Komentarų dar nėra

2010-05-03 23:30

Tai vienur, tai kitur pasirodo pranešimai, esą lietuviai, jaunimas, Bažnyčia ir t.t. yra netolerantiški. Girdime vis dažniau svarstomą šitą reiškinį kaip kažką labai baisaus. Prieš metus pasižymėjau vienos mokyklos mokinių apklausos duomenis, iš kurių matyti, kad apie 90 proc. jaunų žmonių nepageidautų kaimynystės su narkomanais, 86 proc. - alkoholikų, sergančių AIDS arba ŽIF nešiotojų - 70 proc., teistų - 63 proc., su psichine negalia - 57, homoseksualų - 56, netradicinių religinių judėjimų, sektų narių nenorėtų 35 proc. Gal todėl prieš kurį laiką viename laikraštyje kažkas rašė, jog Lietuvos jaunimas yra netolerantiškas.
Kas gi ta naujoji šių laikų dorybė - tolerancija? Kas gi tie skirtingieji, ne tokie kaip mes, kuriuos reikia toleruoti? Galima išvardinti įvairias žmonių grupes. Svetimtaučiai yra ne tokie kaip mes. Alkoholikai ir narkomanai yra kitokie, elgiasi pavojingai ne tik savo, bet ir kitų atžvilgiu. AIDS arba ŽIV, kitas užkrečiamas ligas nešiojantys asmenys neabejotinai kelia nesaugumo jausmą. Būtų naivu tai neigti. Ką nori sakyk, bet kiekvienas užsitarnauja savo reputaciją: jeigu asmenį lydi nusikaltėlio biografija, natūraliai kyla abejonė, ar jis nėra pavojingas, ar ko nors blogo nepadarys? Praktinis protas pateikia pastabą: su tokiu asmeniu reikia būti atsargiu. Yra asmenų su psichine negalia: vieni nepavojingi, kiti, deja, elgiasi neprognozuojamai. Netradicinės seksualinės orientacijos asmenų poreikiai, pomėgiai ir interesai, kaip nori sakyk, daugumai yra nepriimtina, nes žmogus pastebi ir supranta savo prigimtyje tikslingumą, nukreiptumą, todėl seksualumo „pritaikymas", „interpretavimas" daug kam atrodo yra nelogiškas ir emociškai nepriimtinas. Sektų nariai vėlgi yra nepatikimi, nes daug atvejų liudija apie vykdomą manipuliaciją, žmogaus proto sumaišymą, išnaudojimą ir pan.

Šiomis dienomis labai aktualus tautinis ir emigracijos klausimas. Mąstai yra neįtikėtini, galima tai pavadinti visuotiniu tautų kraustymusi. Europos Sąjungoje gyvena 20 milijonų musulmonų, ir tai yra 5 proc. Europos gyventojų. Jeigu taip sparčiai daugės, 2020 metais jų Europos Sąjungoje bus jau 10 proc. 2008 m. Belgijoje 57 proc. gimusių vaikų buvo iš musulmonų šeimų. Ketvirtadalis Prancūzijos moksleivių - musulmonai. Pamaži Europa tampa arabų pasauliu. Bandyk į tai nekreipti dėmesio!
