Komentarų dar nėra

2010-07-03 22:57

Atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę buvo siekiama atstatyti daugelio dalykų tęstinumą, kurį drastiškai nutraukė sovietinė okupacija. Istorinės tiesos ir moralinio teisingumo dėlei į universitetą turėjo grįžti teologijos studijos. Naujoje Nepriklausomybės tikrovėje imtasi atkurti Vytauto Didžiojo Universitetą su jo tradicijomis, vertybėmis ir struktūromis, taip pat ir vieninteliu katalikų teologijos fakultetu Lietuvoje, kurio įkūrimo dvidešimtmetį paminime.

Teologijos studijos vienokia ar kitokia forma atsirado ir kituose Lietuvos universitetuose. Taip akademinėje aplinkoje tapo panaikintas vienpusiškas materialistinio komunizmo principas, jog Bažnyčia ir universitetas, tikėjimas ir mokslas neturi nieko bendro.

Nesunkiai galima įsitikinti, kad universitetas savo ištakomis ir idėjomis yra sėkmingas Katalikų Bažnyčios modelio atsikartojimas pasaulietinėje terpėje. Daug ką pasako graikiškasis ir lotyniškasis pavadinimai catholicos ir universus, kurie reiškia visuotinumo idėją.

Tačiau Lietuvos akademinėje visuomenėje teberusena pozityvizmo pagimdytas prieštaravimas ir siaurumas: „Kam universitete reikalinga teologija?", „Teologija - Bažnyčios reikalas, tegul pati jos studijas ir finansuoja" ir t.t. Akivaizdu, kad universitas savybių trūkumas pasireiškia ne tik kai kurių absolventų, tačiau ir profesorių sielose, nesugebant priimti platesnės tikrovės ir žmonijos patirties perspektyvos.

Nei antikinėje Graikijoje, nei Romoje, nei Egipte, nei kitoje žinomoje civilizacijoje neaptinkamas universiteto reiškinys, kuris dėl įvairių priežasčių tegalėjo išsilukštenti katalikiškos pasaulėžiūros ir kultūros terpėje. Žinant universitetų raidos istoriją, kaip niekas kitas, universitetas Bažnyčioje turi jaustis tarsi namuose ir Bažnyčia universitete - taip pat kaip namuose, žinoma, gerbiant vienas kito ribas ir prigimtį.

Moderniaisiais laikais teologų ir mokslininkų kartais labai konfliktiškose ir monologinėse diskusijose išryškėja ginčas apie žmogaus ir žmonijos patirties tikrumą. Įvairiopa patirtis skleidžiasi daugelyje gyvenimo sričių, kurios racionaliai pagilinto pažinimo savitu būdu siekia tiek teologija, tiek pozityvieji mokslai. Pozityvistiniame ir nepozityvistiniame požiūriuose atsisakoma pripažinti, kad teologiniai teiginiai yra prasmingi, neva tik empirinis mokslinis pažinimas ir jo kalbos struktūra yra lygiagreti tikrovės struktūrai, todėl vieninteliai prasmingi yra verifikuojami moksliniai teiginiai. XX a. pradžioje Vienos neopozityvistai iškeldami šią idėją patys ją ir sugriovė, teigdami, kad nėra lygiagretumo tarp tikrovės ir žmogaus pažinimo, kurią išreiškia įvairios kalbos rūšys. Visais atvejais turime tikrovės fragmento interpretuojamą „kopiją", kurioje labiau atsispindi kalbančiojo ar kolektyvo mintys, išgyvenimai, patirtys, reakcijos, suteikiamos prasmės ir t.t. Empirinis objektyvus patikrinamumas yra „apveltas" visokiais neempiriniais kontekstais ir elementais. Galima teigti, kad filosofas L. Vitgenšteinas „reabilitavo" visus tikrovės patirties, apmąstymo ir interpretavimo atvejus, o skirtingas mokslinę, etikos, filosofijos, religijos, poezijos, kasdienę ir kitas kalbas pavadino kalbiniais žaidimais, statydamas greta, tuo pačiu pripažindamas žmogaus ir tikrovės pažinimo-patirties universitas. Šiuo požiūriu teologija teisėtai įsilieja į universiteto studijas apie žmogaus pagilintąją ir visapusiškesnę patirtį.

