyti, barė, kad glosolalijos dovana yra pervertinama, nes yra kur kas daugiau ir svarbesnių Dvasios dovanų, kaip antai meilė ir Bažnyčios statymas. Kalbėjimas kalbomis turi tarnauti evangelizacijai, stiprinti tikėjimą, o ne sąmyšį, be to gali būti palaikytas beprotybe (1 Kor 14, 23). Paulius įsakė tokiais atvejais vertėjauti (1 Kor 14,27), o jei nėra galimybės, tada apsiriboti privačiu praktikavimu. Apibendrinant galima sakyti, jog šv.Paulius nepaneigė glosolalijos galimybės, tačiau liepė ją protingai kontroliuoti ir riboti (1 Kor 14, 39).

Akivaizdu, kad Biblija nurodo apaštalinį glosolalijos ir ksenolalijos tikslą, paruošiant priimti tikėjimo dovaną ir ją paliudijant. Korintiečių glosolalija stokojo esminės apaštališkumo savybės, pasižymėjo perdėtu subjektyvumu ir savitiksliškumu, todėl sulaukė Ap.Pauliaus perspėjimo.

Kiek teko pačiam patirti, taip pat išsiteiravus „kalbėtojų", visais atvejais glosolalijos neįmanoma suprasti: tai įvairių garsų ir skiemenų srovė. Iki šiol neteko girdėti, kad kur nors pasaulyje kas nors stebuklingai prabiltų svetima kalba, kurią suprastų ją mokantys. Tiesa, kelių šventųjų biografijose (pvz. šv.Pijaus iš Pietrilčinos) minima, kad bilokacijos būdu atsiradęs svetimoje šalyje kalbėjo žmogui jam suprantama kalba. Švč.M.Marija pasirodydama kalbėjo žmonėms vietine kalba Lurde, Fatimoje, Gvadelupėje ir t.t. Bet tai jau visai kitas dalykas.

Psichologai, lingvistai ir teologai yra tyrę glosolalijos fenomeną. Bene žinomiausi yra suomių mokslininko Nils G. Holm 1976 m. atlikti tyrimai, kurie aprašyti knygoje „Tungotal och andedop". Paaiškėjo, kad visais atvejais glosolalija, t.y. charizmatikų kalbėjimas, tariami garsai neturi jokios prasmės, nėra žodžių ir sakinių sistemos, jokių panašumų į buvusias senąsias ar esamas kalbas. Mirusios nežinomos kalbos iškoduojamos naudojant įvairius metodus, pvz. statistinį, atsižvelgiant kiek kartų ir kada viena ar kita garsų ar simbolių seka pasikartoja. Glosolalijos atveju pasireiškia kažkoks garsų ir skiemenų kratinys, kuriame neįmanoma atpažinti jokios prasmingos struktūros.
Kai kurie tyrinėtojai spėliojo, ar kartais glosolalijos atveju nepasireiškia žmogaus nervų sistemos, smegenų „mašininė" kalba? Pamenu, kažkada naudojom dial-up modemus, kurio garsiakalbį įjungus buvo galima išgirsti keistus, į čirškimą ir cypimą panašius garsus. Mums suprantama interneto informacija yra konvertuojama į prietaisų, į mašininę kalbą ir perduodama signalais į kitus prietaisus, vėl „išverčiama" ir pateikiama suprantamu būdu.

Kiti glosolaliją aiškina kaip tam tikrą ekspresijos būdą, diskursą, netekstinę kalbą, kuria išreiškiamos emocijos. Pvz. žodžių „aleliuja", „amen" prasmės nedaug kas supranta, tačiau vartoja daugiau kaip emocinius žodžius. Ašarų dovana, reiškinys yra pripažįstamas religijoje ir kai kada net ritualas įsakydavo. Rauda savo pobūdžiu yra neartikuliuota, kažkuo panaši į glosolalijos ūbavimą. Kūdikių „glosolaliją" tesupranta jų mamos. Gal būt tam tikra prasme glosolalija kažkuo panaši ir į abstraktųjį meną, pvz. figūrinę tapybą, bando išreikšti tai, kas sunkiai išreiškiama, tarsi kažkoks pasąmoninis balsas.

