Komentarų dar nėra

2007-09-12 16:33

„Plunksna, kuria Dievas parašė lemtingąjį žmonijos istorijos puslapį“


Brangūs broliai, popiežius Pijus XI pavadino Lietuvą „Marijos šalimi“. Šiluvos Dievo Motinos šventovė, kurioje dabar susirinkome švęsti Eucharistijos, liudija Lietuvos žmonių meilę Dievo Motinai. Į šią šventovę kasmet plūsta daugybė tikinčiųjų, ypač Švenčiausiosios Mergelės Marijos Gimimo šventės proga. Šiandien čia susirinko tikintieji valstybės teisėsaugos darbuotojai. Jiems, arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui, apaštališkajam nuncijui, politinės valdžios atstovams, kunigams, vienuoliams ir vienuolėms bei visiems, įsitraukusiems į tarnystę Evangelijai, atnešu Šventojo Tėvo Benedikto XVI sveikinimą ir palaiminimą.


Ką tik išklausyta Evangelijos ištrauka, šalia kitų dalykų, pateikė mums Jėzaus genealogiją. Šis pasakojimas, drauge su lygiagrečia evangelisto Luko 3 skyriaus vieta, yra vienas pačių reikšmingiausių Evangelijos tekstų. Iš tiesų genealogijoje girdime skambant vardus tų vyrų ir moterų, pagal paslaptingą Dievo sumanymą suvaidinusių svarbų vaidmenį Izraelio tautos gyvenime ir išganymo istorijoje, kurios viršūnė yra Kristus.


Tarp Jėzaus protėvių matome žmogišką didybę ir skurdą, o galiausiai – nuodėmės šešėlį: Dovydo svetimavimą, Saliamono stabmeldystę ir skandalingąją Izraelio karalių kroniką. Tarp išvardinamų pramočių nieko nepasakoma apie šventas patriarchų žmonas: Sarą, Rebeką, Rachelę…, tuo tarpu minimos moterys, stebinančios jokio pasigėrėjimo nekeliančiais savo darbais: Tamara, kanaanietė Rachaba, moabitė Ruta ir Betsabėja.


Taigi Kristaus žmogiškoji genealogija kupina ne vien šventųjų: ji buvo rašoma ir iškraipytomis, melagių, išdavikų bei amoralių žmonių eilutėmis.


Tačiau šioje genealogijoje randame aprašymą, kaip veikia Dievas. Istorijos siūlas nuolat trūkinėja, tačiau Viešpats jį visada sujungia. Jis ištikimas ir tada, kai Izraelis yra Jam neištikimas. Šių žmonių kartų upė, kupina nuodėmių ir nusikaltimų, palengva tampa skaidraus vandens šaltiniu, kai artėjame prie laikų pilnatvės: su Marija, Motina, ir Jėzumi, Mesiju, atperkamos visos kartos.


Šios dienos šventimas mums primena Dievo Motinos gimimą, tačiau tikroji šio įvykio reikšmė yra Žodžio Įsikūnijimas. Marija gimsta, maitinama ir auga, kad būtų Dievo Sūnaus Motina. Per ją Dievas įžengė į istoriją ir visiškai įėjo į žmonijos maišatį, žmogus tarp žmonių. Jis yra su žmonija, kad ją išgelbėtų, pasiimtų sau jos skausmą ir vienišumą, išvaduotų iš nuodėmės ir ypač – mirties tamsybių. Ši džiaugsminga žinia tampa didžios vidinės ramybės ir visa viršijančios laimės priežastimi. Norėdami pasinaudoti šia gyvenimo gausa, neprivalome daryti nieko kito, kaip tik atsakyti mums šaukiančiam Viešpačiui savuoju „Tebūnie“, o tai reiškia: „Mano gyvenimas yra Tavo rankose ir sutinku įsitraukti į Tavo meilės planą.“