Tiesos turtingumas skleidžiasi tiek mokslo, tiek teologijos, tiek meno, tiek kitomis kalbomis. Tuo tarpu kai kurie universitetai linkę atsiriboti nuo pilnesnio pažinimo, todėl netenka moralinės ir dalykinės teisės vadintis universitas titulu, labiau lygiuodamiesi į siauresnį kolegijų lygmenį. Visa ko racionalizavimas, intelektualizavimas neopozityvistiniu būdu sumenkina, nuskurdina tiesos, prasmės, harmonijos, estetikos ir tikslo, galų gale, žmogaus ir jį supančios aplinkos pažinimą.

Teologija siekia metodiškai ir racionaliai pagilintu būdu interpretuoti ir perteikti krikščioniškojo Apreiškimo mokymą ir jo šviesoje - šio pasaulio antropocentriškąją tikrovę, jau keliolikos amžių europiečių egzistencinę patirtį, pirmuosius, pagrindinius, pamatinius principus, universalius žmogaus gyvenimo modelius, klausiant, kas yra žmogus, jo elgesys, tikslai ir lūkesčiai.

Kalbos ir religijos tyrinėtojai iškelia niekuo nepakeičiamus religijos ir teologijos uždavinius, perteikiant ne tik religinio pažinimo, sakralumo aspektus, tačiau atliekant ir kitas svarbias funkcijas: socializuojančią; padedant darniai vienyti dabartį su pradžia, praeitimi; skatinant teigiamas laikysenas, emocijas, patirtis; išreiškiant išgyvenimus ir įsitikinimus; skatinant elgesį; vertinant ir įvertinant; padedant reguliuoti įvairiai besireiškiančius santykius, skatinant bendradarbiavimą ir susitarimą; kuriant kasdienį gyvenimą ir ateitį; giliau pažįstant pasaulį ir t.t.

Ne tik teologija, tačiau ir kitos idealistinės mokslo sritys susiduria su niekinančiu technicistiniu požiūriu, kuris universitetus daro intelektualine, dvasine ir kultūrine dykuma. Kai kur specialisto ir universiteto tikrovės ima per daug nutolti viena nuo kitos, ugdomi technokratai, „gaminami" „specialistai-klonai", bet ne mąstančios, kultūringos, dvasingos ir visapusiškos asmenybės. Suteikiamas išsilavinimas, tačiau menkas išsiauklėjimas. Kažkas sarkastiškai pajuokavo: „ar galima žmogėdrą pavadinti civilizuotu, jei valgo naudodamas peilį ir šakutę?".

Teisus buvo šv.Tomas Akvinietis, jog reikia prisibijoti žmogaus, kuris yra perskaitęs tik vieną knygą. Papildant galima būtų pasakyti: nepasitikėjimą kelia tik vienos srities knygas skaitantis žmogus, pavyzdžiui, mokslininkas technokratas, kuris per savo susikurtąją mokslinę kalbą nesugeba įžvelgti asmens, gyvybės dvasios ir prasmės, poezijos mus supančioje tikrovėje. Baisus darosi žmogus, kuris žino „kaip", bet neklausia „kodėl". Vis labiau darosi aišku, jog intelektualinis-mokslinis ugdymas turi eiti drauge su religiniu, kultūriniu ir bendravimo švietimu. Šiuo atveju solidžios teologijos studijos galėtų prisidėti prie pilnesnės pasaulio ir žmogaus vizijos išsaugojimo ir įgyvendinimo. Be to, kaip yra sakęs garsus mokslininkas L.Pasteras, truputis žinių atitolina nuo Dievo, o didelis žinojimas gražina atgalios pas Jį. Šiandien tuo „trupučiu", siauro pažinimo dalimi tampa realiniai mokslai, bandant atsiriboti nuo tikrovės ir žmogaus universitas, kuriam nuo pat pradžių priklausė religija, filosofija ir menai. Svarbus yra ne tik racionalus, tačiau ir dvasinis intelektualumas.

