Komentarų dar nėra

2010-02-24 07:55

Gyveno kartą senelis ir bobutė... (Pauzė)
Matau jūsų veiduose nuostabą ir šypsenas. Galvojate: „kas tam kunigui pasidarė, kad pasakas per pamokslą seka?".
Yra manančiųjų ir garsiai teigiančių, kad krikščioniškasis tikėjimas yra dar vienas gražus mitas, pasaka apie gėrį ir blogį, viena iš daugelio gražių idėjų, vizijų, žmogaus gyvenimo ir pasaulio prasmę aiškinanti filosofija.
Kad Antikos laikais gyveno tokie filosofai kaip Platonas ar Aristotelis, kad kažkada viešpatavo Julijus Cezaris, kad labai senai gyveno toksai Pitagoras, kurio geometrinę teoremą šiandien mokykloje reikia išmokti, niekas nesiginčys. Pradėk kalbėti apie Jėzų Kristų, tuomet pasigirsta: „na, gal buvo, gal nebuvo, koks skirtumas?". Aną dieną viena uoli Bažnyčios lankytoja kad „užgiedojo": „Tai niekas nežino kaip ten su tuo Kristumi buvo". Vargšė moterėlė, gyvenimą nugyveno, o Jėzų ir Evangeliją laikė gražia pasaka!

Šv.Lukas jautė pavojų, kad Evangelija gali būti palaikyta gražių minčių rinkiniu, todėl pasirūpino nurodyti visas istorines aplinkybes: kada prasidėjo Jėzaus epocha, jo veikla, kas valdė šalį, kokie religiniai lyderiai tuomet buvo ir pan. Išganymas yra istorinis faktas, su laiku ir vieta, su liudininkais ir dalyviais. Apie tai byloja šios dienos Evangelija.

Taigi, gerbiamieji, pradėkime nuo to, jog susirinkome čia ne pasakų klausyti, bet priimti į istoriją įžengusio Dievo, Jėzaus Kristaus, jo malonės, išganymo. Susirinkome ir esame čia tam, kad keistume savo mintis pagal Dievo apreikštą tiesą ir keisti asmeninę ir kitų žmonių gyvenimo istoriją. Dievas galingai veikia, užviešpatauja ir kviečia įsijungti į jo karalystės vyksmą, drauge su juo valdyti pasaulį.

Senojo Testamento Apreiškimo pamokytas ir Šv.Dvasios paskatintas dar prieš pasirodant Jėzui, Jonas Krikštytojas suprato šią dalykų padėtį, todėl pradėjo visus kviesti į atgailą, pakeisti mąstymą, jausmus, lūkesčius, laikyseną, darbus, psichologiškai ir dvasiškai ruoštis Mesijo atėjimui ir užviešpatavimui.
Ar Jonas Krikštytojas tebuvo naivus idealistas, nuo pasaulio sugedimo ir žmonių nuodėmių pavargęs žmogelis? O gal su protu susipykęs? Ne: jis veikė tikslingai, kryptingai, pildė nuo amžių numatytą Dievo planą. Jis nieko neišgalvojo, bet atliko tai, ką Dievas jam liepė. Jonas Krikštytojas buvo „balsas dykumoje", t.y. vykdytojas. Pirmiau nei ketindamas pakeisti kitų žmonių gyvenimą, jis pasikeitė pats.
Žinoma, tada nei vienas žmogus negalėjo pilnai ir galutinai pasikeisti, nes buvo sužeisti nuodėmės. Malonė dar nebuvo duota, nes Jėzaus prisikėlimas dar nebuvo įvykęs, dar nebuvo atsiųsta Šv.Dvasia, dar nebuvo Bažnyčios.
Jonas Krikštytojas skelbė, kad Dievas pats sumanė ateiti pas žmones ir juos išgelbėti, kad prieš pasirodant Mesijui, Dievo Sūnui, reikia turėti nors trupinėlį geros valios, taip pat tiesos, gėrio ir pasikeitimo troškimą, Dievo alkį, norą išsivaduoti iš vidinio ir išorinio blogio. Šiuo požiūriu Jono Krikštytojo kvietimas svarbus ir šiandien, kad žmogus galėtų patirti ir pamatyti Dievo išgelbėjimą.
Taigi, galime kalbėti apie kiekviename atsivertime esančius du etapus, du lygmenis: Jono Krikštytojo ir Jėzaus Kristaus. Pirmasis atstovauja žmogaus galimybes, antrasis išreiškia Dievo malonę. Nuo Jono atsivertimo einama prie Kristaus. Tai patyrė daugybė žmonių. Vienas iš jų - antrame mūsų eros amžiuje gyvenęs filosofas Justinas, kuris žavėjosi krikščioniškąja filosofija. Jis ieškojo tiesos daugelyje filosofinių mokyklų, būrelių, tačiau ją atrado tiktai Bažnyčioje. Kai atrado, neatsižadėjo jos net kankinamas ir nužudomas. Dabar jį gerbiame kaip šv.kankinį Justiną. Būdamas žmogiškai sąžiningas jis galėjo atrasti Kristaus tiesą, kuri įsitvirtino jame neatšaukiamai.

