Komentarų dar nėra
2008-09-02 17:40
Česlovas KavaliauskasGraikams atrodė, jog tai neįmanoma. Viename jų trumpučių aforizmų tvirtinama: "Net ir dievai negali pakeisti praeities". Kristus parodė, kad tai gali paprasčiausias nusidėjėlis.
Oscar Wilde De profundis.
OSCARAS WILDE' AS - nepaprastas rašytojas ir nepaprastas žmogus. Jis mus ne tik domina kaip rašytojas ar mąstytojas, bet drauge stebina kaip krikščionybės eksponentas, kaip krikščionybės ir moralės kritikas, gyvenimo pabaigoje atradęs Jėzų - Gelbėtoją.
Wilde' as itin gerai pažino antikinę kultūrą bei meną. 1878 metais pavyzdingai užbaigęs studijas Oksforde, spėjo pagarsėti kaip poetas, kuriam būdingas subtilumas ir moraliniai akcentai. Tai buvo tikras meno aristokratas, suformulavęs meno amžinybės koncepciją. Jis tapo įžymus Amerikoje, kur perskaitė daugybę paskaitų apie meną ir užsitarnavo enfant terrible vardą. 1884 metais Oscaras vedė turtingo Dublino valdininko dukterį ir įsikūrė prašmatnioje Londono dalyje. Jo šlovė nuolat augo. Labai išgarsėjo savo egzotiškomis ir spalvingomis pasakomis, o romanas "Doriano Grėjaus portretas" ilgą laiką buvo aštrių diskusijų objektas.
Deja, 1895 metais tarsi bombos sprogimas nuaidi teismo procesas, kuriame garsus rašytojas pasmerkiamas kalėti už homoseksualizmą. Be to, netrukus jis paskelbiamas bankrutavusiu. Ant jo galvos liejasi ir prakeikimai, ir patyčios. Vėliau jis pats pasakos, kokia skaudi buvo minios reakcija, kai jis, aprengtas dryžuotais rūbais, stotyje laukė traukinio, vežančio į kalėjimą. Sužinojus, kas jis, smalsių žioplių smaginimuisi nebuvo galo: "Visą pusvalandį pilkame lapkričio lietuje aš stovėjau, apgultas besityčiojančios minios". Įžymybė tapo visuomenės atplaiša, sukompromituotu žmogumi, elgeta. Viskas buvo gėdingai baigta. Žmona bematant gavo skyrybas...
Po dvejų metų Wilde' as išėjo laisvėn. Bet tai jau buvo kitas žmogus. Anglijoje jam neliko vietos, be to, dabar jis buvo vargšas. Draugų padedamas, jis apsilanko Italijoje, Šveicarijoje bei Prancūzijoje. Pagaliau mirties išvakarėse Paryžiuje 1900 metų lapkričio 29 dieną Wilde' as priima katalikybę, O kitą dieną miršta vargingame Hotel d'Alsace. Mirties priežastis - uždelstas sifilis. Vienu žodžiu, tai buvo visais atžvilgiais sukompromituotas žmogus.
Po penkerių metų pasirodo stebinanti Wilde'o išpažinties knyga, parašyta kalėjime. Jos pavadinimas - De profundis. Tai pažinimo, atgailos ir išpažinties laiškai, juose - Wilde'o atsivertimo istorija. Paaiškėjo, kad Redingo kalėjime jis buvo gavęs graikišką Naująjį Testamentą. Jis atrado Išganytoją! Jam atsivėrė pastoracinis krikščionybės rytmetis - kupinas poezijos ir šventumo. Jis buvo išgelbėtas.
Štai kaip atrodė lemiamas momentas: "Manyje susikaupė daug užsispyrimo ir daug prigimties maištingumo, kadangi pasaulyje nepalikau nieko, išskyrus viena. Aš praradau savo vardą, padėtį, laisvę ir turtą. Aš tapau kaliniu ir elgeta. Tačiau man dar buvo likę vaikai. Ir staiga įstatymo vardu jie buvo iš manęs atimti. Smūgis buvo toks gniuždantis, kad man nebeliko nieko kita, kaip pulti ant kelių ir tarti: "Vaiko kūnas yra tartum Viešpaties kūnas. Aš nevertas nei vieno, nei kito".
Man atrodo, kad tai mane ir išgelbėjo. Aš supratau, jog belieka priimti visa taip, kaip yra. Ir tuomet - kad ir kaip atrodytų keista - aš pasijutau laimingas. Tada atsivėrė mano siela, kurią aš radau savo gelmėje. Kaip dažnai būdavau jai priešas, o dabar radau ją laukiančią manęs tarsi bičiulio. Kai žmogus susitinka su savo siela, jis tampa paprastas kaip vaikas, ir kaip tik šito reikalavo iš mūsų Kristus"(1).
