Komentarų dar nėra

2010-02-22 04:49

Amerikietis kunigas pasakojo tokią istoriją: vienoje Amerikos parapijoje po sekmadienio pamaldų į zakristiją atėjo verslininkas ir štai ką kunigui pasakė: dvasiškasis tėve, labai ačiū jums už gražias pamaldas, už nuostabų pamokslą. Neįsižeiskite, jei pasakysiu: būtumėte mano firmos darbuotojas, atleisčiau jus iš darbo. Matot, versle mes kalbame taip, kad mūsų partneriai ryžtųsi kartu dirbti, pasirašytų sutartis, investuotų ir t.t. Jūs kalbėjote absoliučiai teisingai, labai literatūriškai, tačiau nepaskatinote veikti, imtis konkrečių darbų.

Trečio advento sekmadienio evangelija byloja apie efektyvų, kitaip sakant veiksmingą žodį ir darbą.
Šiandien skęstame tuščių ir kvailų žodžių, deklaracijų jūroje. Kartais mes niekuo nesiskiriame nuo komunistų partijos suvažiavimų, kur buvo daug gražių, skambių žodžių, planų, tačiau, kaip žinote, tarybų sąjungos žlugimas prasidėjo nuo ekonominės krizės. Pamenate anekdotą iš tų laikų? Kūčių vakarą gyvulėliai kolūkio fermoje kalbėjosi: ką reikės daryti, komunistų partijos suvažiavime nutarta žemės ūkio produkciją padidinti 200 procentų. Vargšė vištelė ėmė verkti, kaip reikės du kiaušinius per dieną padėti.
Tokie buvo laikai: buvo nusikalbama iki nesąmonių, darbas vyko atmestinai, todėl gyvenimas byrėjo.

Ko reikia šiandieną? Efektyvaus, veiksmingo žodžio ir darbo.
Tokiu pavyzdžiu mums yra Jonas Krikštytojas, puikus pamokslininkas. Jo kalba buvo ypatinga, žmonės jo atidžiai klausėsi, nes pasiekė jų protus ir širdis. Juos jo žodžiai labai paveikė: jie ateidavo pas jį išpažinti nuodėmių ir priimti atgailos krikštą.
Išpažintis yra gerai, bet kas iš to, jei nebūtų darbų? Juk išpažintis yra žodžiai: žmogus pasako žodžius, kunigas pasako žodžius, išsiskirstome, o darbų nėra? Nebūtų gerai, jei kunigų pamokslai paskatintų vien išpažinčiai. Būtų teisinga, jei po išpažinties žmogus pasiryžtų krikščioniškam gyvenimui, elgesiui, veiklai. Šv.Jonui Krikštytojui pavyko, nes jo pamokslus išgirdę žmonės klausinėjo: būk geras, pasakyk, ką mes turime daryti?

Dievo Žodis yra veiksmingas: Dievas tarė ir pasidarė. Dievo Žodis tapo kūnu. Krikščionio tikėjimas turi tapti gyvenimu: pažinai tiesą, ją išpažink ir įgyvendink. Dievas mūsų tarpe ieško tokių, kurie pripažintų tiesą, sveiką protą ir imtųsi darbo, kurie elgtųsi teisingai ir pildytų jo valią. Tik teisingai mąstantys ir uoliai besidarbuojantys žmonės lemia savo paties, savo šeimos, Bažnyčios ir Tėvynės ateitį.

Kuo pagrįstas efektyvus žodis ir darbas? Atsakymą mums duoda Jonas Krikštytojas: jis kalbėjo apie normalumą, kas būtina, kas teisinga. Bet ar lengva gyvenime normalumą išsaugoti? Elementarios vertybės šiandien yra „deficitinės". Trūksta normalių žmonių. Paskutiniame teisme mūsų klaus, ne kiek ir kokių didžių dalykų padarėme, bet ar buvome normalūs. Įsivaizduokim: kultūristas, užsiauginęs raumenų kalną, miršta nuo hormonų sukelto širdies šoko. Patenka po mirties į teismą sako: štai užsiauginau raumenis. Kaip jums atrodo, ką jam atsakys angelai: bet ar tai normalu, kam to reikėjo?
Štai dar pavyzdžiui: vienoje šeimoje jauni tėvai augina vaiką. Kartą jų keturių metų berniukas išvartė gėlių vazonus, žemėm ištepliojo sienas, namuose baisi betvarkė. Grįžę tėvai tuomet teisino jį, jog pagal japonų auklėjimo sistemą vaikui iki septynių metų reikia leisti daryti viską, ką užsimano. Kitą kartą tas vaikas nuo stalo numetė puodelį ir sudaužė, tuomet motina šoko kaip pantera, apkūlė, aprėkė, išvadino visokiais žodžiais. Ar neatrodo, kad jog čia pasigedome elementaraus adekvatumo?
Kai Žalgiris laimėjo Europos čempionatą, kilo tokia isterija, jog atrodė vienu metu visa Lietuva tapo dideliu beprotnamiu. Vienas žurnalistas skambina į parapiją klausdamas, kaip bažnyčia paminės šį pasiekimą, gal varpais paskambins? Senyvas klebonas jam sako: gerbiamasis, tegul Lietuva pirmauja dorove, tikėjimu, tvarka, mokslu, vaikais, o ne kamuolių mėtymu. Ar ne keista, kad suaugę vyrai bėgioja paskui kamuolį?

Jonas Krikštytojas kalbėjo apie prigimtinę etiką, apie dalykus, kurie įrašyti į žmogaus širdį, kuriuos jis suvokia savo protu ir sąžine. Istorija, literatūros kūriniai, kultūros paminklai liudija apie garbingus, kūrybingus, sveiko proto žmones, kurie lėmė Vakarų civilizacijos atsiradimą. Senovės graikai buvo pagonys, tačiau buvo įvaldę aukštąją geometriją. Platonas, Aristotelis nebuvo krikščionys, tačiau kai kuriems krikščionims iki jų sveiko protavimo dar labai toli.
Reikia ne tik normaliai mąstyti ir elgtis, tačiau taip pat pildyti Dievo valią. Iš mūsų Dievas tikisi daugiau, nes atsiuntė mums Šv.Dvasia, kuri ir padeda pasiekti kur kas daugiau. Krikščionis turi išsikelti sau kur kas aukštesnius reikalavimus ir standartus: jais yra Evangelija, Jėzaus sekimas, Dievo karalystės kūrimas, pasiruošimas dangui.

Šiandien yra ypatingas sekmadienis, kuris liturgijoje turi savo pavadinimą: gaudete - džiūgaukite.
Kodėl mums džiūgauti? O tai todėl, kad Dievas yra, kad protingumas ir meilė valdo pasaulį, kad Dievas veikia, jis ateina. Patikėkite, džiaugsmas yra visur ir visada, kur žmonės blaiviai protauja, yra veiklūs, turi tikėjimą ir Šv.Dvasią. Amen.

Kun.O.P.Volskis