Emocinį charizmatikų glosolalijos aspektą nesunku pastebėti. Teigiama, kad ji padeda išsilaisvinti iš savęs, „atblokuoja", leidžia būti „savimi" Dievo ir žmonių akivaizdoje, pasidalinti su kitais savo jausmais ir potyriais, padeda įveikti vidinį susikaustymą ir kompleksų struktūras. O jų žmonės turi daug, sunkiai reiškia savo giliuosius jausmus, nesugeba atsiverti ir būti nuoširdūs, juos slegia formalumas ir rutina, pasyvumas gyvenime ir maldoje, jie stokoja šilumos ir broliškumo. Ir štai girdime įdomų patarimą: neva glosolalija gali padėti iš tų sunkumų išsivaduoti, paleidai kakarinę, neartikuliuotą kalbą, isteriškai pašūkauji, ima ir palengvėja. Gal būt palengvėja, tačiau paskui darosi dar blogiau nei pirma.

Ar tai nėra infantilu, juokinga ir patalogiška? Čia tiek daug neapibrėžtumo ir nekonkretumo, išskydimo, nekritiškumo, proto atsisakymo. Šventieji Tomas Akvinietis ir Ignacas Lojola turbūt vartosi karstuose, kad Bažnyčioje paskutiniais dešimtmečiais vyksta tokio pobūdžio „maldingumas" ir tikėjimo „skelbimas".

Akivaizdu, kad šv.Ap.Paulius glosolaliją laiko pačia menkiausia dovana, nes tai visiškai intelektualumu nepasižyminti dovana, kuri neneša jokios naudos. Kad ji pasireikštų, reikia išjungti kritiškąjį mąstymą ir atsisakyti gynybinės pozicijos, atstumo ir pan. Neatsitiktinai charizmatikai teigia, kad čia reikia nusižeminti kaip vaikui, žemai nusilenkti, kad galėtum šia dovaną gauti ir naudoti, atsiduoti Dvasiai (o gal - dvasiai?), jos veikimui, užvaldymui. Ir tai, mano galva, tampa labai neatsargu ar net pavojinga, nes nepastebimai galima įeiti į New Age, spiritizmo, sektantiškumo, psichologinio sužeistumo ir manipuliavimo sritis, atsiverti demoniškam veikimui.

Keista yra girdėti, kad Šventoji Dvasia yra tapatinama su gitaromis, riksmais, laisvės šėlsmu. Kas bent kiek įdėmiau skaitė Pradžios knygą, tas turėjo pastebėti pasakojimą apie pasaulio sukūrimą. Dievo Dvasia sklendė virš vandenų, t.y. virš pirminio chaoso, kad chaosą sutramdytų ir kad įvyktų sukūrimas, įsigalėtų struktūra, tvarka ir prasmė. Tradicinėse maldose į Šventąją Dvasią visada buvo prašoma išminties, o ne laisvės šėlsmo.

Praėjo pakankamai laiko ir įgyta užtektinai patirties, kad būtų galima demaskuoti ir demoniškus elementus charizminiame judėjime. Žinoma, charizminis judėjimas nėra vienalytis, jame yra ypač nuosaikių grupių, kurios vertai ir teisingai garbina Šventąją Dvasią, tačiau kur kas daugiau yra nesveiko požiūrio, dvasingumo ir elgesio. Daugelyje jų pastebime eilę New Age savybių ir reiškinių. Štai keletas jų idėjų ir reiškinių: aukštesnis sąmoningumo laipsnis gaunamas per staigius nušvitimus, per glosolalijos praktiką, stiprius pojūčius ir išgyvenimus, kiekvienas krikščionis per taip vadinamą Dvasios krikštą gauna paslaptingą žinojimą, tampa ano pasaulio mediumu, pranašu, Dievo pasiuntiniu, tai vyksta per privačius potyrius, kurie pavadinami apreiškimais, norima atnaujinti pasaulį (atsinaujinimas Šventojoje Dvasioje), iššaukiamos skirtingos savimonės būsenos, pasireiškia stiprus lūkestis, kad „aukštesnis intelektas" padarys esminę įtaką, pasitelkiama nemažai autohipnozės elementų, asmuo „plūduriuoja" pusiau hipnotinėje būsenoje (kartojami tie patys žodžiai, giedamos pasikartojančios frazės (mantra)), neva girdi Dievo balsą, kažką ima matyti, pradeda kalbėti kalbomis, numatyti ateitį ir t.t. Tos pačios frazės giedojimas yra artimas rytietiškai mantrai ir meditacijai, ritmiška muzika ir plojimas užmigdo protą, atbukina jusles. Kai kurie indų guru reikalauja išvalyti protą, mintis, padaryti visišką tuštumą, kad toje tuštumoje galėtų apsigyventi dvasios. Panašių raginimų išgirstame charizmatų ir sektantų susirinkimuose, kur vietoj dvasių šaukiamasi Šventosios Dvasios, tačiau kyla klausimas - kažin ar toji Dvasia čia ateina? Dvasinėje katalikiškos mistikos patirtyje asmuo ir jo esminės pajėgos nėra eliminuojamos, tačiau mobilizuojamos, čia nesilpnėja protas, kritiškumas, nesikaitalioja savimonės būsenos ir pan.