Wilde'as nusižeminęs priėmė ir pasmerkimą, ir panieką. Jis suvokė savo kaltę. Jis suprato, kad joks žmogus nevertas Dievo meilės, bet jam taip pat paaiškėjo, "kad amžinoji meilė skirta tam, kas jos amžinai nevertas". Tai buvo išgelbėjimo valanda, ir jis laisvu noru priėmė bausmę. "Meilė - sakramentas, kurį reikia priimti klūpant, ir Domine, non sum dignus turėtų būti priimančiųjų lūpose bei širdyje."
Iki atsivertimo rašytojas ne sykį šaipėsi iš krikščioniškosios moralės, tačiau dabar jam prieš akis iškilo evangelinė didžiosios nusidėjėlės figūra. Jis rašė: "Jėzaus moralė - išvien simpatija žmogui. Tokia ji ir turėtų būti. Jeigu Jėzus tebūtų pasakęs: Jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo, - jau vien dėl to būtų verta numirti".
Evangelijų Gelbėtojas! Štai kas kalėjimo prieblandoje ir tvaike užgimė Wilde'o sieloje. "Doriano Grėjaus portreto" antimoralistas suvokė skirtumą tarp Jėzaus ir visų biurokratinių sistemų: "Kristus nepakentė nuobodžių negyvų mechaninių sistemų, kurios žmones paverčia daiktais, visus suvienodindamos, tarsi kitas tebūtų tik dar vienas pasaulyje. Jam nebuvo taisyklių, jam egzistavo tik išimtys".
Dabar suprantama, kodėl Wilde'as panorėjo mirti kaip katalikas. Jis iš tiesų buvo atradęs Gelbėtoją, kuris pasirodė lygiai toks, kokio ilgėjosi pavargusi jo siela.
Išgelbėjimas - tai centrinis Krikščionybės įvykis. Tai absoliuti tikėjimo pradžia, tai atspirties taškas. Ir visų svarbiausia - jog Kristus suteikė nusidėjėliui absoliučios reabilitacijos galimybę. Kaip keista! Krikščionybės klasikas Tomas Akvinietis ryžtingai skelbia, kad praeities pakeisti negali net Dievas (2)! Betgi Išgelbėjimas - gerasis piktadarys tapo pirmuoju oficialiai paskelbtu šventuoju! Tai itin gerai suvokė Wilde'as: "Graikams atrodė, jog tai neįmanoma [...]: "Net ir dievai negali pakeisti praeities". Kristus parodė, kad tai gali paprasčiausias nusidėjėlis". Jis netgi tvirtino: "Pasaulis visuomet mylėjo šventąjį kaip artimiausią Dievo tobulumo galimybę. O Kristus kažkokio dieviško instinkto dėka, rodos, visuomet mylėjo nusidėjėlį kaip artimiausią žmogaus tobulumo galimybę".
Pastaroji mintis itin gili. Išgelbėjimo paslaptis dažnai gali prasidėti nuo nusikaltimo. Šia prasme Augustinas sušuko: O felix culpa! Wilde'o atveju galima pasakyti, kad jo išganymas prasidėjo nuo totalaus žlugimo, atmetimo Dievo akivaizdoje. Čia būtina pastebėti ir analogiją su Jėzaus išgyvenimais ant kryžiaus. Juk kabodamas ant kryžiaus, jis mistiniu būdu susitapatino su nusidėjėliais, vardan jų pats tapo prakeikimu.
Taip tvirtina apaštalas Paulius Laiške galatams. Ir prisiminkime Jėzaus siaubą, kai prieš pat mirtį jis išgyveno Dievo apleidimą. "Dievo apleidimas! Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai? Šis Dievas ir Tėvas, su kuriuo jis iki pabaigos buvo save sutapatinęs, nepanoro pačioje pabaigoje su juo susitapatinti. Atrodytų, tarsi viskas buvo veltui. Ir jis, apskelbęs viso pasaulio akivaizdoje Dievo, savojo Tėvo, artumą bei atėjimą, dabar miršta absoliučiai Dievo atmestas ir šitaip prieš pasaulį pasirodo kaip bedievis: paties Dievo pasmerktasis, visiems laikams išbrauktasis" (3).