Interneto erdvėje užtikau kelių asmenų pasisakymus apie tai. Vieno forumo lankytojo, gyvenančio Londone, liudijimas: „2005-6 metais gyvenau, dirbau ir mokiausi Anglijoje, Achinktono mieste. Mančesterio ir Blangburno didmiesčiuose įsikūrusios vienos didžiausios Pakistano bendruomenių. Masteliai teritorijų, kuriuose šeimininkauja kitataučiai, neapsakomai dideli. Blangburno mieste tradicinę architektūrą ėmė gožti Rytų stiliaus statomi nauji gyvenamieji namai, tiesiog ištisi kvartalai, nekalbant apie aukščiau už senąsias britų bažnyčias iškilusias ir tebekylančias ir man, europiečiui, grėsmingai atrodančias mečetes. Jų ten daug. Anglai vieni tyliau, kiti garsiau, bet, galima sakyt, daugumas jų keikė juos. Žinoma, savam rate. Viešai tai daryti dabar yra pavojinga. Žinoma, į gatves jie nėjo, „nesimušė", stengėsi gyvent tolerantiškai. Per savo toleranciją užsiaugino nepakeliamą kitataučių naštą. Ir dabar Anglija neša didžiulę sunkenybę. Ir kuo toliau, tuo sunkiau darosi pakęsti šitą svetimų tautų kaimynystę toj pačioj šalyje. Anglai pradėjo bėgt iš savo šalies. Ypač, kai 2005-aisiais užplūdo postsovietinių šalių imigrantai, ypač lenkai. Būdamas tokioje makalynėje jaučiausi labai nejaukiai. O ką kalbėt apie anglus, vietinius gyventojus? Senesnieji su nostalgija pasakojo apie gražiąją Angliją, kokia ji buvo anksčiau. O dabar tai tapo apšiurusia svetimšalių subjaurota landyne".
Kitas atsiliepimas rastas internete: „Nenoriu, kad mums, ypač mūsų vaikams, tektų tolerantiškai, užgniaužus pyktį ir nuoskaudą, gyventi nemieloj aplinkoj. Jeigu dabar mūsų vyriausybė nesiims ryžtingų veiksmų, reguliuodama kitataučių emigraciją į Lietuvą, vėliau nepadės nė Viešpats Dievas. Gręsiančią problemą reikia spręsti jau dabar, jai dar neprasidėjus. Deja, ji pamaži įsibėgėja".
Atkreipkite dėmesį į šiuos charakteringus apibūdinimus: „nemiela aplinka", „sukandus dantis", „tolerantiškai užgniaužus pyktį", „gyventi nuolatiniuose nesusipratimuose". Iš to kyla didelė bėda - vienišumas, pilnavertiškų žmogiškų ryšių neturėjimas. Galų gale, tai reiškia žmogų be tapatybės, kuris yra pasimetęs, be bendruomenės, be to, kas jį jungia su kitais.
Stebint, pavyzdžiui, atvykstančius į Vakarų Europos šalis musulmonus, kol britai samprotauja apie toleranciją, jie perkelia savo gimtųjų šalių modelį į Vakarų Europą, kultūrinė-tautinė tolerancija jiems visiškai nė motais. Paieškojęs internete radau duomenų apie naują senojo žemyno veidą. Anglijoje šiuo metu gyvena 38 milijonai tikrųjų anglų ir 20 milijonų imigrantų, artimiausiais dešimtmečiais pasieks 28 milijonų. Prancūzijoje 35 milijonai prancūzų, 25 milijonai imigrantų. Jeigu taip toliau augs, gyvens 32 milijonai imigrantų - tiek pat, kiek vietinių gyventojų. Vokietijoje yra 73 milijonai vokiečių, 10 milijonų migrantų, artimiausiais dešimtmečiais pastarųjų gali padaugėti iki 25. Vienu žodžiu kalbama apie toleranciją štai tokiomis sąlygomis: atsiranda daugybė skirtumų ir jų vis daugėja, nežinia kaip reiks gyventi. Tie „kiti", „kitokie" nenusiteikę priimti britų kultūros. Ir tai yra normalu, tai yra natūralu, kad, būdami savos tautos nariai, jie gyvens kaip, sakykim, kinai, kaip turkai ir pan., nes tokia žmogaus prigimtis. Kai tautos grėsmingai susimaišo, gero iš to tikėtis būtų labai naivu. Kaip sakė internete palikęs savo atsiliepimą asmuo: „Nepadės nė Viešpats Dievas". Teks, be abejonės, patiems iškentėti šį pavojingą konfliktą.
Kitas žmogus internete ironiškai atsiliepia apie toleranciją: „Esu visiems tolerantiškas ir noriu, kad šalia manęs gyventų čigonai, rusai, lesbietės, homoseksualai, sergantys AIDS ir musulmonai. Tik štai ar su manimi kas nors norės gyventi? Na, jei galvosiu išsikraustyti, kas pirks mano namus? Taigi ir būk tolerantiškas...".
