Komentarų dar nėra

2007-09-12 16:59

T.Stanislovas. Akivaizdžioji doktrina


Pasaulyje yra buvę daug įvairių didžių asmenybių. Jų vardais vadinamos doktrinos, partijos, filosofijos tėkmės. Jų palikimas saugojamas, gražiai tvarkomi darbo kabinetai, knygos, dokumentai, nuotraukos.

O kas liko iš Kristaus buvimo žemėje?

Tai kryžiaus medis, kuris suskaldytas į daugybę dalelyčių, laikomas beveik visose bažnyčiose. Yra dar keletas relikvijų, bet jos visos beveik tokio pat pobūdžio: užrašo lentelė ant kryžiaus, nukryžiavimo vinis, įkapių drobulė. Visa tai – kančios liudytojai.

Kai mes su pagarba žvelgiame į kokią nors kančios relikviją, prisiminkime, kad kančią Kristus prisiėmė savo valia. Jis užsikėlė ant pečių kryžiaus medį, ištiesė prikalti rankas…

Štai tos relikvijos ir yra akivaizdžioji, apčiuopiamoji doktrina. Paimkime iš gyvenimo ne tik saldumynus, bet ir tulžį; neieškokime vien tik neribotos laisvės, bet sugebėkime save prikalti ir prie pareigų kryžiaus.

Tiek to – tegul virš mūsų galvos būna prikalta paniekos iškaba. Tačiau viso, kas brangiausia, neatiduokime vien dėl to, kad kas nors mūsų nepaniekintų. Juk visa pasaulio tragedija, visas jo “neišsigelbėjimas”, - kad jis konvulsiškai traukiasi nuo visko, kas nepatogu, sunku, kieta. Žmogus nebeatlieka pasaulio valdymo funkcijos iki galo, išvydęs sunkumus, jis pabėga.

Kančios relikvijos mums sako, kad daugiausia solidumo mūsų gyvenimui ir mūsų sielai atneša kančios valandos. Kančia – tai ugnis, kuri mūsų gyvenime, mūsų buityje, mūsų aplinkoje išdegina viską, kas tuščia, menkavertiška, kas tėra tik šiaudai. Tie deginantys atsitikimai pamoko mus artimo meilės, taktiškumo, rimtumo. Kančia – tai kalto smūgiai į akmenį, po kurių ima ryškėti veidas.

Piktžolės auga greit, bet ne ąžuolai. Mano vidinis “aš” turi bręsti pamažu. Kai bėgu apkvaitęs nuo momento džiugesio, manyje niekas nebręsta. Kai susitinku kančią, aš sustoju ir tylumoje pradedu bręsti.

Mano sunkiosios valandos – tai mano turtas ir relikvijos.