Komentarų dar nėra

2010-02-22 09:40

009 birželio 30 d. Alytaus Marijos Krikščionių pagalbos bažnyčioje pasakytas pamokslas

Jūsų Ekscelencija vysk.Juozapai, Jūsų prakilnybės monsinjorai, gerbiami kunigai, mieli broliai ir seserys tikintieji. Susirinkome, kaip J.E.Vyskupas sakė, padėkoti Dievui ir Mergelei Marijai už dovaną, už galimybę, kad Evangelija yra ne uždengtas, bet pastatytas ant kalno ir šviečiantis visiems žiburys. Inauguruojame naują radijo dažnį Alytui, kuriuo katalikiškas radijas bus girdimas visoje apylinkėje. Neatsitiktinai antena yra čia už klebonijos, tame aukštame bokšte, ir nuo kalno plačiai aprėps daugybę šio krašto žmonių.
Išties šiandien daug progų, todėl ir daug minčių aplanko širdį. Šiandien pirmasis mėnesio šeštadienis ir esame Švč.Marijos Krikščionių pagalbos šventovėje. Minime taip pat ir šventąjį vyskupą Alfonsą Liguori didį moralės teologą, Bažnyčios mokytoją. Pagal senąjį kalendorių yra šv.Apaštalo Petro pančių, kaip kad anksčiau sakydavo - retežių, minėjimas.
Iš tiesų, šventasis Alfonsas Liguori yra sakęs, kad esame dvigubai sukuriami: pirmasis sukūrimas įvyko tą paslaptingą momentą iš tėvų meilės, motinos įsčiose, užaugome kūnu, o antrasis sukūrimas vyksta per visą gyvenimą, kuomet gimstame ir augame savo dvasia. Žmogaus moralė yra tas antrasis jojo sukūrimas, kuris turi išliekančią vertę visai amžinybei: dangui arba pragarui. Antrąjį sukūrimą žmogus vykdo savo apsisprendimais su Dievo, Bažnyčios ir kitų žmonių pagalba. O ši pagalba, kaip žinome, Bažnyčioje yra per žodį ir sakramentus.
Teko sutikti atsivertusį į katalikybę vyrą, kuris ilgą gyvenimo tarpsnį buvo aršus ateistas. Dievui ir Bažnyčiai veikiant jis rado Kristaus Evangelijos prasmę. Jis dalijosi savo išgyvenimais su kartėliu, nusiskundimu: „Kai buvau ligonis, daug kas atjausdavo mane, lankė, padėjo. Sutikęs pažįstamus ar kaimynus, kurių tarpe buvo tikinčių, kalbėdavausi apie politiką, gyvenimo reikalus. Jeigu būčiau bankrutavęs, žinau, kad daugybė mano draugų, giminių paremtų mane. Bet niekas man nesakė, jog per bedievybę, nedorą gyvenimą, nepažindamas Jėzaus galiu amžinai pražūti. Šito negaliu iki šiandien suvokti. Kas svarbiausia - išgelbėti žmogaus sielą - niekas nekalbėjo. Kad yra dangus ir pragaras, neatšaukiama ir amžiams išliekanti tikrovė, niekas neminėjo. Dėkoju Dievui, kad apie tai išgirdau, pažinau Dievo meilę ir esu išvaduotas iš pragaro pinklių".
Kiekvienoje parapijoj, ir šitoj taip pat, yra „Caritas" padalinys, kuris šelpia žmones kūniškai, materialai. Jonas Paulius II sakė, kad labai daug vargo kyla iš dvasinės ubagystės, iš nepažinimo, užsidarymo savyje, iš puikybės, visokių ydingų apribojimų. Ir niekas nepasigaili dvasinio vargšo. Labai lengva duot skudurėlį, duonos kriaukšlę, bet kas pasigailės dvasinio pavargėlio, kuris nepažįsta Dievo Evangelijos ir jo malonėa? Kas padės sukurti vargšo sieloje naują žmogų, apie kurį kalbėjo šv. Alfonsas Liguori? Kas sukurs jo širdyje krikščionišką moralę, krikščionišką sielą - atnaujinto žmogaus veidą?