Visi yra žmonės, visi yra savitai vertingi, tačiau savo vertę gal būt labiau atranda savo aplinkoje. Verta susimąstyti, kaip gyventi kaimynystėje su radikaliai skirtingais ir gal net pavojingais? Kaip jaustis? Iš tikrųjų - visiška depresija. Jokių jungčių, jokios bendrystės, nuolatinis pavojus, nesusišnekėjimas, svetimumo sąlygos. Panašiai yra šeimoje: nors esame individualūs, tačiau skirtumai negali pasiekti kritinės ribos, nes čia vienijamasi daugiau panašumo pagrindu nei skirtumų.
Jungtinės Amerikos Valstijos yra daugiatautė valstybė, kurioje jau daug laiko yra įgyvendinamas tolerancijos klausimas. Ir aklam aišku, kad JAV tolerancijos problemą padeda spręsti ne bendros pažiūros, bet šalies geografinis dydis: jei nepatinka, gali važiuoti į kairę ir į dešinę. Tuo įsitikinau lankydamasis prieš eilę metų Čikagoje, kur buvau pakviestas palaiminti vienos lietuvių šeimos namus naujame kvartale užmiestyje. Pokalbio metu paaiškėjo, kad aplinkui gyvena vien vidutinės klasės ir pasiturintys baltieji. Po kelių dienų teko matyti Detroite lietuvių kažkada apgyvendintą, bet dabar taip vadinamų juodukų užvaldytą kvartalą. Tuomet maloni aštuoniasdešimtmetė vietinė lietuvė pasisiūlė pavėžinti ir aprodyti miestą, važiuodama pro šalį spaudė greičio pedalą, kad, pasak jos, „nepasivytų kulkos ar plytos", kurių kažkada paragavo užsispyrusiai išsikelti nenorėję keli lietuviai. Dar kitame mieste mačiau aukštomis tvoromis aptvertą ir saugomą turtingųjų kvartalą, į kurį taip paprastai nepateksi. Šie pavyzdžiai konkrečiai parodo, kad JAV tolerancijos siekis yra miražas, ir kad nelengva skirtingiems žmonėms kartu sugyventi.

Nors kitas žmogus yra didžiausia dovana ir vertybė, bet gali tapti ir didele problema. Žmogaus kaip dovanos ir kaip problemos klausimą, santykį bando spręsti tolerancijos ideologija ir praktika. Šiandien daug kalbama apie toleranciją kaip apie saugiklį, padedantį spręsti iš žmonių skirtumų kylančius sunkumus. Tačiau tolerancija tapo problema, nes prisidengiant ja bandoma primesti pasauliui naują ideologiją, gal net ir pasaulėžiūrą, tarsi tiesos nebūtų, tarsi kiekvienas yra teisus, ką jis bedarytų. Maža to, susiduriame su galinga, agresyvaus, teroristinio pobūdžio „tolerancija", kurios pretekstu kyla naujas totalitarizmas, prievartos sistema.
Žmonės vienijasi panašumų skatinami, bendrų interesų pagrindu. Nors visiems būdinga ta pati žmogiška prigimtis, tačiau yra daugybė skirtumų, kurie supriešina, sutrukdo bendradarbiavimą, pasitikėjimą. Neatsitiktinai istorijos bėgyje susiformavo tautos, idant kiekviena iš jų galėtų užtikrinti atskiram žmogui taip reikalingą saugumą, pojūtį, jog esu savoje vietoje su savais žmonėmis. Jeigu nebėra panašumų, nebėra bendrų tikslų, reikalų, vertybių, panašaus jausmo ir mąstymo, tokia sumišusi įvairovė yra nepalanki nei psichinei sveikatai, nei praktiniam gyvenimui. Tauta, bendra kalba, mentalitetas, kultūra, religija turėtų padėti patirti didesnį komfortą. Žinoma, atskiro aptarimo reikalautų šių dienų visuotinis lietuvių įsižeidimas ant Lietuvos Respublikos ir jos visuomenės.
