Komentarų dar nėra

2010-02-27 00:37

Vienas berniukas išėjo dalyvauti savo bendraamžių susirinkime parapijoje ir užmiršo, kad tėtis liepė grįžti nurodytą valandą į namus ir nevėluoti. Kai jau parsirado, užsirūstinęs tėvas jo belaukiantis: Kodėl laiku negrįžai? Gal atminčiai pagerinti beržinių vaistų reikėtų?". Jau vien apie tai išgirdus berniukui atmintis pagerėjo ir prisiminė kunigo sakytą pamokslą, kad krikščionio kūnas yra Šv.Dvasios šventovė. „Nejaugi parodysi pyktį prieš Šv.Dvasią ir jos šventovę?" - paklausė jis. Tėvą suėmė juokas, bet drauge ir pasitenkinimas, jog sūnus žino tikėjimo tiesas, švelnesniu balsu jam pasakė: „Aš Šv.Dvasios šventovei nieko blogo nedarysiu, tik manau reikėtų žemėtus zakristijos kilimus su rykštele išdaužyti...".

Šios dienos evangelija mums kalba apie šventyklą, kurioje garbinamas Dievas. Girdėjome, kaip rūstaudamas Jėzus valė Jeruzalės šventyklą bizūnu nuo prekiautojų ir pinigų keitėjų šaukdamas: „Iš mano Tėvo namų nedarykite turgaus!". Mokiniai tada stebėjosi Jėzaus elgesiu ir tarpusavyje kalbėjo: „Ar pamenat tą šv.Rašto vietą, kur parašyta: „Uolumas dėl Dievo namų sugrauš mane". Pažiūrėk, kaip mokytojas rūpinasi šventykla". O Ir mums reikėtų pasimokyti iš Jėzaus, kaip degti uolumu dėl Dievo Bažnyčios.

Atvertus Luko evangeliją rasime kitą pasakojimą, susijusį su šventykla. Kažkas Jėzui girdint ėmė girti Jeruzalės šventyklą: kokia puošni, turtinga, kiek brangakmenių, kiek aukso ir visokių dovanų. Bet Jėzus tarsi šaltu vandeniu perliejo tardamas: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta". Tokia jau žmonių savybė, kad vis sureikšmina dalykus, kurie nėra amžini. Juk neliks akmens ant akmens, o savo amžinąją sielą gali pražudyti.

Bet kaip suprasti Jėzų? Čia jis mosuoja bizūnu, varto stalus, čia priešingai - „aj, bus sugriauta..., „neliks akmens ant akmens...". Išties, nieko šiame pasaulyje nėra amžino. Jėzus pats paaiškina savo elgesį: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu!".
Fariziejai ėmė šaipytis: „Keturiasdešimt šešerius metus šventyklą statė, o jis ją per tris dienas atstatys. Kažkoks keistuolis, apsišaukėlis". Jėzaus mokiniai suprato irgi tik po kelių metų. Evangelijoje rašoma: „Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus". Jie suprato, jog Viešpats kalbėjo apie savo kūno šventovę. Kas yra toji Jėzaus Kūno šventovė?
Pasvarstykime apie tai. Viešpats Jėzus Kristus yra tikroji šventykla, o Jeruzalės šventykla tik pranašavo jį. Kam Saliamonas statė šventykla? - Jėzui, kuris ateis dar po daugelio daugelio metų. Štai kodėl Jėzus jautėsi kaip šeimininkas toje šventykloje, bizūnu varydamas prekeivius.
Jeruzalės šventykla simbolizavo Jėzaus kūną: kurį nukryžiavo ir nužudė, kaip vėliau buvo sugriauta šventykla. Šešiasdešimt devintais Kristaus eros metais romėnai visiškai sugriovė Jeruzalės šventyklą. Liko viena siena, prie kurios žydai ateina apraudoti savo tautos skausmingos istorijos.
Jėzaus kūnas miršta, šventykla sugriaunama. Tris dienas Viešpaties kūnas gulėjo šaltame kape, bet trečią dieną jis prisikėlė. Žmonės sugriovė tą „šventyklą" ir Jėzus ją „atstatė" per tris dienas.
Iki prisikėlimo Jėzaus kūno šventyklą pranašavo Jeruzalės šventykla. Kyla klausimas, tai kuri šventykla dabar priklauso prisikėlusiam Viešpačiui? Kur ji stovi? Į kokią šalį reikia važiuoti pasižiūrėti? Ji yra danguje, tačiau ir žemėje. Ta nuostabi šventykla, kuri yra danguje ir žemėje, - tai Priskėlusio Jėzaus Kūno šventykla. Niekur nereikia važiuoti, nes ji yra visiškai čia pat: mes, krikščionys dabar esame prisikėlusio Jėzaus šventykla, jo Bažnyčia, kurią vadiname jo mistiniu kūnu. Per krikštą esame tapę Bažnyčios nariais, tai reiškia, tapome priskėlusio mistinio Jėzaus Kūno nariai. Kiekvienas iš mūsų per krikštą tapome suvienyti su Jėzumi ir esame gyvi jo Kūno šventyklos akmenys. Apaštalas Petras ragino: „Kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus". Taigi, galima sakyti, jog mes patys, mūsų siela ir kūnas tampa Dievo šventyklos dalimi, gyvieji akmenys.