Kalbu apie tai todėl, kad su visa Bažnyčia mes, kunigai, jaučiame didelę atsakomybę - skelbti Dievo Žodį. Ir visi Bažnyčios dokumentai ir pati Evangelija mums nurodo: pirmasis Bažnyčios uždavinys yra skelbti Dievo Žodį. Kita problema - kaip skelbti. Čia ir suklumpame ir tiesiog kitąsyk nusimename. Žinome, kad reikia, ką reikia, bet kaip skelbti, ir kas praktiškai gaunasi - iškyla didžiulė bėda. Mūsų negirdi, pasakytumei - neefektyvu, nepasiekia širdžių. Tai ne tik mūsų, kunigų, rūpestis, tai taip pat ir jūsų, mieli tėvai, seneliai, mokytojai. Ką daryt, kad jūsų žodžiai pasiektų vaikų širdis? Tas pats rūpestis: prisidėti prie jauno žmogaus, jo širdies ir gyvenimo sukūrimo, melsti Šventosios Dvasios, kuri atgaivina ir visą daro nauja.
Su tokiu tad rūpesčiu ir skausmu, su tokia tat aštria atsakomybės pajauta ir yra steigiamas ir plečiamas katalikiškas radijas. Kur neateina kunigas, kur net ir katalikas pasaulietis neateina - pasiekia radijo bangos. Gal būt netyčia žmogus įsijungs važiuodamas automobiliu, kad neprailgtų kelionė, ir pataikys ant šios bangos, kur skelbiamas Dievo Žodis. Žinoma, niekas negali atstoti gyvo, betarpiško skelbimo, nes tai yra pirminis, autentiškiausias, neatšaukiamas ir būtiniausias skelbimas. Žiniasklaidos instrumentai negali atstoti nei parapijos, nei šv. Mišių, nei gyvo žmogiško bendravimo, bet yra tik tam, kad padėtų, kai jau nieko kito nebelieka. Tai nuoroda į gyvąją tikrovę, kurioje sutinkame krikščionį, Dievo žmogų, sutinkame Jėzų Mišiose, sakramentuose, suburtą į Dievo karalystę bendruomenę.
Radijo steigėjai ir bendradarbiai žino ir supranta tą užduotį, todėl jų nusiteikimas yra misionieriškas. Bet aišku remiamės vietine Bažnyčia. Nenusileidome iš dangaus ir stebuklų neketiname rodyti. Mūsų yra kunigai ir pasauliečiai, mūsų dvasinė branda arba nebranda, sąmoningumas ir atsakomybė.
Visuotinėje Bažnyčioj yra gyvas Evangelijos skelbimo pareigos suvokimas. Popiežius Benediktas, pradėdamas savo tarnystę švento Petro soste, pasakė tai, ką per visus amžius žinojo Bažnyčia: Bažnyčios pirmoji užduotis, pirmasis tikslas yra gelbėti sielas. Ir ne šiaip kažkokias neapibrėžtas sielas! Į klasikinę formuluotę popiežius įnešė naują aspektą - gelbėti individualias sielas.
Norime būti ta nuoroda, kaip kad Marija buvo, kai sakė: „Darykite, ką Jėzus jums lieps". Man atrodo, jog prašė nepasilikti ties ja, bet eiti link Jėzaus, jo Bažnyčios, kunigų, sakramentų ir bendruomenių. Tos gyvos tikrovės niekas negali atstoti. Ką mes galime pasiūlyti ir duoti? Tik žodį, nes sakramentai per radiją neteikiami. Šios Dievo malonės turim ateiti į savo bendruomenes, pas savo kunigus.
Šiandien pagal senąjį liturginį kalendorių minime šv.Petro pančių šventę, kurie buvo jam uždėti dėl Kristaus, jo Evangelijos ir sielų išganymo. Tai Petro pasiaukojančios ištikimybės ir meilės Dievui bei žmogui simbolis. Pančiai jį varžė, bet buvo ir įvertinimas, vedė į kankinystę, tačiau ir į išaukštinimą, į susitikimą su Kristumi. Jo pančių malonę tepatirs ir šių dienų Bažnyčia.
Kun.O.P.Volskis