Komentarų dar nėra

2010-02-27 00:32

Labai dažnai girdime reikalavimus: būk geras, nerūkyk, negerk, būk ištikimas arba skaistus ir t.t., vienu žodžiu - būk idealus, be jokių moralinių priekaištų. Kartais labai piktai ir reikalaujančiai: privalote, tai pareiga ir pan.
Žinoma, dažnai tokie reikalavimai girdėtis iš bažnyčių sakyklų.
Tiesa, kunigai Dievo vardu ir paliepimu privalo kalbėti tiesą apie blogį ir parodyti sunkią nuodėmę, tačiau susiduriame su praktiškai labai sunkiai išsprendžiama užduotimi, nes kaip liudija gyvenimo patirtis ir Biblijoje pateikiamos istorijos, labai sunku nusidėjėliui atsiversti iš nuodėmių. Kai kurie krikščionys praranda viltį, palieka Bažnyčią ir krikščionišką gyvenimo būdą, manydami, kad savo reikalavimais Bažnyčia yra nenormali, neatitinka gyvenimo ir realių žmonių sugebėjimų. Išties, šiandien paraginus gyventi skaisčiai, greičiausiai liksi nesuprastas, nes palaidumas yra visuotinė yda, išaugusi iki bėdos mąsto.
Kai dar mokiausi seminarijoje, vienas moralinės teologijos dėstytojas teigė, kad homoseksualios orientacijos krikščionys bažnyčioje ima nebepasirodyti ir dažniausiai miršta be sakramentų, kitaip sakant, yra beviltiški. Kodėl nebepasirodo? Ar kad visiškai degraduoja, ar kad praranda viltį pasikeisti, ar kad nebesugeba išspręsti savo problemų, nebepakelia prieštaravimo ir kaltės įtampos?
Žmona rėkia ant savo girtaujančio vyro: nebegerk! Panašiai vyskupas bara girtaujantį kunigą, grasina suspenduoti ir t.t. Teisėsauga persekioja nusikaltėlius, grūda į kalėjimus ir pan. Žmogiškųjų silpnybių įvairovė didelė ir gausi, moralinio nuosmukio apstu, atrodo metamos didelės pastangos nugalėti, tačiau tuščiai.
Kalbantis su alkoholikais, narkomanais, kitokiais priklausomybininkais, paprastai visi pripažįsta, kad kitaip negali, neturi jėgų kažką pakeisti, kad yra pavergti savo silpnybių. Kiti sako, kad nieko daugiau jiems nebelieka, nemato kitos perspektyvos.
Nereikia daug domėtis, kad suprastum: absoliuti žmonių dauguma yra dvasiniai, psichologiškai sužeisti dar vaikystėje, savo gyvenimo kelyje įskaudinti, papiktinti, suklaidinti, kaltės ir baimės slegiami. Iš kartos į kartą tęsiasi nuoskaudos, sužeidimai, priklausomybės ir pan. Griūvančio domino principas. Labai daug kančios, beprasmybės, dvasinio ir kultūrinio skurdo. Žaizdotos žmonijos akivaizdoje klausiame: ką daryti, kas mus išgelbės, kaip padėti žmogui?

Trečiame krikščionybės amžiuje atsirado labai arši manichėjizmo sekta, kuriai pradžią davė persas babilonietis Manis. Vėliau jo idėjos vis pasikartodavo, atgimdavo ir pasiekė mūsų laikus. Jis teigė, kad aršia askeze, apsimarinimu žmogus turi kovoti prieš kūną ir pasiekti sielos išganymą. Gaila pripažinti, jog manichėjiškų reikalavimų ir teiginių girdime ir bažnyčiose, ta prasme, kai reikalaujama būti geram, be nuodėmės savo jėgomis, pastangomis. Prieš atsivertimą šv.Augustinas net devynis metus praleido manichėjų sektoje.

Šio sekmadienio šv.Rašto skaitiniuose pateikiama tiesa, kad žmogų išgelbėti gali tik Dievas, su kuriuo žmogus pradeda bendrauti. Vienas priklausomybininkas pasakojo, kad kai išpažinties metu kunigas paprašė daugiau nebenusidėti, jis atsakęs negali prisižadėti, bet prašys Dievą, kad padėtų, nes, kaip rašė šv.Ap.Paulius, ne savo jėgomis žmogus gali išsigelbėti, vien malone. Dievo malonė atgimdo, keičia, padeda iš esmės. Per maldą, sakramentus, švenčiant sekmadienį.
Dar ruošiantis I šv.Komunijai sužinojome, kad savo jėgomis žmogus negali būti geras, jam patikti ir pasiekti išganymą. Tai tiesa, kurią vėliau užmirštame, todėl paskui ir vargstame.
Daug žmonių šiais laikais nebesimeldžia. Ar bus geriau? Tikrai ne - galime laukti dar didesnio priklausomybių protrūkio, dar didesnio susipriešinimo, pykčio, intrigų, kvailumo ir pan. Kiti galvoja, kad išpažintis yra atgyvena. Deja, užvaldytas ydų ir piktosios dvasios tampa atgyvena. Sekmadienį apleidžiant Mišias ir retai einant Komunijos - nespėsi net mirktelėti, kaip nuodėmė it liūtas sudoros tave.

Visada ir visur reikia mokyti apie Dievo malonę ir krikščionio gyvenimą kaip malonės dovaną ir kūrinį. Aš negaliu, neturiu jėgų nugalėti blogio, tačiau visada turiu nors menkiausią „jėgą" trokšti Dievo malonės ir jos melsti.
Dažniausiai reikia melstis kaip ta našlė, prašanti teisėjo: pastoviai, įkyriai, su pasitikėjimu, iš visos širdies. Kristus nugalėjo velnią, mirtį, blogį ir prisikėlė. Su juo ir tu kilsi. Amen.
Kun.O.P.Volskis
o.p.volskis@kunigas.lt