Akivaizdu, kad skirtumai yra neišvengiami, todėl pakanta turi egzistuoti tarp asmenų, tarp visuomenės grupių, tarp tautų, rasių, religijų ir pan. Tolerancijos reiškinys yra žinomas nuo pat žmonijos pradžios. Žmonės bandė susikalbėti, vienas kitą pažinti ir drauge gyventi. Tai yra kur kas geresnis sugyvenimo būdas nei tarpusavio alinančios kovos.
Yra įvairios „tolerancijos", pavyzdžiui, šeimoje, tarp kartų ir pan. Nors šiuo atveju gyvena ir bendrauja ypatingai artimi žmonės, juos sieja meilė, bendras gyvenimas, bendri tikslai, tačiau kiekvienas turi savitumų. Pakantumas šeimoje yra kasdienybė ir būtinybė, antraip būtų sunku sugyventi. Šeimyninės tolerancijos patirtis yra elementariausia ir labai svarbi, tačiau net ir čia būtinas autoritetas ir nešališkumo „arbitražas", kad gyvenimas nevirstu griuvėsiais. Be to, reikia sugyventi su kaimynais, bendradarbiais, kaimui su kaimu, miestui su miestu ir pan. Įvairiausiais lygmenimis, santykiais ir būdais pasireiškia žmonių tarpusavio sugyvenimas tolerancijos būdu. Ir atvirkščiai, kai tolerancija tarp žmonių nyksta, kai nepakantumas auga, susidaro terpė konfliktams, karams, pasidalinimams, visuomeninėms suirutėms. Tam tikra prasme tolerancija pasitarnauja taikos užtikrinimui. Bet ar yra kažkokios ribos, kurių negalima peržengti, ir kurias peržengus pateisinamas konfliktas ir pasipriešinimas?

Pats žodis „tolerancija" kyla iš lotynų kalbos žodžio tolerare, reiškiančio kantrų skausmų, nepatogumų iškentėjimą, pakėlimą ir priešiškų veiksmų nevartojimą jų sukėlėjų atžvilgiu. Ši sąvoka vartojama taip pat fizikoje bei medicinoje: medžiagų patvarumas įvairiems fizikiniams veiksniams, tolerancija vaistams, dozėms, procedūroms ir t.t.
Antikos laikais Romos imperijoje ši sąvoka buvo žinoma teisėje pripažįstant vieną ar kitą religiją kaip viešą ir imperijos globojamą. Užkariaujant naujas tautas ir siekiant didesnio stabilumo ir naujų žemių sėkmingo integravimo, buvo leidžiama laisvai ir netrukdomai išpažinti vietinę religiją, suteikiant jai teisinę ir administracinę globą. Tad tuomet žodis „tolerancija" reiškė religijos laisvę, jos santykį su valstybe. Romos imperatoriaus Konstantino Didžiojo 313 m. po Kr. išleistasis garsusis tolerancijos ediktas pabaigė krikščionybės valstybinį persekiojimą.
Žinoma, istorijos bėgyje tolerancijos samprata vystėsi. Taip vadinamais Apšvietos laikais atsirado du skirtingi požiūriai tolerancijos klausimu: prancūziškasis racionalizmas ir angliškasis empirizmas. Tūlas Volteras kaltino krikščionybę netolerantiškumu ir tvirtino, kad tikrą toleranciją gali sukurti viską teisingai sprendžiąs protas, visiems bendras supratimas. Protu galima sukurti natūraliąją religiją, visuotinę brolystę ir pan. Jo pasiūlytoji tolerancijos samprata reikalavo pripažinti visas pažiūras, kas tik žmogaus prote gimsta, tačiau Prancūzų revoliucijos sukėlėjai buvo vieni iš labiausiai tolerancijos vertybę istorijoje paminę žmonės. Tai buvo vienas iš pirmųjų atvejų, kuomet tolerancija buvo visiškai netolerantiška priešingoms pažiūroms, ypač Katalikų Bažnyčiai ir katalikų religijai.
