Komentarų dar nėra

2010-02-14 02:35

Girdėjome Šv.Rašto žodžius: „Mano mintys - ne jūsų mintys. Jūsų keliai - ne mano keliai". Atrodo, kad Viešpaties mintys ir keliai skiriasi nuo žmogaus radikaliai, tiesiog paradoksaliai. Pranašas Izaijas nepagaili stiprių įvertinimo žodžių: „kaip aukštas dangus nuo žemės"...
Kasdienybėje užmiršę šį skirtumą užsispyrusiai meldžiame Dievą, kad išsipildytų mūsų mintys, ir mažai tesuprantam ir trokštam, kad išsipildytų jo mintys. Dažnas dalykas, kad žmogus nurodinėja Dievui, kaip turėtų klostytis gyvenimas, istorija, reikalai, kitaip sakant - visame kame pasireiškia vienpusiškumas.
Tokią dalykų padėtį įrodo tai, kad kai kurių krikščionių namuose nėra pvz. Šv.Rašto, popiežiaus mokymo raštų, katalikiškų knygų, arba tai neskaitoma. Tai reiškia paprastą dalyką: žmogus pasilieka vien su savo mintimis. Žinoma, kas švenčia sekmadienį ir ateina į bažnyčią, turi galimybę išgirsti pritaikytą Šv.Rašto ištrauką, kurią dar ir kunigas paaiškina. Tokiu atveju grynai žmogiškos mintys gali būti paveiktos Dievo mintimis. Atsiranda galimybė peržengti siaurą savo minčių pasaulėlį ir į gyvenimą, kitus žmones ir save pažvelgti plačiau bei kitaip.
Kad neliktume be pavyzdžių, štai keli Šv.Rašto fragmentai, kurie kelia nuostabą. Šv.Apaštalo Pauliaus laiške filipiečiams rašoma: „Kristus bus išaukštintas mano kūne, nesvarbu - ar gyvenimu, ar mirtimi!". Deja, mūsų tarpe dažniausiai ne Kristus yra išaukštintas, bet mes patys. Vaikomės pripažinimo, perdėtai puošiamės, bijom žmonių įvertinimų, vargstame dėl savivartės ir puikybės ir pan. Tas pats apaštalas sakė: „:Man gyvenimas - tai Kristus, o mirtis - tik laimėjimas". Dažniausiai pasitaiko, kad gyvenimas yra visa kita, tik ne Kristus, o mirtis - didžiausias pralaimėjimas ir nelaimė, lydima paniškos baimės. Tenka būti liudininku, kai katalikas jau mirties patale, tačiau tiek jis, tiek artimieji delsia pasirūpinti paskutine dvasine pagalba, kad galėtų susitaikęs su Dievu ir Bažnyčia dievotai numirti, kitaip sakant: pasitikti ateinantį Kristų! Apaštalas persiėmęs dieviškais paradoksais teigė, kad jam geriau mirti ir pasilikti su Viešpačiu, bet jei dar lieka šiame pasaulyje, tuomet trokšta pasitarnauti Kristaus Bažnyčiai, kitaip sakant kitų žmonių gerovei. Argi tai nėra tiesa, kad dažnas nei žmonių gerovei darbuojamės, nei norime su Kristumi likti? Tik Dievo tikintysis gali šį gyvenimo ir mirties paradoksą suprasti...
Jėzus viename savo palyginimų kalba apie ryto ir vakaro darbininkus, kuriems vienodai atlyginama. Žmogus šį paradoksą priima įsižeidimu, širdyje svarstydamas: Dievas yra neteisus. Kas teisu šiame pasaulyje, nebūtinai teisu Dievo akivaizdoje. Šiuo atveju skelbiama, kad priėmęs Kristų į savo širdį ir gyvenimą, nesvarbu ar vaikystėje, ar jau senatvėje, gauna jį visą ir visą jo karalystę. Tačiau kaip sunkiai susitaikome su mintimi, kad ir labai klydęs žmogus gali rasti Dievo malonę, kad atleidžiamos nuodėmės ir dovanojama amžinoji garbė. Dažnai vadovaujamės nuostata, kad jei nusidėjėlis, tai tegul ir lieka toks, tesusilaukia pragaro pražūties.
