Komentarų dar nėra

2009-05-30 22:10

Kažkuris Antikos laikų matematikas yra drąsiai pareiškęs: duokit man atramos tašką ir aš pajudinsiu visatą! Gal taip toli neikime, bet pažvelkime į mums gerai pažįstamą ir artimą gyvenimą.
Kiekvienas esame atspirties tašku kitam. Čia kalbame apie įvairius autoritetus, mokslą, įstatymus, vertybes ir panašiai. Ypač tėvai yra pašaukti būti atramos tašku, atskaitos tašku savo vaikams ne tik biologine, tačiau ir dvasine, moraline, kultūrine prasme. Nuo pat kūdikystės dienų žmogus turi tikrovės poreikį, kad pasaulis yra stabilus, turi struktūrą, nesiblaško kaip dūmas, kad iš esmės nepriklauso nuo norų ar nenorų, kad galima juo pasitikėti, remtis, jį prognozuoti.
Šiandien vis labiau gyvenama pagal taisyklę, jog taisyklės nėra. Moralės srityje vis didesnis pasimetimas, nesusipratimai. Išplaunamos ribos tarp gėrio ir blogio, tarp tiesos ir melo, tarp dorybės ir ydos, ir, galima sakyti, išplaunamas protas, jo struktūra... Vaizdžiai sakant, einančiam per pelkę žmogui labai svarbu padėti koją ant pagrindo. Neradęs pagrindo ne vienas yra įklimpęs ir paskendęs. Atspirties taškas reikalingas visur!
Visa, kas Viešpaties sukurta, yra dovana, yra gėris, tačiau bėda kyla tuomet, kai žmogus perinterpretuoja, performuluoja, tampa tuo, pasak Šventojo Rašto, skaldytoju, kuris tvarkingą tikrovės audinį ardo, juo manipuliuoja, bando sustatyti kitaip, pagamina „frankenšteiną".
Vertybių, gėrio, tiesos, struktūros išplovimas, nebuvimas ypatingai skaudžiai atsiliepia vaikams ir jaunimui. Sakoma, kad šiandien vaikai ir jaunimas yra labai fiziškai ir dvasiškai suprastėję. Stebina žinios, kad šiuo metu į pirmą klasę ateina tik apie 20 proc. pilnai fiziškai ir psichiškai sveikų vaikų. Iš vieno pažįstamo karininko girdėjau, kad panaši padėtis yra šauktinių tarpe. Kyla klausimas: iš kokios vertybių aplinkos ateina jaunimas, kad jie yra tokie fiziškai ir dvasiškai paliegę? Kas atėmė iš jų atramą? Tarsi būtų be kaulų ir stuburo, primena nugriuvusius ant žemės vijoklius...
Galima būtų sakyti: suaugusieji kalba apie nesuaugusius, subrendusieji svarsto apie nesubrendusiuosius! Bet išdrįskime būti intelektualiai sąžiningi ir pripažinkime, kad jaunosios kartos pašlijimas yra ne kas kita, kaip suaugusiųjų gyvenimo rezultatas. Klausimas apie jaunimą yra klausimas apie senimą. Šiandien suaugusieji isteriškai gina galimybę gyventi neapibrėžtumuose, gina teisę nusidėti, daryti ką nori, gyventi be moralės, be pagrindų. Taip elgdamiesi jie laisvai pasirenka neprotingumą ir apakimą, nebemato horizonto, kuriame yra tie mažieji, tie silpniausieji - jų vaikai. O vaikai (kol dar apaks drauge su savo tėvais) iš pradžių viską mato, jų mažos akutės tarsi fotoaparatai viską fotografuoja, pateiktus pavyzdžius bei prasmes įtvirtina savo sielose.
Pavyzdžiui: išsiskyręs keletą sykių žurnalistas turėtų būti sąžiningas ir kalbėti prieš save, tačiau jis įnirtingai gina savo gyvenimo stilių, pasirinkimus, skelbiasi esąs liberalas, modernus, ar dar kuo, ir paskui stebisi, su didžiausiu patosu rašo apie prievartos aktą įvykdžiusį trylikametį. Alkoholizmas yra didžiulė bėda, bet žiniasklaida su dideliu sąmoju, išradingumu, įvairiaspalviškumu reklamuoja alkoholį. Už akimirkos televizijoje ar kitame laikraščio puslapyje dramatiška gaida žurnalistė detaliai aptarinėja padarytus nusikaltimus: girtas jauno amžiaus vairuotojas mirtinai partrenkė iš mokyklos einančius vaikus. Ir tada suprask, kas iš tikrųjų čia vyksta? Suaugusieji elgiasi neatsakingai, o paskui stebisi, kad jaunimas yra pagedęs.