Daug pakrikštytų žmonių gyvena sunkioje nuodėmėje. Ar tai reiškia, jog Dievo šventovės zakristijos kilimai purvini? Ne. Tai reiškia, jog tie gyvieji akmenys išgriuvo iš šventyklos, šėtonas juos išlupo ir jie nebepriklauso šventovei. Įsivaizduokite, kaip atrodytų, jei šios katedros langas iškristų arba bokštas nugriųtų.
Jėzus apsireikšdamas šv.Pranciškui prašė: „Atstatyk griūvančią mano bažnyčią". Pranciškus ėmė remontuoti sugriūvusią Angelų Karalienės bažnytėlę. Jis tuomet nesuprato, jog Jėzus prašė atstatyti griūvančią gyvąją Bažnyčią.
Šis palyginimas yra pakankamai švelnus. Kiekvienas sunkioje nuodėmėje gyvenantis krikščionis iš tikrųjų yra žaizda ant Kristaus kūno. Perskrodžianti kūną kulka arba skeveldra, išneša su savimi, išplešia kūno dalį, lieka skylė. Kai krikščionis padaro sunkią nuodėmę, jis atsiskiria nuo Kristaus, nuo jo Kūno - Bažnyčios. Kristaus kūnas tam tikra prasme toliau kenčia ir, saugok Dieve, kad kas nors iš mūsų netaptume ta Bažnyčios žaizda... Matote, kaip krikščionis ir Jėzus yra neatskiriami!

Pakalbėkime apie kitą šventovę. Šiandien susirinkome į šį pašventintą pastatą, kurį vadiname bažnyčia. Šį pastatą pašventina mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kuris yra šv.Mišių aukoje, švč.Sakramente ir gyvojoje Bažnyčioje, t.y. mumyse. Kai sekmadienį susirenkame į šv.Mišias, mes regimai susijungiame su Jėzumi ir tarpusavyje. Ypač tie, kurie pilnai dalyvauja Mišiose ir priima Komuniją. Krikščionis yra ne tas, kuris ateina į bažnyčios pastatą, bet tas, kuris ateina į gyvąją bažnyčią, kuri kaip žinome kyla iš Jėzaus aukos, šv.Mišių. Pasakyti, jog vaikšto į bažnyčią, dar nieko nereiškia, bet jei krikščionis pilnai įsijungia šv.Mišias, tuomet jis tikrai yra susivienijęs su Jėzumi Kristumi ir jo Bažnyčia.

Berniukas savo tėvui gudravo: „Nejaugi, tėveli, pakelsi ranką prieš Šv.Dvasios šventyklą?". Žinoma, tai tik pajuokavimas ir smulkmena. Bet tikrai ne juokinga ir smulkmena, kai krikščionis per nuodėmę atsiskiria nuo Kristaus ir jo Bažnyčios. Dabar Gavėnia - metas, kuomet atnaujiname savo vienybę su Kristumi. Gal būt kai kam reikia tik sielos „dulkes" nuvalyti, bet kai kam reikia atsiversti iš sunkių nuodėmių ir iš naujo statydintis į dvasinius namus, į Kristaus šventovę - gyvąją Bažnyčią. Tai padaryti galime per Išpažinties sakramentą ir asmeninę atgailą. Amen.

Kun. O.P.Volskis

o.p.volskis@kunigas.lt