Aišku, kad tik šis Jėzus, ir kaip tik todėl, kad buvo išgyvenęs totalų Tėvo apleidimą, galėjo absoliučiai reabilituoti visus žuvusius. Juk jis ant savo pečių užsidėjo mūsų naštą! "Jėzus dievobaimingų žmonių papiktinimui solidarizavosi su visais vargdieniais, beturčiais, eretikais ir schizmatikais, nedorovingaisiais, su politiškai sukompromituotais, su išmestaisiais iš bendruomenės bei pamestaisiais, su silpnavaliais, su moterimis ir vaikais, ir apskritai su paprasta liaudimi. Po to jis neregėtai viršijo viską, ko didieji pranašai buvo pareikalavę atsivertimo ir naujo gyvenimo sukūrimo vardan. Jis netgi išdrįso - to joks pranašas nebūtų išdrįsęs - vietoj juridinių nuobaudų skelbti Dievo atleidimą - ir visiškai neatlyginamai. Jis tai darydavo asmeniškai, gatvės vidury, gyvenimo sraute, idant palengvintų atsivertimą ir atleidimą" (4).
Visa tai - tik komentaras Pauliaus tekstui: Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio ( Gal 3, 13). Siaubingi žodžiai! Istorija mums primena, kad žydai šiaip jau nepraktikuodavo nukryžiavimo, tačiau atvirą Dievo neigėją ir piktžodžiautoją, užsvaidę akmenimis, kartais ištiesg "pakabindavo ant medžio", idant visiems būtų rūstus įspėjimas. Jėzaus atveju žydai pasinaudojo romėnų teise ir Romos marionete.
Galimas dalykas, kad Wilde'as tokio prakeikimo prasme galėjo save identifikuoti su Nukryžiuotuoju.
Kalbant apie Jėzaus auką, būtina atsiminti, kad jis gyveno žydams būdingoje religinėje atmosferoje, kurioje vyravo mintis apie Dievą-Gelbėtoją. Pirmiausia žydai ir minėdavo bei mokydavo savo vaikus, kad Jahvė visuomet solidarizavosi su savo tauta ir realiai įrodė savo solidarumą, išvesdamas žydus iš Egipto nelaisvės. Šią dieną [Pascha] privalote kas metai mineti. Ją švęskite amžiais kartų kartomis, kaip iškilmę Viešpaties garbei (Iš 12, 14). Taigi egzodas buvo viena esminių žydų tikėjimo struktūrų, kuri galėjo reikšti Jahvės išgelbėjimą kaip išlaisvinimą (1).
Kitas žemiškojo Jėzaus įkvėpimo šaltinis visuomet buvo didieji pranašai ir ypač Izaijas. Užtat suprantama, kodėl po Jėzaus prisikėlimo jo mirtis Bažnyčioje buvo suvokiama kaip permaldavimo auka už mūsų nuodėmes. Kokie motyvai skatino ankstyvuosius krikščionis tokia prasme aiškinti tragišką Jėzaus gyvenimo užbaigą? Tai anaiptol ne retorinis klausimas, bet akcentas, verčiantis susimąstyti. Kodėl toji pabaiga buvo anaiptol ne pabaiga, O naujos tikrovės pradžia? Kodėl pasimetę ir apvilti mokiniai susirenka bendrijon, kurios uždavinys - užkariauti pasaulį? Iš kur ta stebėtina metamorfozė? Kaipgi galėjo visiškai neseniai buvę pasimetę bailiai netikėtai susirinkti pačioje viešiausioje šventyklos aikštėje, idant skelbtų Nukryžiuotojo prisikėlimą ir visų išgelbėjimą jo kraujo kaina?
Visi šie klausimai, turint prieš akis ankstyvosios Bažnyčios istoriją, turi būti paaiškinti tiek įvykių struktūrų, tiek jų poveikio prasmėmis. Juk Vakarų pasaulyje Bažnyčia netrukus įžengė į istorijos centrą. Taip pat būtina išsiaiškinti, kaip Jėzus pasirodė esąs Gelbėtojas ir visų tautų Teisėjas. Pirmiausia: ką gi reiškia "Gelbėtojas"? .
Žydiškoji krikščionių bendruomenė suprato Jėzų kaip "Dievo tarną", kurio kančiomis ir žaizdomis mes tapome išgydyti. Bažnyčios bendruomenė labai anksti sutapatino Jėzų su "Dievo tarnu": Nebuvo jame išvaizdumo ir grožio, kad mes į jį būtume žvelgę. [...] Jis buvo paniekintas, žmonių atstumtas, skausmų vyras, pažjstantis kančiq. [...] Tačiau jis gi mūsų negales nešė ir mūsų skausmus ant savęs užsikrovė. O mes galvojome, kad jis paženklintas, Dievo prispaustas ir jo palaužtas. Jis buvo perdurtas dėl mūsų piktadarybių, jis buvo sumuštas dėl mūsų nusižengimų. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir jo žaizdomis mes išgydyti. Visi mes lyg avys buvome paklydę. [...] Bet Viešpats jam leido sau prisiimti visų mūsų kaltę. Jis buvo kankinamas, bet noriai pakluso, burnos nepravėrė. [...] jis davė mirčiai savo gyvybę ir buvo priskirtas prie nusikaltėlių [...] jis nešė daugelio nuodėmes ir užsistojo nusikaltėlius (Iz 53, 2-12).
