Komentarų dar nėra

2008-10-12 16:53

Devyni dalykai, kurių Dievas neklaus paskutinio teismo dieną:

1. Dievas neklaus, kokią mašiną vairuoji. Jis klaus, kiek žmonių tu pavežei.

2. Dievas neklaus tavo namo dydžio. Jis klaus, kiek žmonių yra laukiami
tavo namuose.

3. Dievas neklaus, kiek drabužių tavo spintoje. Jis klaus, kiek tu aprengei.

4. Dievas neklaus kokia, buvo tavo didžiausia alga. Jis klaus, ar
išnaudojai visas savo galimybes jai gauti.

5. Dievas neklaus tavo profesijos pavadinimo. Jis klaus, kaip tu atlikai
savo darbus.

6. Dievas neklaus, kiek draugų turėjai. Jis klaus, kiek yra žmonių, kurie
laikė tave draugu.

7. Dievas neklaus, kokioje kaimynystėje gyvenai. Jis klaus, kaip elgeisi
su kaimynais.

8. Dievas neklaus, kokios spalvos tavo oda. Jis klaus, koks yra tavo būdas.

9. Dievas neklaus, kiek laiko gyvenai. Jis klaus, kiek meilės buvo tavyje.

Pamokslas

Ar Dievas yra? Elementarus, gal net kiek banalokas klausimas. Tačiau
kiekvienas žmogus savo gyvenimo tėkmėje dažniau ar rečiau įsileidžia jį
savo širdin. Ir atsakymą kiekvienas suranda savaip.

Kaip visi žinome, popiežiaus Benedikto XVI iniciatyva nuo šių metų
birželio 28 d. iki 2009 m. birželio 29 d. Visuotinė Bažnyčia mini apaštalo
Pauliaus metus. Iki atsivertimo į krikščionybę jis vadinosi Sauliumi.
„Saulius stengėsi išnaikinti Bažnyčią, naršydamas po namus, suiminėdamas
vyrus ir moteris ir siųsdamas juos į kalėjimą." Taip rašoma Apaštalų darbų
knygoje. Kai kartą jis, apimtas aklo įniršio ir įgaliotas vyriausiojo
judėjų kunigo, vyko į Damaską naikinti krikščionybės užuomazgų, kelyje jam
pasirodė Kristus. Po šio regėjimo Saulius atsivertė į krikščionybę ir
virto Pauliumi, nauju žmogumi, kuriam klausimas apie Dievo egzistenciją
tapo niekiniu. O mums?

Neretai šį klausimą imame iš peties gvildenti tik susidūrę su vienokiomis
ar kitokiomis gyvenimo negandomis ir krizinėmis situacijomis. Tuomet, kai
netenkame artimo, brangaus žmogaus ar patys atsiduriame akistatoje su
mirtimi. Nors šiuo metu dienos mus lepina - šiluma, vaiskumu,
glamonėjančiais saulės spinduliais ir vidurvasario žaluma - ir kviečia į
pasaulį žvelgti optimizmo kupinu žvilgsniu, kartkartėmis sugaudžiantis
bažnyčios varpas signalizuoja apie dar vieno žmogaus kelionę Amžinybėn be
atgalinio bilieto. Jei, žinoma, Dievas yra. Antraip tai būtų ne kelionė, o
skaudi pabaiga.

Pasiruošimas tokiai kelionei - šiandienos puslapio tema. Paprastai ir
nuoširdžiai.

Ar Dievas yra?

Vienas vyras nuėjo į kirpyklą nusikirpti plaukų ir apsikarpyti barzdos.
Kai kirpėjas pradėjo dirbti, jie pradėjo kalbėtis. Jie kalbėjo apie labai
daug dalykų ir įvairiomis temomis. Kai jie galų gale paminėjo Dievo temą,
kirpėjas pasakė: „Aš nemanau, kad Dievas egzistuoja." „Kodėl jūs taip
sakote?" - paklausė klientas. „Na, jūs tik išeikite į gatvę ir suprasite,
kad Dievas neegzistuoja. Pasakykite man, jei Dievas egzistuoja, ar ten
būtų tiek daug sergančių žmonių? Tiek pamestų vaikų? Jei Dievas
egzistuotų, nebūtų nei kančios, nei skausmo. Aš negaliu įsivaizduoti
mylinčio Dievo, kuris leistų visus šituos daiktus." Klientas minutėlę
pagalvojo, bet nieko nepasakė, nes nenorėjo pradėti ginčo. Kirpėjas baigė
savo darbą ir klientas paliko kirpyklą. Išėjęs pamatė vyrą gatvėje su
ilgais, suveltais, purvinais plaukais ir neapkarpyta barzda. Jis atrodė
purvinas ir netvarkingas. Klientas pasuko atgal, įėjo į kirpyklą ir pasakė
kirpėjui: „Žinote, ką pasakysiu? Kirpėjai neegzistuoja." „Ką jūs sakote? -
paklausė nustebintas kirpėjas. - Aš esu čia ir aš esu kirpėjas. Juk aš ką
tik jus apkirpau." „Ne! - sušuko klientas. - Kirpėjai neegzistuoja, nes,
jei jie egzistuotų, nebūtų žmonių su purvinais ilgais plaukais ir
neapkarpytomis barzdomis kaip tas vyras lauke." „Bet kirpėjai tikrai
egzistuoja! - nesutiko kirpėjas. - Tik ne visi žmonės ateina pas mane."
„Būtent! - patvirtino klientas. - Tai ir yra esmė! Dievas taip pat tikrai
egzistuoja! Tik ne visi žmonės eina pas Jį ir ieško Jo. Štai kodėl
pasaulyje tiek daug skausmo ir kančios."