Charizminiam judėjui būdinga egzaltuota, entuziastinga, aktyvi religingumo raiška. Be jokios abejonės daugeliu atvejų tai galima įvardinti patologiniais reiškiniais: nevaldomų emocijų protrūkis pasireiškiantis juoku, verksmu, klykimu, iracionaliu pykčiu, svetimumo, depresijos, pasimetimo jausmais, vidiniu sąmyši, nekoordinuotų ir keistų judesių pasireiškimas raičiojantis ant žemės, blaškantis, drebant, purtant galvą, mojuojant rankomis, šokinėjant, atkartojant gyvūnų elgesį ir pan. Panašūs reiškiniai būdingi spiritizmo praktikose ir demoniškose manifestacijose.

Melagingosios glosolalijos reiškinys aptariamas ir Apreiškimo šv.Jonui knygoje, kurioje teigiama, kad šėtonas imituoja Šventosios Dvasios atsiuntimą, Sekmines ir Jos dovanas. Tryliktame tos knygos skyriuje kalbama apie antrąjį demoniškąjį žvėrį, darantį ženklus, tame tarpe nuleidžiantį ugnį iš dangaus. Sekminėse prasidėjo Bažnyčios augimas, tuo tarpu šėtoniškos „sekminės" reiškia bažnyčios griovimą, atmetant visą jos tradiciją ir skatinant neribotos laisvės, subjektyvumo ir neapibrėžtumo idėjas. Tarp apgaulingųjų antrojo žvėries „antidovanų" minima glosolalija, kuri yra žmonių klaidinimo ir jų sveiko tikėjimo griovimo priemonė. Pastebime paralelę su Laišku korintiečiams, kuomet Ap.Paulius supeikė korintiečius, kad vaikydamiesi keistumų griauna, o ne stiprina tikėjimą ir Bažnyčią.
Išties, kalbos dovanos „provokavimas", noras ją iššaukti savo jėgomis ir imituoti, primena Apokalipsės nurodytas antisekmines. Tai yra atviras kvietimas demonų, kurie neabejotinai randa terpę visuose dvasiniuose, moraliniuose ir doktrininiuose neapibrėžtumuose ir perlenkimuose.

Būtina atkreipti dėmesį į spiritizmo ir glosolalijos ryšį. Devynioliktame amžiuje pradėjus plisti spiritizmui ne vienas šios srities entuziastas, tyrinėtojas ar dalyvis liudijo glosolalijos reiškinį. Netrukus protestantų tarpe imama plačiai kalbėti ir pradėjo plėstis glosolalijos praktikavimas. Vieniems į kitus nusižiūrint imta samprotauti, kad glosolalija taps visų religijų susivienijimo pagrindu ir priežastimi, nes ji yra bendra visoms religijoms. Dyvų dyvai, Vatikano II susirinkimo metu pasigirsta kai kurių katalikų teologų ir dvasininkų samprotavimai, ataidintys ir šiandien, kad charizminis judėjimas taps ekumenizmo vardikliu ir priemone, nes glosolalija pasireiškia visose denominacijose ir grupuotėse. Atkreipkite dėmesį, jog visi statomi į vieną gretą kaip lygūs. Galų gale regime neįtikėtiną konglomeratą, protestantų, spiritistų, pagonių, šėtonistų ir katalikų lydinį, kur katalikai yra išformuojami ir suvirškinami, Kristaus Bažnyčios idėja ir tikrovė netenka aiškumo, pasikeičia jos pagrindas. Į galvą ateina sarkastiška mintis, jog šėtonas atsivertė ir ėmė rodytis kaip stebuklus darantis šviesos angelas...