Politinio pobūdžio angliškame empirizme skeptiškai vertinta proto visuotinumo idėja. Žvelgiant į istoriją ir žmonių giminės margumą neatrodo, kad protas galėtų būti vienijančiu pagrindu, nes dauguma atvejų apie tą patį dalyką buvo kalbama skirtingai ar net priešingai. Filosofijos istorija liudija žmogaus proto nepastovumą, labiau primenantį tekantį ar garuojantį vandenį, negu tvirtą pagrindą ir struktūrą. Išeitis: reikia žvelgti praktiškai! Tarp žmonių vyksta nuolatinė kova visais lygmenimis, todėl, angliškojo empirizmo mintimi, reikia išmokti įvertinti savo ir savo priešininkų jėgas. Jei negali laimėti, atsisakyk konfliktinio santykio ir siek susitarimo, nes laimėsi kur kas daugiau, nei kad prarasi. Būdamas silpnesnis ir atvirai kovodamas gali labiau nukentėti. Taigi, šiuo atveju tolerancija reiškia mažai vilties teikiančią pusiausvyros galimybę, neatsisako kovos, tačiau laukia palankios situacijos savo užsibrėžtiems tikslams pasiekti. Taktinės tolerancijos tikslas yra, sukaupus reikiamas jėgas ir sulaukus gerų aplinkybių, įveikti priešininką. Tokia tolerancija pasireiškė sovietmečiu Bažnyčios atžvilgiu, kadangi komunistinė valdžia neturėjo kitos išeities, kaip tiktai veidmainiškai toleruoti, kad būtų išlaikytas visuomeninio sambūvio, pusiausvyros minimumas.
Šiais laikais kyla keisto pavidalo tolerancija, kurios bruožus dar nagrinėja, apmąsto įvairių sričių žinovai. Tai nei religinė, nei pozityvistinė, nei strateginė, bet kažkokia „kratinio" tolerancija su laisvamanybės ir aštraus subjektyvumo atspalviu.

Kaip matyti, tas pats žodis apima įvairius dalykus, tačiau bendras negatyvaus atspalvio bruožas - iškęsti. Savaime suprantama, kad čia nenurodomas joks vystymasis, nauji tikslai, kryptys, bet pasiliekama stagnacijoje. Tačiau galima būtų pažvelgti ir kūrybiškai, teigiamai, randant, atskleidžiant žmonių, gyvenimų, vertybių įvairovėje, kitoniškume autentiškus dalykus. Ši nuostata yra būdinga ir krikščionybei. Apaštalas Paulius yra raginęs viską ištirti ir, kas gera, - pasilaikyti. Be to, Visuotinis Vatikano II Susirinkimas neretai yra vadinamas dialogo ir atvirumo įvairovei susirinkimu, t.y. sveikos katalikiškosios tolerancijos pavyzdžiu. Žinoma, praėjus daugeliui metų ir apibendrinant praktiką galima būtų suabejoti, nes daugeliu atvejų entuziastingieji „reformų" įgyvendintojai Susirinkimą kompromitavo nepaaiškinama fanatiška netolerancija Bažnyčios tradicijai, ypač liturginei, kategoriškai susidorojant su tradicijos puoselėtojais, stumiant juos į bažnytinio gyvenimo paraštes. Daug kur iki dabar yra toleruojama kas tiktai papuola, tik ne tradicija.
Apie netolerantiškos tolerancijos reiškinį reikėtų pasakyti daugiau. Tai ne tik Bažnyčios žaizda pastaraisiais dešimtmečiais, tačiau pasireiškia ir kitose visuomenės grupėse.