Šis Evangelijos puslapis nušviečia taip pat ir mūsų išrinkimo paslaptį, t. y., kaip atsitiko, kad mes malonės dėka tapome krikščionimis. „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau“ (Jn 15, 16). Mes buvome išrinkti ne dėl mūsų nuopelnų, bet todėl, kad Viešpats mus pamilo amžinąja meile (plg. Jer 31, 3) ir „pašaukė mus iš motinos įsčių“ (Iz 49). Vienintelis dalykas, kuriuo galime didžiuotis – tai suvokimas, kad Dievas pasiekė mus savo gailestingąja meile, kad padarytų savo vaikais ir savo dieviškojo gyvenimo dalininkais. Šis neįsivaizduojamas išaukštinimas apaštalą Joną vertė sušukti: „Kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!“


Tačiau ir taip išaukštinti, mes nesame visiškai išvaduoti iš nuodėmės patirties. Dievas, kuris savo istorijos pradžią rašė ir kreivomis eilutėmis, rašo jos tęsinį, pasinaudodamas taip pat ir mumis. Neturime tuo stebėtis! Dievo malonė veikia, nepaisydama mūsų nuodėmės, mūsų netinkamumo, neištikimybės ir apsigalvojimų, o galiausiai gali padaryti, kad, žmogiškąja prasme pavargę ir silpni, žmonės pajėgs imtis sunkių ir žmogaus jėgas viršijančių darbų.


Kristus nedvejojo, istorijos tęsinį patikėdamas hierarchiškai sutvarkytai bendruomenei, kurios Galva yra Jis pats, ir paremdamas tai savo pažadu, tačiau ši bendruomenė, vykdydama jai duotą pasiuntinybę, susiduria su blogio galybėmis, kurios, nors ir nugalėtos Kristaus Kryžiumi ir Prisikėlimu, dar gali pakenkti. Šventasis Augustinas tvirtina, kad Bažnyčia savo žemiškoje kelionėje sutinka dvigubą pasipriešinimą: vidinį ir išorinį. Išorinio pasipriešinimo viršūnė yra kankinystė. Jis rašo: „Bažnyčia auga tuo labiau, kuo labiau yra apšlakstoma kankinių krauju.“ Tai labai gerai gali paliudyti Bažnyčia Lietuvoje! Kankinystė pasireiškia kaip aukščiausia konflikto su blogio galybėmis forma, kaip krikščioniškojo šventumo viršūnė, kaip svarbiausias Evangelijos liudijimas oficialių žemiškųjų galybių akivaizdoje.


Tačiau demono veikimas jaučiamas taip pat ir vidiniuose pasidalijimuose bei daugelio Bažnyčios narių nuodėmėje. Šių apgailėtinų dalykų konstatavimas gali nulemti nepasitikėjimą ir nepasitenkinimą, galinčių tapti ir visos bažnytinės institucijos atmetimu. Tačiau sakyti, kad tikime į Kristų ir Jį mylime, ir nepriimti Jo įsteigtos Bendruomenės todėl, kad pastaroji nėra tobula ir kartais tampa papiktinimo priežastimi, reiškia, jog nieko nesupratome apie Dievo planus ir jo būdą veikti ir valdyti istoriją.


Mergelė Marija, atidavusi savo išmintį, širdį ir kūną išskirtinei žmonių labui sumanyto Dievo plano tarnystei, paliudija, kad dieviškieji pažadai ne tik neišnyksta, bet ir negali būti sunaikinti. Dievas pasirinko ją, ir ji leidosi išrenkama ir tapo, kaip tvirtina Origenas, plunksna, kuria Dievas parašė lemtingąjį dieviško grožio žmonijos istorijos puslapį. Šis „puslapis“ ir šiandien skatina meilę, kontempliaciją, troškimą sekti, prašyti pagalbos ir globos.


Kreipkimės į Dievo Motiną, kad ji savo motiniška globa užtikrintų lietuvių tautai taiką ir pažangą, saugotų Katalikų Bažnyčios santarvę ir vienybę, išlaikytų krikščioniškos šeimos ištikimybę savajam pašaukimui priimti, išsaugoti ir perduoti naujoms kartoms brangią tikėjimo dovaną, brandintų visų pakrikštytųjų vis karštesnę meilę Kristui ir, Dievo Tarno Jono Pauliaus II žodžiais tariant, „padėtų lietuvių tautai paversti skaudžią praeities patirtį spindulinga ateitimi“, neįkrentant „į religinio indiferentiškumo ir pragmatizmo pelkę“.