Teisumo ieškojimas

„Taigi sakau jums: jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir
fariziejų, neįeisite į dangaus karalystę. Jūs esate girdėję, kad
protėviams buvo pasakyta: „Nežudyk; o kas nužudo, turės atsakyti teisme."
O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas
sako savo broliui: „Pusgalvi!", tas turės stoti prieš aukščiausiojo teismo
tarybą. O kas sako: „Beproti!", tas smerktinas į pragaro ugnį. 23 Jei
neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš
tave, 24 palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su
broliu ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną." (Mt 5 20-25)

Ši Evangelija paliečia labai opią temą - teisumo problemą. Visi ieškome
teisumo, išteisinimo, pateisinimo, pasiteisinimo ir t.t. Teisumo
ieškojimas yra susijęs su tiesos ieškojimu. Kur galima rasti tiesą ir
teisumą? Fariziejų problema - tiesos ieškojimas ir jos pažinimas
apsiribojo įstatymo raidės laikymusi ir tik išorinio teisumo
demonstravimu, kuris pasižymėjo apeigų atlikimu ir išorinių nuostatų
vykdymu. Kitaip sakant, jie darė tai, ką šiandien daro nemaža dalis
tikinčiųjų, kuriems užtenka sekmadieniais nueiti į bažnyčią, „atsėdėti"
Mišias, tačiau širdimi jie neieško Dievo, nes nuolat mąsto - ką žmonės
pasakys.

Tačiau Jėzus šiandien radikaliai priešinasi jų nuostatai. Jis vėl ragina
žvelgti giliau netgi ir į pačią įstatymo raidę. Tam, kad už esančios ir
parašytos raidės galėtume pamatyti Autoriaus dvasią. Pavyzdžiui,
pateiktame įsakyme Nežudyk, kuris neapsiriboja vien smurtiniu, fiziniu
veiksniu. Nužudyti žmogų arba padaryti kitą nusikaltimą galima ir širdyje.
Būtent čia yra šaltinis, iš kurio kyla visi veiksmai. Todėl ir einant
Atgailos sakramento labai svarbu ne tik įvardyti nuodėmingus veiksmus, bet
dar svarbiau ir pažiūrėti į savo širdį, iš kurios jie kilo. Nes reikia
gydyti ne rankas, kurios daro bloga, ar liežuvį, bet širdį, kurioje tūno
blogio žaizda.

Labai svarbus dalykas yra nenusiminti ir nebijoti, kad labai mažai savyje
turime teisumo. Ne ten mes jo ieškome. Jei ieškosime jo tik savyje, tuomet
ir mes būsime akli fariziejai. Teisumas ir tiesa yra pats Dievas; mes to
turime ieškoti Jame ir prašyti, kad jis kurtų mums naują širdį, panašią į
savo Širdį. Tai suprasdami labiau priimsime savo ir kitų silpnumus,
neteisumus kaip galimybę labiau ir atviriau ieškoti Dievo.

Kun. Deimantas BRAZIULIS

Išėjimas

Kiekvienas susiduriame su artimųjų, pažįstamų ir nepažįstamų išėjimu iš
šio pasaulio. Bet ar susimąstome, kas yra mirtis?

„Mirties paslaptis - tai lyg neryškus visų pasaulio mįslių atspindys. Bet
esti tokių sukrečiančių ir iškilmingų valandų, kada pajuntame, kaip mus
apvaldo tai, kas yra už kapo paslapties..." (L.Borros)

Mirties tamsa neišsemiama. Nėra galo jos žabangoms ir diktatui. Toji
didžioji paslaptis kas akimirką priima ir vykdo vis kitokius nurodymus.
Atrodo, tai grėsmingai pražioti nasrai, kuriems svetimas pasigailėjimas.
Mirtis nepasižymi ir vaizduotės lakumu. Ji grubi, valdinga ir dažnai
ateina, kai yra visiškai nereikalinga ir mažiausiai laukiama. „Viešpaties
diena užklups lyg vagis naktį," - sako apaštalas Paulius. Taip šėlsta
mirtis, slepianti baisias, neištirtas gelmes.