Šiandien būtina kalbėti apie tolerancijos terorą, įsigalėjusį Vakarų šalyse. Ką kažkada reiškė žodis „tolerancija", dabar nieko nereiškia, nes po šituo žodžiu galima patalpint ką tiktai nori, ir beveik nieko, kas ateina iš tradicijos, senosios Europos civilizacijos, nes to „naujoji tolerancija" netoleruoja. Šiandien darosi privalu entuziastingai bei aktyviai pritarti visiems skirtumams, visiems dalykams, kurių nemėgsti. Nevalia net intelektualiai suabejoti vieno ar kito dalyko, reiškinio verte, taikant naujo „politinio korektiškumo" kriterijus. Dabar toleruoti - tai atsisakyti tiesos, teisingumo, dorybės, sveikos nuovokos, istorijos, tradicijos ir pan. Galiausiai tai reiškia filosofinį, ideologinį principą: jokių vertybių! Kas teisinga ar neteisinga, tuo nesirūpinama. Nebėra skirtumo tarp melo ir tiesos, tarp meilės ir egoizmo, kilnumo ir prasčiokiškumo, tarp ištikimybės ir išdavystės. Pagrindinė mintis - tiesos nėra, visi teisūs, bet labiausiai „teisūs" yra visokie keistuoliai. Tradiciškai, istoriškai, kultūriškai, religiškai labiausiai kontraversiškos temos, kurios laikytos nemoraliomis, dabar yra ginamos ir dangstomos tolerancijos šūkiu. „Netolerantiškos tolerancijos" reiškinys daugeliu atvejų ima veikti teroristiškai, užsipuolančiai ypač šiose srityse: seksualinės prigimties ir laisvės, abortų, eutanazijos, pedagogikos, religijos ir t.t.
Kaip nebūtų keista, tolerancija tapo netolerantiška tiems, kurie teigia, jog tiesa yra. Stoholme 2001-aisiais metais vyko tolerancijos šalininkų konferencija šūkiu: „Jokios tolerancijos netolerancijai!". Ar ne idiotiškai skamba? Bažnyčia vadinama netolerantiška institucija, tuo tarpu persirengęs vienuole gėjų parade transvestitas tyčiojasi iš vienuolinio tyrumo ir pašaukimo, jis toleruotinas, išreiškia „aukšto lygio kūrybingumą". Arba kad ir vienoje Vakarų valstybėje kažkuris politikas tolerancijos vardan pasiūlė kabinti pornografinius paveikslus ant bažnyčių ir šalia jų daryti garsias diskotekas Didįjį Penktadienį... Tolerancijos klausimui skirtame renginyje jaunimui buvo dalinami lankstinukai apie gėjiškos „meilės" higieną, kur tarp įvairių patarimų - kaip pasidaryti klizmą. Pedofilai vis drąsiau kalba apie nepilnamečių seksualines teises, reikalauja sumažinti amžiaus cenzą legaliems seksualiniams santykiams. Įvairiuose tokio pokrypio žmonių pasisakymuose dėstoma apie pedofilijos teigiamą pedagoginę reikšmę vaikams. Daugeliu atveju siekiama reformuoti kalbą, teigiant, kad santykiai su vaikais yra viso labo tik pvz. „moteriškasis arba vyriškasis intymumas tarp kartų". Vokietijos Žaliųjų partijos narys Volkeris Bekas propaguoja „pozityviąją" pedofiliją, siekdamas, kad ši sąvoka neturėtų neigiamo pobūdžio. Jis yra vienas iš aktyviausių „nepilnamečių seksualinių teisių" šalininkų Vokietijoje. Medicinos srityje yra žinoma nepermaldaujama statistika, kad aktyvūs gėjai negali būti kraujo donorais, kadangi tai didelės rizikos grupė, turinti įvairių užkrečiamų susirgimų. Aišku, vardan tolerancijos kovojama prieš šią sąvoką ir reiškinį, kad negali būti kraujo donorais. Tolerancijos pagrindu yra atakuojama ir žodžio laisvė. Britanijoje plačiai nuskambėjo įvykis, kai kažkokie senukai šalia gėjų lankstinukų padėjo krikščioniškos literatūros. Buvo suimti, tardomi, palaikyti viešosios tvarkos ir tolerancijos pažeidėjais. Kai kuriose šalyse įvaikinimo organizacijos privalo suteikti visas įsivaikinimo teises homoseksualiosios orientacijos žmonėms, ir tie, kas nenori tam paklusti, netenka licenzijos užsiimti įvaikinimo veikla.