Galima sakyti, kad dabartinė mūsų vertybinė atmosfera yra užnuodyta ir joje jaunas žmogus dūsta. Vaikai yra suaugusiųjų, savo tėvų nuodėmių įkaitai. Poreikis, kad tikrovė būtų stabili, turėtų struktūrą, yra sulaužytas, jaunas žmogus gramzdinamas, jam nėra į ką atsiremti. Suaugusiųjų moraliai neįsipareigotas gyvenimas sukuria beviltiškumo atmosferą šeimose, vaikų sielose, visuomenėje - iki dramatiškų padarinių. Paskui stebimės, kad jaunimas priešinasi, prieštarauja, yra piktas, maištauja. Suaugusiųjų klaidos prie to priveda. Įvardinkime aiškiai: išgyvename ne ekonomikos, ne kultūros, ne dvasinę, net kokią kita, bet suaugusio žmogaus krizę! Labai lengva apkaltinti krizę, o juk kaltas yra klystantis žmogus.
Jauną žmogų paralyžiuoja, įskaudina suaugusių silpnumas, neatsakingumas, daromas blogis. Ieškodami vien tik pramogų, įspūdžių, nenorėdami atsakomybės suaugusieji kompromituoja save jaunimo akyse. Vis daugiau neištikimybės, egoizmo, bailumo, melo, išsisukinėjimo, proto plovimo pavyzdžių... Maža to, Seime priimami įstatymai, ginantys suaugusiųjų nuodėmes! O kas apgins vaikus ir jaunimą nuo suaugusiųjų nuodėmių?
Sakykime atvirai: suaugusieji piktina vaikus savo nuodėmėmis. Ne tik kad neslepia jų, bet jas dar ir pateisina. Tėvai galvoja, kad vaikai maži, jie kvaili, nieko nesuvokia, tačiau daroma žala yra reali. Kaip jaunas žmogus gali būti tvirtas, jei tėvai nesitaiso iš savo klaidų, neapgaili jų, jei nėra darbo su savimi, nėra reikalavimų iš savęs? Pavyzdžiui: tėvas palieka šeimą ir išeina gyvent su kita moterimi. Vaikams tai yra tragedija, stipriai sakant - stuburo sulaužymas! Maža to, toksai tėvas nori supažindinti savo vaikus su naująja partnere, tarsi tai būtų normalus dalykas, tarsi draugystė tokioj situacijoje turėtų kažkokį pagrindimą, prasmę. Šiuo poelgiu ne tik kad sulaužė vaikui stuburą, bet dar gulintį pasliką ant žemės, sužalotą suspardė. Tokiu palyginimu galima būtų apibūdinti daromą papiktinimą. Tiesiog palaida bala.
Neatsakingų, moralę, vertybes praradusių suaugusių pasaulis gimdo daugybę sužeistų asmenų, kurie nesugeba suaugti iki pilnos brandos. Vėl ir vėl sugrįžta šitam žmogui neišgyventa vaikystė, bando liguistai grįžti į tuos poreikius, kurie nebuvo patenkinti, pasiduoti nerūpestingumui, kažkokiam žaidimui. Jame užmuštas protas, prasmė ir tiesa, todėl jį domina vien tiktai judantys, mirguliuojantys, spalvingi dalykai. Ieško prarastojo laiko, leidžiasi į eksperimentus. Būdamas suaugęs - vis dar tebežaidžia. Kuomet jau reikia prisiimt atsakomybę, jis toliau triukšmauja pasinešęs į įvairias linksmybes. Jį tedomina nauji įspūdžiai, naujos patirtys. Taigi mes matome neatsakingą, nesubrendusį suaugusį vaiką, kuris tenkina, vykdo visas savo kvailiausias užgaidas, kuris elgiasi su kitais taip, ar dar blogiau, kaip elgėsi ribų nepripažinę jo tėvai.
Rezultatas: kiekvieną dieną ašarų upės vaikystės, tėvų, tvarkos neturėjusių ar jų nuskriaustų žmonių, kurie buvo pažeminti, papiktinti, įskaudinti, palikti neapibrėžtumuose. Ašarų jūros sugriautose šeimose, priklausomybėse, egoizmo tragedijose, konfliktuose...
Gyvenimas be pagrindo, be struktūros, be tikrovės, gyvenimas išplautose sąvokose, išplautose vertybėse žaloja vaikų psichiką. Kaip rašoma šv.Rašte: „tėvai valgė rūgščias vynuoges, o vaikams dantys atšipo". Atšimpa ne tiek dantys, kiek protas, širdis, jausmai. Prieš mūsų akis - dvasinis ligonis, gyvas psichologinių problemų rinkinys, tarsi į kamuolį susirietęs „ežiukas", kuris pats nelaimingas ir kitiems neleidžia būti laimingais.
Bet yra viltis: Dievas yra tuo nepajudinamuoju pagrindu, pasaulio Kūrėjas ir Palaikytojas! Vieninteliai suaugę mūsų tarpe buvo Jėzus Kristus ir jo Motina Marija. Iš jų mokomės suaugusiam žmogui reikalingų savybių, atsakomybės ir meilės. Jie mums tapo tikru atramos tašku visomis prasmėmis. Jėzaus kryžiumi buvo pajudinta visata, ant jo Kryžiaus ir Prisikėlimo tapo atremtas būsimasis Dievo pasaulis. Bet visata yra niekai, palyginus su žmogaus širdies pajudinimu. Kas ją gali pajudinti?
Kiekvienas iš mūsų esame pašauktas būti tuo atramos tašku kitiems. Ne pelkė, kurioje kiti vis labiau grimzta ir galų gale uždūsta, tačiau padedančiu statyti ant nepajudinamos uolos. To ypač reikia jaunimui.

kun.O.P.Volskis, 2009