Komentarų dar nėra

2010-02-27 00:34

Gėrio, gerumo, gailestingumo, teisingumo įrodinėti nereikia, nes supratimas apie tai yra kiekvieno žmogaus širdyje. Tai vadiname sveiko proto išvadomis ir gera valia. Neturinčiam geros valios žmogui neįmanoma nieko įrodyti, nes jis yra paneigęs pačią įrodymo galimybę. Dievo įstatymas atneštas į mūsų tarpą su pastaba, kad kiekvienas žmogus turi prigimtinį, natūralų geros valios ir sveiko mąstymo pagrindą. Kaip matyti, šis pagrindas gali būti paneigtas, iškreiptas. Evangelijoje minimas turtuolis galvoja, kad tikėjimas ir sąžiningumas turi būti įrodyti, todėl prašo siųsti pasiuntinius savo broliams, kuriems taip pat prisireikė įrodymų.

Bedugnė tarp pragare esančio turtuolio ir Abraomo prieglobstyje esančio Lozoriaus visų pirma atsiranda širdyje. Turtingas žmogus turi didelę pagundą atsiriboti nuo paprastos liaudies ir dažniausiai tai pagundai pasiduoda, tampa aklas ir kurčias vargstančiųjų aimanoms. Nieko nuostabaus, kad valdžios ir oligarchų veikla ir tikslai prasilenkia su tautos lūkesčiais ir tikraisiais interesais. Turtingumas ir gyvenimo malonumai sugadina širdis. Tai yra akivaizdu kaip du kart du.
Nesunkiai galime save įvertinti, koks „atstumas" skiria mus kasdieniame gyvenime su artimaisiais, kenčiančiaisiais, visuomenės problemomis. Kieta, žiauri širdis, neturinti gailesčio kitiems sukuria bedugnę ne tik tarp žmonių, bet ir Dievo, kuris ypač gailisi savo prispaustųjų, nekaltai persekiojamų ir kenčiančių teisiųjų.

Teko girdėti pasakojimų ir asmeniškai susidurti, kad turtingas krikščionis, atrodantis pamaldžiai ir dorai, šaltai ir abejingai atsiliepia į prašymus prisidėti prie kilnių ir išganingų darbų. Kartą vienas atsakė fariziejiškais žodžiais: „pasimelsiu, ar tokia Dievo valia". Kitas pasakė: „ramybėje apsvarstysiu". Be abejo, reikia ir pasimelsti, ir apsvarstyti, tačiau rezultatas prastas: nebuvo atsiliepta į pašaukimą tarnauti Dievui ir artimui, skiriant savo jėgas, turtus ir sumanumą Dievo karalystei plėsti. Akivaizdžiuose dalykuose prisireikė įrodinėjimo. Tiesą sakant, visi daugiau ar mažiau yra linkę pasiduoti gudriems išvedžiojimams, norėdami atsisakyti ir tuo pačiu jaustis teisūs. Apaštalas Paulius ragino laikykis visų Dievo priesakų ir paliepimų, skubėti daryti gerus darbus, suvokti, kad laikas trumpas, saugotis pavojaus ištrinti tiesos ribas.

Taigi, neduok Dieve, kad ateitų ta diena, kai reikės įrodymų, kodėl būti sąžiningu, teisingu, kodėl reikia melstis, kodėl mylėti artimą ir neužkietinti širdies kenčiančiam, kodėl sąžiningai dirbti ir t.t. Tuomet išsigąskime savęs pačių, nes šitą slenkstį peržengus, atsiduri pastovios nuodėmės prieš Šv.Dvasią būklėje ir perspektyvoje, kuri yra tragiška.
Vargas valstybei ir šeimai, bažnyčiai ir visuomenei, kuomet paminamas elementariausias teisingumas, sveikas padorumas ir protas. Kiek daug atvejų mūsų šalyje, kuomet žmogui negražino tėvų žemės, neva ji negražintina, tačiau kažkodėl joje dygsta turtingųjų namai.
Pirmame skaitinyje girdėjome perspėjimą visiems sąžinę paminusiems: „Eisi tremtinių priekyje". Kas pamina elementariausią teisingumą, tas netrukus pats yra sumindžiojamas. Bet blogiausia, jog jis bus svetimas ir nepažįstamas Dangaus karalystėje, atsiskyręs nuo jos bedugne, kurios niekas nebegali peržengti.

Kun.O.P.Volskis

o.p.volskis@kunigas.lt