Universitetas buvo ir turi išlikti dialogo vieta, jis išsilukšteno iš ankstyvųjų viduramžių viešų ir privačių diskusijų reiškinio, kultūros. Pažinimo ieškojimas per diskusijas, viešus disputus, patirties ir požiūrių pasidalijimą buvo įprasta ir kasdieniška daugiau kaip tūkstantį metų. Mokslo pasiekimai ir laipsniai buvo apginami diskusijų būdu. Tai ne tik metodas, bet ir principas: kalbėtis su kitaip manančiu, drauge ieškoti tiesos. Deja, kylant ketinimams atriboti teologijos studijas nuo akademinės srities, universitetų terpėje vis labiau įsivyrauja technokratų, materialiųjų mokslų atstovų ir neopozityvizmo pagimdytos kultūros monologas, šališkumas, vedantis į daugelio sričių nuskurdinimą. Ne kartą šventos atminties Jonas Paulius II yra kalbėjęs, kad be krikščioniškosios religijos tiek filosofija, tiek menas pasmerkti išsisėmimui ir išsigimimams. Galima papildyti, jog be gilesnio prasmės ir tikslingumo suvokimo, kurį pateikia religija, realiniai mokslai pasidaro pavojingi žmogui. Kita vertus, akivaizdu, kad ignoruojant teologiją, nutolstama nuo Europos klasikinių vertybių. Kuo tada universitetai skirtųsi nuo sovietinių laikų tikrovės?

Pirmosios universitetų studijos buvo vadinamos „Artes liberales". Čia pavartoti žodžiai nurodo meną, kūrybą ir laisvę. Net ir techniškieji mokslai vadinti patetišku „Artes mechanicae" pavadinimu. Universitetas visada buvo kūrybingumui palanki aplinka, nes katalikiškos antropologijos požiūriu žmogaus protinė, kūrybinė veikla savo pobūdžiu yra dvasinė, atspindinti žmogaus protingąją, Dievo sukurtą ir į jį tolydžio panašėjančią prigimtį. Ir mokslininkas, ir dėstytojas, ir studentas savyje atskleidžia pažinimo ir kūrybingumo dovanas, tam tikra prasme jie yra menininkai, sugebantys ne tik atrasti ir konstruoti struktūras, tačiau ir išreikšti grožį, prasmę, harmoniją ir personalistines vertybes.

Nuo pat pradžių universitetai buvo talentų, charizmų ir charizmatiškų asmenybių paieškos ir brandinimo terpės. Viduramžių katalikiškieji universitetai vienodai traktavo tiek turtingus, tiek neturtingus studentus, kadangi vertybė buvo talentingas žmogus. Dosniai ir plačia širdimi atsiliepiant į žmogaus talentą ir charizmą, klestėjo mecenatystė. Universiteto idėja ir praktinė sąranga visada priešinosi „šiltų vietų", korupcijos ir stagnacijos tendencijoms, kai labai garbingi, bet mažai darbingi ir mažai talentingi ima slopinti naujas idėjas, pažangą ir talentus.

Žinoma, galima būtų kritiškai klausti, ar teologijos mokslo lygis ir teologų darbai atliepia tiek Lietuvos Bažnyčios, tiek universitetų, tiek Lietuvos Respublikos pagrįstus lūkesčius ir laiko iššūkius? Visų pirma, ar užtikrina Visuotinės Bažnyčios minties sklaidą dalinėje ir ar padeda puoselėti universitas savybę akademinėje bendruomenėje?