Kai prasiveria tamsiosios išėjimo durys, netikėti - neįmanoma. Kad ir
kokios netobulos būtų žmogaus pastangos atvaizduoti ar suprasti pomirtinį
gyvenimą, netgi tada, kai tikėjimas šlubuoja, kai nustatytos dogmos
nesutampa su miglotu amžinybės supratimu, vis tiek paskutiniąją gyvenimo
akimirką siela sudreba. Kažkas juk prasideda už žemiškojo gyvenimo
slenksčio. Šią didžiulio nerimo nuotaiką lydi agonija. Agonija yra
atsiskaitymas. Tą lemtingą sekundę žmogus pasijunta esąs atsakingas už
savo nueitą gyvenimo kelią. Tai, kas buvo, įsipina į tai, kas netrukus
įvyks. Praeitis sugrįžta ir braunasi į ateitį. Visa, kas žinoma, tada
atrodo tokia pat bedugnė, kaip ir nežinoma, ir tos abi klaidų ir lūkesčių
prarajos atsispindi viena kitoje. Šis dviejų gelmių susiliejimas ir
gąsdina mirštantįjį.

Krikščionys žino, kad už šio gyvenimo baigties stovi Visagalis ir visada
gyvas Dievas ir kad mirtis - tai vartai, už kurių slypi paskutinis ir
didžiausias žmogiškos būties tikslas. Krikščionis supranta, kad įėjimas į
Kristaus mirtį žmogui galimas tik vieną kartą - paskutiniąją gyvenimo
akimirką - mirtyje.

Ir vis dėlto... Prigimtis ginasi nuo mirties ir su baime nuo jos
traukiasi. Mirštantysis kabinasi, stengiasi išsilaikyti šiame gyvenime.
Bet kiekviena akimirka nenumaldomai stumia jį bedugnės link. Būna, kad
mirtis paskubomis nutraukia gyvenimo siūlą. Kartais ji tą darbą atlieka
itin rūpestingai, lyg glamonėdama. Mirčiai laiko užtenka. Tai tiesa ir
jos aukos tuo įsitikina.

Kai mirštantysis praranda viltį išgelbėti gyvybę, jis metasi į kitą pusę.
Jeigu ir buvo likusi kokia nors galimybė, tai tik ten, amžinybėje. Tačiau,
kad po mirties akys vėl praregėtų, reikia peržengti juodą bedugnę ir
pasiekti kito gyvenimo krantą ten, anapus kapo.

Niekada nežinomybės artumas nėra toks apčiuopiamas kaip stovint ant ribos,
gyvenimo ir mirties ribos. Stovint ir žinant, kad greitai atsidursime tame
kitame pomirtiniame gyvenime. O kol kas mirtis, atrodo, apčiupinėja savo
auką. Beveik nieko aiškaus. Ir vis dėlto tai kažkas realu, nors ir
neįsivaizduojama forma. Tuo tarpu beatodairiškas irimo vyksmas tyliai
naikina mirštantįjį. Taip kažkas apčiuopiamo ir kartu nesamo. Įžūliai
elgiasi mirtis, atlikdama savo darbą.

Artimieji ir visi - pažįstantys ir nepažįstantys - bejėgiai padėti
mirštančiajam tą lemtingą valandą. Jie gali tik žvelgti į bebaigiančią
išnykti būtybę su užuojauta. Mirštantysis jaučia, kad aplink jį tartum
mąžta gyvenimas ir traukiasi kažkur į gelmes... Jį supanti erdvė pamažu
netenka tikrumo, o kartu blėsta ir pasitikėjimas savimi. Jis tampa bejėgis
prieš tamsą, kuri pamažu jį vis labiau apgaubia. Žemė dingsta iš po kojų
ir tuomet mirštantysis pajunta kitą realybę. Mirties akivaizdoje
apsireiškia gyvenimas, bedugnė, kapas, dangus, amžinybė... Štai tada jis
ir pajunta, kad visa, kas žemiška, jau yra nepasiekiama, uždrausta. Kai
atsiveria begalybė, nėra jokio rakto atgal į pasaulį. Gyvenimas, tik ką
pradėtas, ir gyvenimas, jau sugriuvęs, - susilieja į viena, į išnykimą.
Nebūti ir tuo pačiu būti, nugrimzti į prarają, tačiau išnirti tarytum
neskęstančiajam viršum mirties... Tai kažkas neišreiškiama...

Vis dėlto mirtis atlieka savo darbą. Iš dar neseniai gyvos būtybės belieka
tik palaikai. Tai nerimą keliančios materijos įrodymas. Materija, prieš
kurią dreba žmogus, yra tai, kas liko sielai apleidus kūną. Kad negyva
materija mus sukrėstų, joje kažkada turėjo būti dvasia. Ir, jei ji kažkada
turėjo savąjį „aš", kur dabar tasai „aš"?

Mirtis sunaikino kūną ir suteikė jam ramybę. Bet to jau nesamo „aš" laukia
baisi bausmė, kuri nepasibaigia nutrūkus gyvybei, arba neapsakomas
džiaugsmas ir amžinybės suteikta laisvė. Po visų gyvenimo nuožmybių ir
skaudžiausių išgyvenimų šis poilsis bus neapsakoma palaima ir džiaugsmas.
Baisiausia lieka praeityje. Žmogus išeina iš žemiškojo gyvenimo ir grįžta
į kitą, Amžinąjį, gyvenimą...

Kun. Vytautas SKIPARIS