Kadaise KGB kitaip mąstantiems, ypač tikėjimo vardu pasisakantiems, pripaišydavo įdomią ligą - besimptomę šizofreniją. Kas yra šizofrenija, tai daugiau mažiau suprantame, tačiau kas yra besimptomė, be požymių? Panašiai šiandien ideologinė tolerancija pagimdo daug absurdiškų sąvokų. Viena iš jų - homofobija. Panašia „besimtomės šizofrenijos" „logika" vadovaudamiesi tolerancijos šalininkai meta kaltinimus: „jūs esat netolerantiški", „jūs esat homofobiški", „jūs atsilikę", „jūs iš viduramžių" ir pan. Kai reikia pagrįsti kaltinimus, pasirodo viskas remiasi tik emocijomis ir melu. Kadaise homoseksualizmas buvo įrašytas į psichologinių sutrikimų katalogą, tai dabar taip vadinamą homofobiją, žmonių nenorą priimti homoseksualizmo kaip normą, gėjų ideologai siekia, siūlo, spaudžia įvardinti protine, psichine liga. Homofobija yra ir tuomet, kai trūksta entuziazmo gėjų ideologijos klausimu. Nebeužtenka pakęsti, tačiau reikia dar ir entuziastingai pritarti. Akivaizdu, kad agresyvios mažumos, tiksliau sakant valdžia ir pinigais susidomėjęs ideologinis aktyvas, nori palenkti, vadovauti ir diktuoti daugumai. Viena yra privačiai elgtis savo nuožiūra bendraminčių būrelyje (niekam tas nerūpi!), bet kita yra primesti besąlygiškus reikalavimus, kad visi, visada ir visur pripažintų gėjų ideologijos postulatus.

Dabartinė „tolerancija", jei tokia bus pasiekta, reiškia Vakarų civilizacijos, kuri pagimdė Europą ir JAV, saulėlydį. Galutinis rezultatas: nebeliks tautinės tapatybės, šeimos, visuomenės, atsakomybės, susivaldymo, doros, vertybių, istorijos, tradicijos ir t.t. Šaržuojant galima pasakyti, kad kur tiesos nebėra, ten pasidaro beprotnamis. Šiandien daugelio Europos šalių žmonių amžiaus vidurkis yra tarp 40 ir 50 metų, nėra atsinaujinimo. Už kelių dešimčių metų tas vidurkis pasistūmės didesniam liūdesiui. Galų gale, „tolerancija" prives prie autodestrukcinių, suicidinių reiškinių, gyvastingumo netekimo. Žmonės netenka proto, tikrų tikslų, motyvų, nyksta brandūs santykiai, meilė, kurios rezultatas yra šeima, vaikai, kaimynystė, tauta, valstybė. Logika ir tikrovė paprasta: jei sveiko mąstymo ir jausenos nėra, nėra ir sveikų vyrų ir moterų, sveikų šeimų, sveikų vaikų, nėra sveikų tautiečių ir piliečių - Vakarų šalys miršta. Be to, kuo toliau, tuo labiau paminama tikroji demokratija ir tolerancija, o prisidengiant iškreiptomis sąvokomis daromi nenormalūs dalykai, įsivyrauja nauja totalitarinė prievartos sistema.
Darvinas iš dalies buvo teisus teigdamas, kad išlieka stipriausi ir sveikiausi. Žmonių atveju labiau tiktų sakyti, kad išlieka morališkai stipriausi ir sveikiausi. Tikėjimo požiūriu ilgas amžius Biblijoje žadamas teisiesiems, kurie gerbia tėvus, ir kuriuos Dievas laimina vaikais. Tai labai gilus ir išmintingas principas, kalbantis ne apie revoliuciją, tačiau tęstinumą. Išsižadėdami autentiško krikščioniškojo radikalumo užleidžiame vietą islamiškajam, krikščioniškosios moralės nuosmukis ilgainiui bus pakeistas islamiškąja fiziniu būdu, ką įrodo Europos valstybių tikrovė. Mano galva, Vakarų civilizaciją išsaugosime tomis sąlygomis, kuriomis ji ir užgimė: naujai įvertinę, sąmoningai priėmę katalikiškąją pasaulėžiūrą, tradiciją ir vertybes, atnaujinę katalikišką apsisprendimą.