Komentarų dar nėra

2010-05-13 22:55

Bažnyčios Tėvų raštuose, o taip pat Velykų liturgijoje girdime teiginį, jog Kristus atėjo išvaduoti belaisvių iš tamsaus kalėjimo. Kodėl toks pesimistiškas požiūris į šį pasaulį ir mūsų gyvenimą?
Šventųjų mistikų raštuose taip pat kalbama apie didžiulį skirtumą tarp Dangaus ir žemiškosios egzistencijos, kuri yra slegianti. Nereikia neigti šio laikinojo pasaulio ir gyvenimo vertybių, nes jos Dievo duotos, kad gyventume ir subręstume aukštesniems dalykams. Tačiau Kristus ir jo apaštalai žinojo skirtumą tarp Dangaus ir žemės, tikrovę, kuri mums pažadėta, kurią nenulstamai skelbia Bažnyčia.
Nors dauguma žmonių gyvena laisvės sąlygomis, tačiau ir tada tenka pajusti, kad šiame pasaulyje ir savo kūne esame tarsi kalėjime, t.y. suvokiame ir jaučiame savo visokeriopą ribotumą ir silpnumą. Mus suvaržo tiek vidinės, tiek išorinės ribos ir sąlygos. Daugybė žmonių pasaulyje negali patenkinti paprasčiausių poreikių, serga, kenčia nuo gamtos sąlygų, yra beraščiai, įkalinti politinių sistemų ir ideologijų. Ypatingai tie, kurie sunkiai serga ir patiria kraštutinį neturtą, šiame pasaulyje jaučiasi kaip kalėjime. Priklausomybę turintis žmogus jaučia kalėjimą savyje, panašiai beraštis ir neišsilavinęs, tiesos nepažįstantis kalėjimą jaučia savo prote.
Biblijos mokyme aiškiai pristatoma, kad pasaulis yra pavergtas šėtono, kad per blogį ir nuodėmę tapome kaliniais. Daug kartų Jėzus vadinamas išvaduotoju, gelbėtoju. Kuo tai pasireiškia? Jis pats tapo kaliniu, t.y. įsikūnijo, atėjo į šį pasaulį. Tačiau jis nebuvo šėtono vergas. Šv.Ap.Jono raštuose liudijama, jog Šviesa sušvito tamsoje. Jėzus ėmė vaduoti žmones iš melo kalėjimo paskelbdamas Evangeliją, jis kentėjo ir mirė ant kryžiaus, kad būtų atleistos nuodėmės, Jis prisikėlė, kad sunaikintų mirties kalėjimą, jis atsiuntė Šventąją Dvasią, kad žmonės gyventų Dievo vaikų laisve. Išlaisvinami jo malone.
Mūsų išgelbėjimas turi nuoseklumą: pirmiausia turi būti išlaisvinta žmogaus širdis. Kristus kvietė atsiversti ir tikėti, sekti paskui jį, krikštytis, priimti nuodėmių atleidimą, vienytis į Bažnyčią aplink Šv.Petrą. Katalikas turi gyventi Dievo malone, pažinti tiesą, išmokti mylėti ir kurti gėrį, lavinti dorybes ir geras savybes. Dievo malonė paliečia mus ypač per maldingumą ir sakramentus. Metui atėjus Dievas leidžia numirti kūnui, kad būtų išgebėta siela. Bet tai dar ne viskas. Dievas išlaisvins ir kūnus, kai prikels juos atnaujintus, be jokio blogio ir netobulumo, suvienijant sielą su kūnu, sudvasinant kūną. Ir tai dar ne viskas. Kristus prisikėlė ir žengė į dangų. Švč.M.Marija taip pat buvo paimta su kūnu ir siela į dangų, pas Kristų. Lygiai taip visi Kristaus išlaisvintieji žmonės bus nuvesti į Dievo artumą, į jo akivaizdą ir džiaugsis amžinai tobula laisve.
Biblijoje randame pasakymą: kentėti dėl Dangaus Karalystės. Net nupurto, išgirdus žodį "kančia". Tai visai nauja gyvenimo perspektyva. Žemiškas mūsų laikinojo gyvenimo kalėjimas skirtas ir tam, kad atgailautume, atsiteistume, pasiekeistume. Patiriame daug sunkumų, kuriuos patiriame, galime aukoti Dievui kaip atgailą. Kita vertus, net ir skausmuose yra sąlygos stiprinti tikėjimą, viltį ir meilę. Gyvenimo vargai ir netobulumai sukuria didelį kontrastą ir padeda dar labiau ilgėtis ir trokšti Dangaus. Mirties patale yra dvi galimybės: papulti į pyktį, kita galimybė - skausmuose trokšti Dievo ir jo karalystės. Kita vertus, kaip Evangelijos palyginime sakoma, perkame sklypą mokėdami žemiškuoju vargu, kad gautume dangiškąjį lobį.
Kristus paliko Bažnyčią, Evangeliją ir sakramentus, kad galėtume siekti dangaus.
Šiandien švenčiame Kristaus žengimą į Dangų, prisimindami, jog jis atvėrė mums duris į naują tikrovę, jog veda iš laikinojo gyvenimo ir nuodėmės suvaržymų į laisvę ir mūsų tikruosius Namus. Negalima prarasti dangaus perspektyvos - šiame pasaulyje rojaus nebus. Jei krikščionis nebesvajoja, nebesiekia dangaus, kurį paskelbė Kristus, jam nebesiruošia, tuomet netenka gyvenimo prasmės ir tikslo, praranda pilną tiesą ir ateities perspektyvą. Šv.Mišiose nuskambės tas ilgesingas ir tikrovę skelbiantis „Sursum corda habemus ad Dominum!" („Aukštyn širdis keliame į Viešpatį! Nelabai gerai išverstas, nes pažodžiui būtų: aukštybėse laikome, turime savo širdis Viešpatyje, pas Viešpatį"). Deja, dažniau girdime „sursum chorda" (aukšybėse gitaros): tai šėlstančios laisvės apgaulingas svaigulys, sužlugdantis katalikiškos mistikos prielaidas. Šiandien savo širdis kelkime maldoje, ir malonėje ir dangaus aukštumoje išlaikykime per tikėjimą, viltį ir meilę.

Kun.O.P.Volskis 2010 m.