Komentarų dar nėra

2010-12-06 11:07

Po vieno ūkininko mirties buvo atplėštas jo testamentas, ir, visų nuostabai, visos jo nuosavybės paveldėtoju nurodytas - šėtonas!.. Ką gali turėti ūkininkas? Didžiausia jo nuosavybė yra žemė. Taigi, jo žemės paveldėtoju buvo nurodytas velnias. Visi kraipė pečiais, svarstydami, kaip dabar tą nuosavybę perduoti velniui. Vienas išmintingas advokatas pasakė: palikite tą žemę ir nieko joje nedarykite, ir tokiu būdu ji bus atiduota velniui. Iš tikrųjų, po kelių metų toje žemėje prižėlė piktžolių, brūzgynų, ji ėmė pelkėti ir pasidarė laukinė, netinkama žmogui.
Kiek daug tokių velniui atiduotų apleistų ne tik laukų, bet ir šeimų, vaikų, bendruomenių, parapijų, sąžinių!

Žmogus negali gyventi aplinkoje, kuri nėra palenkta jo prigimčiai. Įsivaizduokite save miško gūdumoje, sėdinčius drevėse arba urvuose. Norėtumėte? Bet ne, jūs turite namus, sodybas, kurias gražiai įsirengiate. Ten kur jūs gyvenate, ten įsivedate savo tvarką, ten esate šeimininkais.

Bet ilgainiui nebeįmanoma gyventi ir ten, kur nėra Dievo tvarkos, kur ji atmetama. Kiek sutinku mūsų parapijoje tikrų tikinčių žmonių, nematau, kad kas nors iš jų gyventų kaip gyvulys. Krikščioniškas gyvenimas, paremtas Dievo įsakymais ir Kristaus Evangelija, yra labai palankus žmogui ir visuomenei, jų visapusiškai sveikatai. Bet kur tik matau tikėjimo praradimą, ten gyvenimas pasidaro kraupus. Kiek mūsų parapijoje alkoholikų, kriminalinės psichikos, degradavusių asmenų? Šimtai. Pažiūrėkite, kaip jie gyvena. Kiek daug ten tragedijų, ašarų, pasimetimo, traumuotų vaikų. Sakoma, kad daugumoje kaimų mokyklų tik trečdalis vaikų sugeba įsisavinti mokyklos programą, kiti gi yra menko intelektualinio pajėgumo, be kultūrinio išsilavinimo, turi bendravimo problemų. Dievas ir jo Bažnyčia jiems tikrai padėtų, bet jie labiau tiki mokslo „šviesa", kuri jų niekaip taip ir nepašviečia. Kieno jie yra vaikai? Tėvų, kurie gyvena nei pagal Dievo ir apskritai ne pagal jokią objektyvesnę tvarką. Kas atėmė iš jų širdžių Dievo tvarką? Komunistinių laikų mokykla, kuri daug kur buvo arši, dabartinių laikų liberalizmas, asmeninis nuodėmingumas ir apsileidimas. Apibendrintai pasakyčiau, kad visą šitą absurdo padėtį atnešė bedievybė. 

Istorikai iki šiol ginčijasi, kaip galėjo atsitikti, kad pirmaisiais amžiais, kai Romos mieste siautėjo badas, skurdas ir ligos, krikščionių bendruomenė gyveno pasiturinčiai? Todėl, kad jie gyveno dorai, pagal prigimtį, laikydamiesi Dievo įsakymų, mylėdami vienas kitą, dalindamiesi. Apie juos buvo sakoma: jie visa turėjo bendra, išskyrus moteris. Tuo tarpu pagonių gyvenimas buvo kitoks: nieko bendro neturėjo, išskyrus moteris. Panašiai vyksta dabar.