Nekyla jokių abejonių, kad taip vadinamas atsinaujinimas Šventojoje Dvasioje, kaip jį pristato charizmatikai, yra grynas importas, neturintis atitikmenų katalikiškoje tradicijoje, dvasingume, Bažnyčios mokytojų ir šventųjų patirtyje. Mano galva, melagingieji dvasingumai ir jų formos pirmiausia verifikuojami ilgaamžės katalikiškos tradicijos kontekste. Labai iškalbinga, kad glosolalija išgeso netrukus po Ap.Pauliaus laiško korintiečiams pasirodymo, kad Bažnyčia neapsistojo ties tuo menkos vertės reiškiniu. Kas jautė atsakomybė dėl evangelizavimo, ėmėsi sveiko tikėjimo ir blaivaus proto padiktuotų priemonių: puoselėjo dvasinį malonės gyvenimą, ėjo atsivertimo ir dorybių praktikavimo keliu, studijavo ir kontempliavo Bibliją, Bažnyčios Tėvų ir šventųjų patirtį, Antikos ir krikščioniškuosius oratorius, mokėsi kalbų, kurių reikėjo Dievo žodžio tarnystei, ėmėsi kultūrinių ir socialinių iniciatyvų.

Jei pažvelgtume į katalikiškos maldos tradiciją, tai ir Pirmosios Komunijos vaikui yra aišku, kad tyla, susikaupimas ir dėmesingumas maldoje yra būtina sąlyga. Dera prisiminti pop.Benedikto XVI katekezę 2009 vasario 11 d., kurioje jis citavo šv.Jono Klimako svarstymus apie maldą: „Vyksta sielos grumtynės dvasinėje kovoje su jausmais, kuriuos įveikia juos nugalinčių atitinkamų dorybių praktikavimas. [...] kiekvieną mūsų elgsenos aspektą turime ištirti, kad galėtume patikrinti giliausiai glūdinčias priežastis ir sužadinti „širdies jautrumą". Tai veda prie dvasios nuraminimo, vadinamosios „hesichijos", kuri leidžia pasiekti dieviškų slėpinių gelmes". „Hesichija" kaip ramybės, poilsio ir tylėjimo būsena parengia asmenį maldai".

Charizmatinė malda su melagingosios glosolalijos pasireiškimu yra tradicinės patirties ir tikrovės paneigimas, nes čia vienareikšmiškai vyrauja chaosas, reiškiasi vien egoistiška sielos laisvė. Atrodo, kad čia iškyla dilema, kokio dvasinio gyvenimo principo laikytis: ar „laisvės" šėlsmo, ar palaipsnio, neretai sunkaus augimo bendradarbiaujant su malone ir Bažnyčios ilgaamže patirtimi, iškenčiant meilėje ir pastovume brendimo kančią? Deja, vietoj malonės pirmenybės, atgailos, susivaldymo, kantrumo ir nuolatinio darbo, kantraus nesėkmių pakėlimo ir vidinio tobulėjimo - liguistas blaškymasis, išoriniai efektai, asmeniniai potyriai ir subjektyvumas, kurių intensyvumas tapatinamas su Dievo malonės veikimu. Čia net atmetama galimybė vertinti ilgaamžės Bažnyčios tradicijos ir autoriteto požiūriu, nes toji glosolalija statoma vieninteliu vertinimo kriterijumi. Kitaip to nepavadinsi kaip visišku sielos ligotumu ir krikščionybės sujaukimu.

