Komentarų dar nėra

2008-09-01 18:37

Pradėdami naujus mokslo metus susimąstome apie žmogaus troškimą ir jo gyvenimo būtinybę siekti daugiau. Nuo seniausiųjų laikų jis ieškojo to, kas jį pranoksta. Jo širdyje yra įrašytas įstatymas, skatinantis siekti aukštumų, todėl nesitenkina įveikęs pirmąją pakopą, tačiau ropščiasi aukščiau.
Visų pirmiausia tai pasireiškia pažinimo srityje nenumaldomu noru sužinoti daugiau, pasakyčiau - pilną ir galutinę tiesą! Kas esu, iš kur atėjau ir kur einu, kas yra tiesa ir kaip teisingai gyventi, kokia gyvenimo prasmė, kodėl kenčiu ir mirštu? - tai klausimai, kurie jaudina kiekvieną sveiką žmogų.

Pažinimas atskleidžia gėrį, kurio imame trokšti ir siekti. Pažinimas padeda sugebėti. Kai kuriuos dalykus sugebame savaime, iš prigimties, instinktyviai, tačiau daugelio dalykų reikia mokytis. Mokomės palengva, ilgai, sistemingai ir per visą gyvenimą. Ir pasak liaudies išminties - mirštame nepakankamo proto. Per trumpą gyvenimą pažįstame ir išmokstame daugybę gerų dalykų, deja - ir blogų...

Gyvename laikais, kuomet nuolat ir visur skelbiama: remiamės ne mitais ir prietarais, tačiau moksliniu fizinės realybės pažinimu! Panašu, kad tai tik skambus šūkis. Religijos srityje taip pat yra įvykęs esminis lūžis, todėl turėtume vadovautis nebe žmogiškais padavimais, bet Apreiškimu. Tačiau ir šiuo atveju daug maišaties. Mokslas ir Apreiškimas šiandien turėtų padėti, ir iš tikrųjų padeda, kur kas tiksliau ir teisingiau pažinti žmogų ir jį supančią aplinką. Apreiškimas nurodo tikrovės prasmę, o mokslas - jos kūriniškąsias savybes. Į įvairius gyvenimo ir tikrovės klausimus bando atsakyti skirtingų sričių pažinimas: teologija, psichologija, fizika, matematika ir t.t. Sunku būtų įsivaizduoti dabartinį mūsų gyvenimą be šių sričių pažinimo.

Tiesos nežinojimas visais laikais išlieka didžiausia kiekvieno žmogaus ir visos žmonijos problema. Ne tik faktinės, bet ir antgamtinės. Pažinti, mąstyti ir mokytis išlieka viena iš svarbiausiųjų žmogaus gyvenimo užduočių ir pareigų. Tiems, kurie nenori mokytis gražiuoju, tenka vėliau mokytis pas labai griežtą ir brangiai apmokomą mokytoją - skausmingą gyvenimo patirtį. Neveltui pasakyta, jog nenorintys mokytis istorijos, yra priversti pakartoti istoriją. Dažniausiai - juodžiausius jos puslapius.

Šeima yra pamatinė jausmų, žinių, bendravimo ir įgūdžių mokykla. Pirmieji mokytojai yra tėvai. Dėka jų mažas žmogus išmoksta kalbėti, vaikščioti, savimi pasirūpinti ir t.t. Žinoma, tėvai yra ir pirmieji dvasingumo perteikėjai, papasakoję, kas yra Dievas Kūrėjas ir Atpirkėjas, pamokydami bendrauti su juo, krikščioniškai elgtis su kitais žmonėmis ir pasauliu, nurodę tikėjimo tiesas.
Šiame tobulėjimo kelyje tėvams ir jaunuoliams padeda didelis būrys žmonių: mokytojai, auklėtojai, giminaičiai, draugai, kaimynai, dvasininkai ir kt. Kiekvienas iš jų savitu būdu prisideda prie pažangos kelio.
Visi nori, kad vaikai ir jaunimas gautų kuo daugiau gėrio, pažinimo, įgūdžių, valios jėgų, kad galėtų siekti laikinųjų ir amžinųjų aukštumų. Apie šią svajonę reikėtų užmiršti, jei nebūtų Rugsėjo 1-osios sampratos.

Deja, šiandien vaikų ir jaunimo auklėjimas tapo labai vienpusiškas ir paviršutiniškas. Suteikiamas rimtas išsilavinimas, tačiau labai menkas išsiauklėjimas. Kažkas sarkastiškai pajuokavo: ar galima žmogėdrą pavadinti civilizuotu, jei valgo naudodamas peilį ir šakutę? Ar galima civilizuotu žmogumi laikyti specialistą, kuris kuria technologijas žmonėms žudyti?
Teisus yra šv.Tomas Akvinietis, jog reikia nuogąstauti dėl žmogaus, kuris yra perskaitęs tik vieną knygą. Papildant galima būtų sakyti: šiandien pavojingas yra technokratas, kuris nesugeba įžvelgti poezijos matematikoje ar fizikoje. Baimę kelia žmogus, kuris žino „kaip", bet neklausia „kodėl". Tokie baigia nusiaubti gamtą ir visuomenę. Vis labiau darosi skausmingai aišku, jog intelektualinis - mokslinis ugdymas turi eiti drauge su religiniu, kultūriniu ir bendravimo švietimu.
Garsusis mokslininkas Liudvikas Pasteras sakė, kad truputis žinių atitolina nuo Dievo, o didelis žinojimas gražina atgalios pas Jį. Šiandien tuo „trupučiu", siauro pažinimo dalimi, yra realiniai mokslai. Tuo „daugiau", visapusiškumu, yra religija, filosofija ir menas. Svarbus ne tik racionalus, tačiau ir dvasinis intelektualumas!

Pradėdami naujus mokslo metus prisimename ir meldžiamės už moksleivius, studentus, mokytojus ir dėstytojus, kurie dalyvauja svarbiame žmonijos dvasinio, kultūrinio, techninio paveldo perdavimo ir kūrimo procese, žmogaus dvasios tobulėjime, jos raidoje. Tai įmanoma todėl, jog jaunoji karta yra auklėjama ir ugdoma. Lapės vedasi lapiukus į medžioklę ir moko juos gyventi, paukščiai stumia jauniklius iš lizdo, kad skristų, žmogus taip pat turi būti „pastūmėtas", skatinamas naudotis protu ir laisve, kad Dievui padedant kurtų savo asmenybę bei atitinkantį žmogiškąją prigimtį gyvenimą.
Šių pamąstymų lydimi klauskime: ar šeima, mokykla, suaugusieji dar išlieka kovos frontu už žmogiškąją civilizaciją, darbo ir pastangų lauku, palankia, dvasinga ir kūrybinga aplinka jaunam žmogui? Tikėkimės, kad taip. Rugsėjo 1 - osios skambutis tegul aidi civilizacijos viltimi, o ne jos laidotuvių dūžiais.

Kun.O.P.Volskis, 2008