Šiandien švenčiame Kristaus Karaliaus iškilmę. Ką reiškia, jog Kristus yra Karalius? Biblija moko, kad Kristus yra visos kūrinijos kūrėjas ir atpirkėjas. Ką Dievas sukūrė, viskas buvo gera ir idealu. Tačiau atėjo toks momentas, kada žmogus leidosi savanoriškai beprotybei, nusprendė nebūti Dievo vaiku, panoro nebepriklausyti jam ir atskirti nuo jo visa tai, ką iš jo gavo: prigimtį, gamtą, galimybes, savybes, sugebėjimus ir t.t. O kam tada jis priklauso, jei nuo Dievo atsiskyrė? Sau pačiam? Taip nebūna. Neįmanoma gyventi niekam nepriklausant, vis tiek prie kažko prisišliejame. Dvasine prasme, nejučiom žmogus ėmė priklausyti melo tėvui ir maištininkui - velniui, tada ir toks jo gyvenimas, pamaži einant suvelnėjimo keliu.

Didelė tragedija, jog žmogus atsiskyrė nuo Dievo, savo kūrėjo ir palaikytojo, nuo savo esmės ir prasmės, ištakų, pagrindo. Tai tolygu savižudybei. Bet Dievas nepaliko žmogaus tokioje bėdoje, todėl siuntė savo Sūnų, per kurį ir kuriam viskas buvo sutverta, kad žmogų grąžintų į draugystę su Dievu.

Bibliniu požiūriu, dar prieš sugrįžimą pas Dievą, tokia buvo išganymo neturinčio žmogaus dvasinė būklė: jis gyveno maišto arba klaidos dvasia. Maištavimas ir klaida jį išplėšė ir dabar išplėšia iš Dievo tvarkos, tuo pačiu lieka svetimas Kristui ir jo Bažnyčiai.
Jėzus atėjo sutaikinti žmogaus su Dievu ir išvaduoti iš nežinios tamsybių. Siuntė savo tikinčiuosius, kad skelbtų Dievo žodį, kviestų į atsivertimą, kad pavestų, sugrąžinant žmogų jo kūrėjo ir atpirkėjo, Kristaus, galiai, kuri pasireiškia per Dievo Žodį, kryžių, širdį, altorių, kunigystę, sakramentus, krikščionių liudijimą ir veikimą.

Mes, katalikai, Dievo vaikai, sąmoningai priklausome Kristui ir Bažnyčiai, todėl savo namuose, parapijoje ir visuomenėje laikykimės katalikiškos tvarkos. Negalima gyventi pagal bedievių diktatą, neprivalome laukti pritarimo ir leidimo iš tų, kurie niekina katalikiškas vertybes. Antai, pas vieną parapijietę motiną atvažiavo iš miesto vaikai. Jie reikalauja sau dėmesio, juos priimti ir vaišinti. Per savo vaikus vargšė nebegali nueiti sekmadienį į bažnyčią. Ji išdrįso jiems pasakyti: „vaikai, šiandien sekmadienis, noriu į bažnyčią, pavežkit". Tai sūnus pasakė jai: „Mes tau nerūpime? Apsispręsk: ar mes, ar bažnyčia! Jei dabar išeisi į bažnyčią, mes nebeatvažiuosime". Ta parapijonka jiems atsakė: „Dievas yra aukščiau visko, užtenka pagal jūsų kaprizus šokinėti, nenorit - nevažiuokit, bet Dievo ir tikėjimo dėl jūsų neišžadėsiu!". Tai puikus pavyzdys katalikės moters, kuri paliudijo ir apgynė tikėjimo vertybes, sekmadienio dienos šventumą.

Mes drąsiai galime pasakyti, jog katalikybė sukūrė ištisą civilizaciją, vadinamą Vakarų, paremtą krikščioniškomis vertybėmis, ir joje šiais laikais parazituoja įvairaus plauko maištininkai ir klaidatikiai. Jei tokių būtų dauguma - įvyktų katastrofa, bet kadangi dar yra gerų ir dorų žmonių, todėl šiuolaikinė visuomenė, iš esmės besiremianti krikščioniška tvarka ir gyvenimiška struktūra, tampa atrama daugeliui pavargėlių ir pasimetusių, tampa solidaresnės ir teisingesnės visuomenės, oraus ir prasmingo gyvenimo viltimi. O juk krikščionybės esmė yra ta, jog tai Kristaus ir Jo Motinos, jų Širdžių viešpatavimas mūsų širdims. To ir meldžiame: kad greičiau įsiviešpatautų tos dvi ir visos į jas panašios Širdys.

 

Kun.O.P.Volskis