Reikia pripažinti, kad visais laikais Bažnyčia augo Dievo žodžio skelbėjų dvasinės, doktrininės ir oratorinės kompetencijos dėka. Apaštalų Darbų knygoje (2, 4) galima pastebėti labai svarbų veiksmažodį, kurio prasmė dar labiau įtikina, kuo turėtų pasižymėti Bažnyčios, ypač pamokslininkų, skelbimas. Turiu omenyje graikišką žodį "apoffhengesthai", reiškiantį "kalbėti entuziastingai, su įkarščių, su įkvėpimu", kaip Ap.Paulius - su Šventosios Dvasios galia. Nebūtinai tai reiškia pakeltą ar jausmingą balsą, taikant oratorines figūras ir užhipnotizuojant klausytojus retoriniais efektais. Šventoji Dvasia pasireiškia ne rėkimu, bet vidiniu kalbėjimu į žmogaus protą ir sąžinę. Belieka apgailestauti, kad plintant melagingajai, bevertei glosolalijai, beveik nieko nepadaryta Dievo žodžio skelbimo srityje. Pvz. Lietuvoje per Nepriklausomybės 20 metų laikotarpį nebuvo paruoštas nė vienas tinkamas homiletikos mokytojas, homiletika seminarijose dėstoma iš bendro išsilavinimo. Prieš kurį laiką buvusi mokslinė konferencija apie Dievo žodį tapo pavyzdžiu, kaip nereikia skelbti Dievo žodžio, ir įrodymu, kad esame giliame dugne. Bažnyčia ir visuomenė kenčia nuo neefektyvaus pamokslavimo, o netikę pamokslininkai padaro daugiau žalos nei visi agnostikai, žiniasklaida ir kiti Bažnyčios priešai sudėjus kartu.

Kyla rimti klausimai: ar išoriniai efektai, įdomybės ir pripuolamybės yra svarbesni už esmę ir malonę, už kompetentingą apaštalavimą; kur yra riba tarp antgamtinės ir kūniškos tikrovės, tarp tikėjimo ir proto; kiek galima nepaisyti Apreiškimo ir tikėjimo apšveisto proto bei kolektyvinės Bažnyčios patirties, tradicijos, nubrėžiamų ribų ir leistis į neapibrėžtumus ir neaiškumus; kiek galima rizikuoti objektyviu tikėjimu, pasiduodant į labai subjektyvius potyrius? Galų gale, ar katalikiškas dvasingumas ragina šėlti ir keistauti, ar stiprinti tikėjimą ir protauti?
Be abejo, keisti regimi dalykai patraukia dėmesį labiau negu kasdieniai, autentiški ir ne tokie atrakcingi. Nors Ap.Paulius turėjo glosolalijos dovaną, tačiau Evangeliją skelbė ne keistenybėmis, bet kompetentingai, aiškiai ir su tikra Dvasios galia, vedamas Dievo malonės, puikiai valdydamas tiek gimtąją hebrajų, tiek graikų kalbas, išmanydamas kultūrą ir filosofiją, daug iškentėdamas dėl Evangelijos. Švč.M.Marija nekalbėjo kalbomis, tačiau nei vienas nevadinamas malonės pilnu, kaip kad ji, nes Dievas joje ir per ją padarė didžių dalykų.

Apaštalų glosolalija buvo išskirtinai tikslinė, praktinė, greitam ir visuotinam evangelijos paskelbimo labui. Dabartinė glosolalija yra visiškas nesusipratimas, manipuliacijų instrumentas, kažkoks nerimtas žaidimas arba pagoniškas reiškinys.

Praėję amžiai buvo rašyto ir skelbiamo žodžio, t.y. susimąstymo ir svarstymo laikai. Tuo tarpu dabar žodį pakeitė vaizdas, televizija, kuri skatina ne tiek mąstyti, kiek emociškai reaguoti. Ne proto, bet jausmų pirmenybė. Visai nestebina, kad televiziniam mentalitetui tinka charizmatinis judėjimas. Viskas yra dovana ir malonė, tačiau kur kas didesnė dovana yra tikėjimo apšviestas protas. Deja, tokio nekritiškumo, emocinio ištežimo, mąstymo, meditacijos, kontempliacijos, studijų ir pamokslavimo krizės, subjektyvumo apogėjaus istorijoje turbūt nėra buvę.

Tegul sulaukus Sekminių nuskambės „naujovių" nualintoje Bažnyčioje ir bus įgyvendinta ši iš Tradicijos ateinanti malda: Emitte Spiritum tuum et creabuntur, et renovabis faciem terræ! Deus, qui corda fidelium Sancti Spiritus illustratione docuisti: da nobis in eodem Spiritu recta sapere! (Atsiųsk savo Dvasią ir atnaujinsi žemės veidą! Dieve, kuris tikinčiųjų širdis Šventosios Dvasios apšvietimu pamokai, duok mums toje Dvasioje, kas teisu, suprasti!).

 

Kun.O.P.Volskis, 2010 Sekminės