Komentarų dar nėra

2007-10-16 22:58

Gyvenimas nestovi vietoje

Šiauliuose pusdienį viešėjęs misionierius kunigas Hermanas Šulcas nusijuokia, kad labiau vokiškos pavardės surasti, ko gero, neįmanoma, tačiau labai gerbia ir lietuvę mamytę, kurios treji metai nebėra, ir savo tėviškę — Klaipėdos kraštą, kurioje gyventi teko tik ketveris metus. Puikiai kalbėdamas lietuviškai, patikina, kad gimtąja kalba bendrauti tenka nelabai dažnai — „Afrikoje lietuviškai nepakalbėsi“.

Gimęs vokiečio ir lietuvės šeimoje patikina, kad praverčia ir abi kalbos, ir vokiška pavardė, ir iš mamos paveldėtas „žemaitiškas“ būdas.

„Prieš tris savaites persirgau maliarija. Į Lietuvą atskridau iš Brazilijos, trumpai viešėjau mamos gimtojoje žemėje Klaipėdos rajone, kur kuriama Jaunimo sodyba, netrukus išskrisiu vėl į Ruandą“, — dėstė planus kunigas.

Misionierius tikina, kad jis labai reikalingas žiaurių išpuolių, masinių žudynių siaubą patyrusiems žmonėms. Jis padeda išgyventi ne tik beveik 200 jaunuolių, bet ir 800 šeimų, kurie tapo jo šeima.

Susikaupęs pratarė, kad tokį spaudimą ir žiaurumą sunkiai pakelia psichologiškai, todėl kas keletą mėnesių privalo išvykti iš šalies, kad įgautų naujų jėgų ne tik pats gyventi, bet tikėjimo ir naujų jėgų perduoti savo šeimai.

„Prieš trisdešimt metų atvykau į rojų, dabar ten yra pragaras žemėje“, — sudrebėjo kunigo balsas.

Karas išginė klajoti

Kunigui Hermanui vaikystė prisiminimuose — skausminga. Šeimai karo metu teko bėgti iš namų Lietuvoje, kuomet lietuvės ir vokiečio šeimai tapo nebesaugu.

Prieglobsčio ieškojo šiaurinėje Vokietijos dalyje. Laimės nerado — paklydusi kulka pakirto tėvą vaikų akivaizdoje. Motina liko viena svetimoje šalyje, su dviem mažais berniukais ant rankų, vokiškai vos kalbama, o aplinkiniai stebėjosi, ko ji čia atvyko iš laukinių Rusijos stepių.

„Vokietijoje buvo daug našlių, jos buvo įtrauktos į sąrašus, pagal kuriuos amerikonai rinkosi sau žmonas. Antrą kartą mama už kito nėjo. Sakė, kam tekėti, vistiek jausmais apgausiu kitą žmogų“, — kartojo mamos žodžius Hermanas.

Prisipažino, kad mamos įveikti sunkumai buvo geriausi kunigystės pavyzdžiai. Visą gyvenimą kunigą Hermaną lydintis vaizdas neišdyla: „buvome karo alkani vaikai, šviežia duona buvo svajonė. Kartą mama parnešė kvapnų kepaliuką. Bet į namus užklydo alkanas pabėgėlis ir gardžioji duona buvo atiduota jam. Skaudu buvo, bet mama paaiškino, kad geras darbas sugrįš dvigubai“.

Kunigas pabrėžė, kad jo mama buvo beraštė, tačiau labai išmintinga, daugelis jos pavyzdžių skatino jį mąstyti, svarstyti ir įvertinti poelgių svarbą. Tikino, kad kunigu tapo ne iš teologijos paskaitų, o iš gyvenimiškų mamos pavyzdžių.

„Visi ieško meilės. O aš savo meilę ir pilnatvę atradau kunigystėje. Ruandoje turiu apie 180 našlaičių, kuriems esu ir mama, ir tėtis, ir mokytojas, ir draugas, ir architektas. Galiu ir noriu jais rūpintis“, — sakė H. Šulcas.

Pasakoja, kad jo laukia paprasti žmonės: kurie vaikšto basi, sveiki jų dantys žiba kaip perlai, miega jie ant žemės, tačiau pusė vaikų numiršta iki trejų metų.

Neišdildomi kruvini įvykiai

Kunigas Hermanas nenorėjo dirbti vienoje vietoje, troško būti naudingas, todėl prieš 30 metų pasiprašė į kokią nors misiją. Pasirinkti galėjo iš trijų šalių: Indijos, Haičio, Ruandos. Išgirdęs, kad Ruandos kraštas labai vargingas, ir ten labiausiai reikėtų pagalbos, net nesvarstęs H. Šulcas sutiko vykti.

„Į misiją nevažiuoji gulėti paplūdimiuose ir kepintis saulėje. Važiuoji atiduoti save. Susižavėjau, afrikiečiai — gamtos žmonės, tačiau jų laukė labai žiaurus likimas“, — prakalbo kunigas.