Vis stipriau pasigirsta balsai, kad trūksta giliau apmąstytos teologijos studijų raidos strategijos. Bažnyčiai Lietuvoje ir teologijos institutams turėtų būti aktualios dabar beveik visiškai apleistos sritys: bažnytinė muzika, oratorystė, krikščioniška žiniasklaida, liturgija, lotynų kalba, Šv.Rašto studijos ir t.t. Pasigendame savalaikio ir kompetentingo teologų reagavimo į Bažnyčios ir visuomenės aktualijas, stokojame straipsnių ir knygų elementariausiais teologiniais klausimais. Vos keli teologai yra cituojami, gerbiami ir kviečiami pasisakyti viešojoje erdvėje.

Paskutiniu laiku didelio susidomėjimo susilaukia ir naudos atneša tarpdisciplininiai dalykai šeimos, visuomenės, pedagogikos, medicinos, etikos, psichologijos, ekonomikos ir kt. srityse, kuriose per teologijos mokslą Bažnyčia gali pasidalinti turtingu žmogaus prigimties pažinimu ir ugdymo patirtimi. Yra keletas teologų, kurie sėkmingai atrado sąlyčio taškus medicinos, ekonomikos, pedagogikos ir šeimotyros srityse, atverdami labai plačią, įdomią ir vaisingą teologijos bei atskirų mokslų bendradarbiavimo perspektyvą.

Nesuvokiant teologijos naudos ir svarbos, bet taip pat pasigirstant abejonėms dėl kai kurių teologų mokslinės kompetencijos, produktyvumo ir vykdomos strategijos racionalumo, kyla pasiūlymai uždaryti ar atriboti nuo universiteto vienintelį fakultetą Kaune. Manyčiau, kad tuo būtų pakenkta universitas idėjai ir praktikai, mokslų ir visuomeninei raidai. Ne tik negalima uždaryti, tačiau reikia stiprinti ir pašalinti silpnumo priežastis. Maža to, Lietuvoje reikėtų įsteigti dar bent vieną solidų teologijos fakultetą, kuris galėtų sukurti sveiką konkurenciją, papildomumą ir įtakoti teologijos mokslo vystymąsi ir efektyvesnę promociją Bažnyčios ir visuomenės labui. Natūraliai dėmesys krypsta į Vilnių ir seniausią Lietuvoje universitetą, kuris savu metu turėjo teologijos studijas, ir kuriame darbavosi ne vienas europinio garso dvasininkas. Neatsitiktinai VU ėmėsi globoti grigalinio giedojimo ir katalikų tradicijas puoselėjančią Vilniaus intelektualų suburtą Schola Cantorum Vilnensis. Tai įrodo, kad VU yra atviras katalikiškoms vertybėms, gerbia savo kilmę bei istorines tradicijas, pasižymi universitas savybėmis. Žinoma, paskutiniai įvykiai atskleidė jau ilgai tvyrančią įtampą tarp šio universiteto ir Vilniaus arkivyskupijos. Kyla klausimas, kaip suderinti pasaulietinį universitas ir bažnytinį catholicos? Be abipusio specifiškumo ir autonomijos pripažinimo, pagarbos ir dialogo tai būtų neįmanoma.

Kas kūnui siela, tas universitetui yra idealistiniai mokslai, ypač teologija, filosofija ir menai. Pabrėžiant tik banalią materiją ir atmetant dvasingumo, gyvybingumo, personalizmo, slėpiningumo ir kūrybos aspektus, ir žmogus subanalėja, ir universitetas ima degraduoti. Teologija universitete - tai ne tik universitas pilnesnė tikrovė, tačiau ir mokslo humanizavimo, Vakarų civilizacijos vertybių, paties universiteto esmės ir prasmės išsaugojimo ir sklaidos garantija.

kun.O.P.Volskis