Šios kenčiančio Dievo tarno giesmės mintys regimos seniausiuose Bažnyčios tikėjimo išpažinimuose: Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai... (1 Kor 15, 3-4). Taigi praslinkus šiek tiek daugiau nei dvidešimt metų po Jėzaus prisikėlimo, ankstyvoji Bažnyčia aiškiai pabrėžė pranašų reikšmę. Pagrindinė liturgijos mintis anuo metu taip pat skelbė: Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas (1 Kor 11, 24). O seniausioji evangelija mini tokius Viešpaties žodžius: Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį (Mk 10, 45). Turėdami prieš akis Jėzaus žodžių kontekstą bei jo veiklos tikslingumą, galėsime lengvai atmesti naujovišką kritiką, kuri drįsta abejoti, ar Jėzus išvis supratęs savo kančios prasmę... Juk eschatologinis Jėzaus mirties suvokimas, apie kurį kalba visos evangelijos ir Paulius, savaime reiškia buvus ir Išganymo uždavinį, kuriam įvykdyti buvo paskirtas visas Jėzaus gyvenimas. Eschatologija - esminis ano laikotarpio religinio mąstymo horizontas, būdingas ir Jonui Krikštytojui, ir Jėzui (2).
Iš tokio Jėzaus gyvenimo tikslingumo kyla ir jo kaip "tarnaujančio kitiems" (taigi tarno) vaizdas. Jis pats nuolat kalba nusidėjėliams ir kitokioms visuomenės atplaišoms, kad atėjęs jų gelbėti nuo besiartinančios rūstybės - Paskutinio teismo dienos. Per savo tarnystę - gelbėti, kas pražuvę - jis netgi susilaukdavo priekaištų (plg. Mk 2, 1-17 ). Juk fariziejai piktindavosi: Kodėl jis valgo su muitininkais ir nusidijėliais? Tačiau Jėzus, nepaisydamas priekaištų, liko ištikimas savo devizui: Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams!
Toks tarnavimas Dievo Karalystės labui reikalavo radikalumo ir pasišventimo iki pat mirties: Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi (Mk 8,34). Taigi, Jėzus tiek gyvenime, tiek mirtyje pasirodė esąs žmogus-funkcija, žmogus kitų labui, kitiems. "Šis būvis kitų labui atskleidžia jo giliausią esybę, nes jis yra asmeniu tapusi Dievo meilė žmonėms" (3).
Besikartojantis tarnavimo kitiems motyvas labai sustiprino Bažnyčios skelbimą: Mokydamas savo mokinius, jis tvirtino: "Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys ji, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels" (Mk 9, 31). Tokio Gelbėtojo laukė suvargę žmonės. "Išpirkos už daugelį kaina" buvo gerai suprantama eschatologinio laukimo atmosferoje (plg. Mk 11, 18). Pagaliau Paskutinės vakarienės aprašymas sustiprina evangelijų dominantę: Jėzus numato netolimą mirtį (plg. Mk 14,18-25). Svarbu pabrėžti, kad evangelijos nieko negražina - nei mokinių aklumo, nei žemiško supratimo apie Mesiją, nei bailumo. Jų pabėgimas, suimant Jėzų, rodo, kad tai, kaip jie supranto Mesiją, anaiptol nesutapo su tikrąja Jėzaus misija. O Jėzaus mirtis tiesiogiai susijusi su jo uždaviniu tarnauti kitiems. Pasak Jono, mirdamas Jėzus ištaria: Atlikta!
Dauguma teologų sutaria, kad Jėzaus kančios istorija tikrai privalo būti suvokiama kaip Senojo Testamento pažadų ir pranašavimų išsipildymas. Jėzaus kryžius - iš tiesų Dievo numatytas įvykis, kurio metu už mūsų nuodėmes buvo pralietas išganymo kraujas. Apaštalas Paulius laiškuose pabrėžia Dievo istatymą bei teisingumą. Jėzaus kryžiumi buvo atstatytas Dievo teisingumas, O Kristus pasirodė kaip Senojo Įstatymo tikslas.
kun.Česlovas Kavaliauskas