Prieš trylika metų Ruandoje pilietinio karo metu įvykdytas genocidas, kurio metu per 100 dienų buvo išnaikinta beveik milijonas gyventojų.

Išpuoselėtoje sodyboje gyvenę ir kunigui Hermanui talkininkavę jauni žmonės buvo išžudyti. Sugrįžęs į stovyklą, iš 120 žmonių kunigas terado 12 gyvų gyventojų. „Likimo pirštas — tą kartą buvau išvykęs į kitą vietą“, — prisimena skaudžius įvykius kunigas.

Vėliau H. Šulcas buvo perspėtas, kad ir jis įtrauktas į sąrašus žmonių, kuriuos būtina sušaudyti. Išgelbėjo Jungtinių tautų kariai, tanke paslėpę ir saugiai išvežę iš pavojingos zonos.

Sielvartą pakeitė darbai

„Mano jaunimas žuvo. Nebenorėjau gyventi ir meldžiau mirties. O sugrįžęs pamačiau, kad liko 12 gyvų mano žmonių, pamiršau savo skausmą. Aplink buvo tūkstančiai našlaičių“, — pasakojo kruvinus Ruandos įvykius išgyvenęs misionierius.

Kunigas nepamiršta laukų, nusėtų tūkstančiais lavonų, ore tvyrančios irstančių kūnų smarvės, Nilo, „užkimšto“ negyvais žmonėmis, net už tūkstančio kilometrų esantis Viktorijos ežeras buvo užverstas genocido aukomis.

„Žudyti buvo verčiama. Ateidavo į trobas ir liepdavo žudyti kaimynus, jei nesutikdavo, šeimininkų vaikams nukapodavo rankas, kojas ar galvas. Pasirinkimo nebuvo“, — pasakojo kraupius įvykius kunigas Hermanas.

Nurimus pilietiniam karui H. Šulcas kibo į darbus, steigė naują stovyklą, priglaudė našlaičių, padeda išlaikyti nelaimingas šeimas, ieško pagalbos ir paramos. Džiaugiasi, kad jo užauginti jauni žmonės siekia aukštojo išsilavinimo, nori padėti atsigauti šaliai po kruvinos nelaimės. Henrikas Šulcas šiais žmonėmis labai didžiuojasi.

IŠNAŠA

„Mano jaunimas žuvo. Nebenorėjau gyventi ir meldžiau mirties. O sugrįžęs pamačiau, kad liko 12 gyvų mano žmonių, pamiršau savo skausmą. Aplink buvo tūkstančiai našlaičių“

PASIRYŽIMAS: „Į misiją nevažiuoji gulėti paplūdimiuose ir kepintis saulėje. Važiuoji atiduoti save. Sunkiai dirbti“, — sakė misionierius, kunigas Hermanas Šulcas.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

Tragiškos istorijos faktai

Ruanda — valstybė Centrinėje Afrikoje. Ribojasi su Uganda, Burundžiu, Kongo Demokratine Respublika ir Tanzanija.

1895 metais Ruanda tapo Vokietijos kolonija. Jai pralaimėjus I pasaulinį karą protektoratas suteiktas Belgijai, kuri valdė su Tautų Lygos mandatu.

Belgai, siekdami savo tikslų, tutsių ir hutų tautas atskyrė. Tutsiai tapo aukštesniąja klase, o hutai — žemesniąja. Hutai šalį valdė nuo 1962-ųjų iki 1990-ųjų, kai į valstybę iš kaimyninės Ugandos įsiveržė tutsiai — jų įkurtas „Ruandos patriotinis frontas“.

Prasidėję susirėmimai apogėjų pasiekė 1994-ųjų balandžio 6 dieną, kai tutsiai Ruandos sostinėje Kigalyje numušė lėktuvą, kuriuo į gimtąją šalį kartu su Burundžio prezidentu leidosi jos vadovas Juvenalis Habyarimana. Kilo pilietinis karas tarp tutsių ir hutų.

Genocido metu, manoma, išžudyta nuo 800 000 iki 1 000 000 žmonių. Žudynės prasidėjo naktį iš balandžio 6 į balandžio 7 dieną. Per 100 dienų buvo išžudyta apie 800 000 žmonių, daugiausiai tutsių.

Liepos 4-ąją žudynės pasibaigė į Ruandos sostinę Kigalį įžengus tutsių Ruandos patriotinio fronto kariams. Bijodami keršto, maždaug 2 milijonai hutų pasitraukė iš šalies. Daugiau kaip 20 000 pabėgėlių mirė nuo choleros epidemijos. Šiuo metu maždaug 300 000 vaikų Ruandoje neturi nė vieno giminaičio, nemažai jų gyvena gatvėse.

http://www.skrastas.lt/?data=2007-10-13&rub=1144521111&id=1192201375