Tokiu būdu apsiginklavę autentiškomis žmogiškomis savybėmis bei vertybėmis ir Dievo malonės stiprinami krikščionys veiksmingai atėjo į Europą ir pakeitė ją: po miškus bėgiojantys žmogėdros buvo išmokyti skambinti pianinu. Visa Europa, įskaitant ir Lietuvą, buvo pelkių kraštas ir uodų karalystė. Numelioravę Europą ir pritaikę efektyvią žemdirbystę, išmokė jos tautas melstis tikrajam Dievui, skaityti, giedoti, tirti ir nagrinėti, kitaip sakant gyventi ne tik dėl duonos, bet ir prakilnesnių dalykų. Vienuoliai benediktinai meldėsi ir dirbo, kad šis kraštas taptų žydinčiu sodu. Iš jų vienuolynų sodybviečių išaugo daugelis Europos didmiesčių.Padarė realią, didelę, alternatyvos ir atitikmenų neturinčią įtaką.

Bet girdime šiandien daugybę melo, jog šviesą Europai atnešė Prancūzijos revoliucijos budeliai ir Stalino „saulė". Europos žmogaus teisių teismas liepė Italijoje mokyklose nukabinti kryžius. Kitaip sakant, krikščionims liepė tapti išgalvotų baisių pasakų personažais, apsigyventi teorijos pasaulyje, istorijos vadovėliuose. Ar toks yra mūsų pašaukimas?

Jonas Krikštytojas buvo Dievo valios vykdytojas, realiai pakeitė ir savo ir kitų žmonių gyvenimą. Jėzus Kristus atėjo, paskelbė Evangeliją, prisiartinusią Dievo karalystę ir ją tolydžio įgyvendina, įsteigė Bažnyčią, nuveikė didelius darbus, ant kryžiaus mirė ir prisikėlė, kad atsirastų naujas pasaulis ir nauji žmonės. Juo stengėsi pasekti tikri krikščionys, kurie per amžius buvo aukščiausio lygio politikos, kultūros, visuomenės ir mokslo veikėjais, davę sėkmingas idėjas, stiprų impulsą ir įtaką bei pasiekę konkrečius rezultatus.

Ir šiandien Evangelija pildosi mūsų dienomis ir pasaulyje. Galima tiksliai nurodyti laiką, vietą, aplinkybes. Išganymas vyksta 2009 m. po Kristaus, Gruodžio 6 d., Lietuvoje, šalyje esančioje prie Baltijos jūros, prezidentaujant Daliai Grybauskaitei, vyskupaujant Sigitui Tamkevičiui, Šv.Mišias čia, Kauno arkikatedroje bazilikoje, aukojant ir pamokslą sakant kunigui Volskiui, kuris perskaitė Evangeliją: atsiverskite ir tikėkite Evangelija, Dievu tikėkite ir su juo darbuokitės!
Išganymas vyksta: monsinjorui Petrui, kunigui Jonui, klebonui Evaldui, vikarui Nerijui padedant  daug katalikų ėjo išpažinties, gavo nuodėmių atleidimą, susitaikė su Dievu ir Bažnyčia ir ryžosi vėl kurti Dievo karalystę savo širdyje ir gyvenime.
Aną dieną atsiverčiau parapijos krikštų knygą, o ten įrašyta: pakrikštytas kūdikis vardu Lukas, kurį atnešė į bažnyčią jauni tėvai ir krikšto tėvai. Skaitau kitą įrašą: dvidešimt dviejų metų sulaukęs Vytautas atsivertė ir priėmė krikštą. Atsivertimui, tikėjimui ir išganymui jį paskatino jo būsimoji žmona katalikė Neringa.
Beje, artėja Kalėdos. Ant Kūčių vakaro stalo bus padėta plotkelė, bus sakomos maldos, giedamos giesmės, nes šeima klauso ir pritaria senelių paraginimui, nes šeimoje yra katalikiška tvarka, laikomasi tradicijų.
Daugybė atvejų ir pavyzdžių, kaip konkrečiai įgyvendinama Viešpaties Evangelija.
Dievo žodis skirtas konkrečiam žmogui. Koks jūsų vardas? Čia Janina, jūs Petras, ten Ignas, Liucija. Dievas konkrečiai kreipiasi į kiekvieną čia esantį, kviesdamas bendradarbiauti kuriant savo ir visuomenės gyvenimo istoriją, kol ji pasibaigs. Tai ne mitas ir filosofija, palikime juos fantazuotojams.
Ir nesakykit: „oj, kaip gražiai kunigėlis pašnekėjo!". Čia jums ne pasaką pasekė, ne paskaitą skaitė, ne filosofiją dėstė. Krikščionybė yra įvykis nuo pat pradžių iki pat pabaigos, tikras alei vienas žodis, krikščionybė - tai veiksmas, akcija, realus gyvenimo pokytis, istorijos kūrimas!

Viskas prasideda nuo asmeninio atsivertimo, paskui nauja istorija vyksta bendradarbiaujant su Dievu šio pasaulio reikaluose. Galų gale, Jėzus Kristus ateina antrą kartą užviešpatauti. Krikščionybė neįmanoma be istorijos ir pasaulio keitimo. Nuo pat pradžių krikščionybė yra tikrovė ir iki pat paskutinio žodžio išsipildys.
Tad kieno tu pusėje: pasakorių ar vykdytojų? Nuo šiandien pasiryžk įgyvendinti Jėzaus Evangeliją, katalikišką tvarką. Pakaks gražių žodžių, pakilk į darbus ir į kovą už savo ir kitų išganymą, už Dievo karalystę tavo sieloje ir pasaulyje!

Kun.O.P.Volskis

 

Klausimai ir komentarai el.paštu:o.p.volskis@kunigas.lt