Yra daugybę kitų Dievo minčių, kurios prieštarauja žmogaus mintims: Jėzaus įsakymas mylėti net priešus; Švč.M.Marijos Nekaltas Prasidėjimas, jos dieviškoji motinystė ir išaukštinimas; kunigystės slėpinys, per kurį Kristus lieka savo Bažnyčioje, ją moko, pašventina ir vadovauja, Švč. Eucharistija ir t.t.
Žmogiški svarstymai, kurie neveda į Viešpatį, baigiasi neviltimi, nusiminimu, bejėgiškumu arba iliuzijomis, puikybe, nepamatuotais lūkesčiais. Dievo žmogaus pašaukimas - persiimti Dievo mintimis, stoti į jo parodytą kelią. Tuomet tai jau nebėra pragaištingas, į niekur nevedantis uždarumas savyje.
Galų gale šias skirtingas būsenas galima įvardinti atvirumu arba uždarumu Dievui ir jo Dvasiai. Viena svarbiausių krikščionio gyvenimo savybių, laikysenų, dvasingumo šaltinių - atvirumas Šventajai Dvasiai. Atvira ir Dievo trokštanti širdis visose gyvenimo aplinkybėse, priimanti netikėtumus, įvairias galimybes, išeitis, sprendimus, pasiūlymus.
Akivaizdžiai ir praktiškai tai pasireiškia Bažnyčios tikrovėje ir per šv.Petro tarnystę. Ir Šventasis Tėvas Benediktas tapo paradokso autoriumi, kai padrąsino naujam Mokymo ir liturginės tradicijos įvertinimui ir priėmimui. Kunigams jis suteikė galimybę nevaržomai aukoti Šv.Mišias senuoju Romos ritu, kuris išreiškia Šventosios Dvasios ilgaamžę patirtį. Tradicija modernybėje! Didelei nuostabai pasigirsta kai kurių paviršutiniškas vertinimas, kad toji tradicija - „dvokia naftalinu", „atsilikimas", „egzotikos vaikymasis" ir pan. Kai kurie norėtų nuslopinti pop.Benedikto mokymą kaip kadaise areopage susirinkę romėnai šv.Pauliaus kalbą apie Kristaus prisikėlimą: „apie tai pasiklausysime kitą kartą"... Tokio vertinimo kitaip nepavadinsi, kaip užsisklendimu savo mintyse, tikėjimo, teologiniu ir sielovadiniu siaurumu. Tai nenoras išgirsti, ką tėvas kalba, tai visuotinės Bažnyčios pulso nejautimas, panašėjantis į nuodėmę prieš Šventąją Dvasią ir schizmatines tendencijas. Klausiant Šv.Rašto žodžiais: nejaugi tėvas duos vaikui skorpioną, kai tasai prašo kiaušinio, arba akmenį, kai - duonos?
Per proto ir širdies uždarumą mes pasidarome problema sau patiems. Dievo mintys ir vedimas pranoksta mūsų gudravimus ir numatymus. Su krikščionišku atvirumu turime žiūrėti ir vertinti savo, savo artimųjų, Bažnyčios, tautos, visuomenės reikalus. Tokia laikysena lemia, kad mes tampame įjungti į Dievo karalystės vyksmą. Juk palyginimas apie vynuogyno darbininkus yra ne tiek apie atlyginimą, kiek apie pašaukimą ir naudingą įsijungimą į Dievo išganingąjį veikimą.
Dar vienas paradoksas: Evangelijoje mūsų gyvenimas yra pavadintas dykinėjimu, nieko neveikimu, stovėjimu... Toks įvertinimas turėtų užgauti ne vieno susireikšminusio žmogaus ambicijas. Viskas pasikeičia ir prasideda tikrasis gyvenimas, kai ateiname darbuotis dėl Dievo karalystės atviru protu ir širdimi, pasitikėdami Viešpačiu ir su jo malone bendradarbiaudami.

Kun.O.P.Volskis

Klausimai ir komentarai el.paštu:o.p.volskis@kunigas.lt