Komentarų dar nėra

2010-05-03 23:15

Šv.Jonas dangaus regėjime išvydo naują dangų ir naują žemę. Jos naujumą paaiškina Jėzaus pasakyti žodžiai: „duodu jums naują įsakymą, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau". Kitaip sakant, Dangus yra meilės tikrovė. Tai turi būti ir Jėzaus Bažnyčios, jo mokinių gyvenimo tikrovė. Tuo atpažįstami krikščionys šiame pasaulyje kaip Jėzaus mokiniai ir Dangaus atstovai.

Naująjį įsakymą Jėzus paskelbė po išdaviko Judo pasišalinimo iš Jėzaus artumos ir apaštalų tarpo, kai jis galutinai atmetė meilės taisyklę, apsispręsdamas bendradarbiauti pragaro puolime prieš Jėzų.

Naujasis Įsakymas turi savo teologiją, kurią reikia gerai įsidėmėti. Bet koks svarstymas, malda ir elgesys turi prasidėti šia žinia: „Dievas yra meilė" (1 Jn 4, 8). Ir tai yra pagrindinė mūsų tikėjimo tiesa, kurią reikia suprasti ne kaip Dievo pažyminį, bet kaip jo esmę. Savo meile Dievas sukūrė, palaiko ir gelbėja pasaulį bei žmogų, jo meilė yra gėrio ir gerumo priežastis, jo visiška, besąlygiška, laisva dovana žmogui.
Kaip jis myli? Atsakymą pateikia šv.Jonas ir šv.Paulius: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžiną gyvenimą" (Jn 3, 16). Kokia yra Naujojo Įsakymo tvarka, nuoseklumas: „Meilė - ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų..." (1 Jn 4, 10), nes „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai" (Rom 5, 8). Kitaip sakant, Dievo meilė yra pirmesnė visais požiūriais, be jokių žmogaus nuopelnų, išankstinio gerumo ir vertumo. Katalikų teologija šią tiesą įvardija lotynišku praedilectio terminu.

Dievas nusižemina, pirmas žengia link mūsų, kreipiasi, siūlo savo draugystę, apreiškia ir dovanoja savo meilę Jėzuje Kristuje. Žmogaus išgelbėjimas ir išaukštinimas pasireiškia atsiliepimu į Dievo meilę. Pažinti ir atsiliepti į Dievo meilę - tai ir sudaro katalikiško mokymo, dvasingumo ir gyvenimo esmę.
Žmogus nesugeba tinkamai atsiliepti į Dievo meilę, todėl Dievas padeda jam per savo Sūnaus tarpininkavimą ir Šventąją Dvasią. Eucharistija lieka Dievo meilės mums, ir mūsų atsiliepimo į Dievo meilę tobulu pasireiškimu. Atnešame Dievui savo dvasines ir kūrinijos aukas panašiai kaip teisusis Abelis, dėkodami ir teikdami jam garbę bei šlovę. Šias aukas Kristus per kunigo rankas priima ir vienija su savo tobula meilės auka Dangiškajam Tėvui.

Dievo meilė Bažnyčioje skleidžiasi įvairiais būdais ir keliais, tačiau galima įžvelgti du svarbius būdus: kunigiškąjį tarpininkavimą ir diakoniškąjį caritas. Tuo pačiu tai yra ir atsiliepimo į Dievo meilę rezultatas. Šventimų sakramentu, kurio pilnatvė pasireiškia vyskupystėje, su mumis pasilieka Kristus, kuris yra ir kunigas, ir tarnas. Vyskupo bendradarbiais kunigystėje yra kunigai, o tarnystėje - diakonai. Neatsitiktinai kadaise, o ir dabar pop.Benediktas, jo pavyzdžiu ir vis daugiau vyskupų pasaulyje, liturgijoje vilki tunicelę, levitų rūbą, ant kurios dedasi arnotą - kunigystės simbolį. Tame tobulai išreiškiamas Bažnyčios modelis.
Pasauliečių pašaukimas liudyti Dievo meilę ir perkeisti pasaulį į jo karalystę turi labai aiškų diakoniškosios tarnystės pobūdį. Kadaise katalikiškos Europos karaliai, būdami katalikų pasauliečių lyderiais, aktyviai dalyvavo Bažnyčios gyvenime ir Eucharistijoje, pvz. per iškilmes dėdavosi diakono dalmatiką ir stodavo šalia vyskupo patarnauti šv.Mišiose. Tai labai iškalbingas simbolis, nurodantis pasauliškių pašaukimą Bažnyčioje ir pasaulyje.

Amžių bėgyje katalikų atsiliepimas į Dievo meilę, kitaip sakant Dievo meilės padariniai įvairiai pasireiškė žmonių sielose ir Bažnyčios tikrovėje: liturgijos puošnumu ir kilnumu, atnešant į Kristaus auką kultūros grynuolius, genialią sakraliąją muziką, tapybą, architektūrą, be galo kilnų ir pagarbų dieviškųjų slėpinių celebravimą. Kita vertus, pasireiškė stiprus socialinis, politinis ir karitatyvinis veikimas. Deja, šiais laikais labiau pasireiškia nekantri, paviršutiniška ir nekūrybinga savimeilė. Mano galva, katalikybės griūtis prasideda nuo liturgijos ir dvasingumo griūties. Antai vienos naujos Kauno bažnyčios architektas kalbėjo: „Šiuo projektu noriu išreikšti nuosavą erdvės apvaldymo viziją...". Kitas menininkas samprotavo: „Man buvo įdomu, kaip bažnyčios erdvėje skamba perkusiniai instrumentai...". Susirinkusiam jaunimėliui patinka leisti laiką bendraminčių būrelyje „braižant" gitaras ne prie laužo paupyje, bet Mišiose... Egocentriškas dvasininkas per pamaldas visokiais juokeliais, liturginiu „kūrybingumu", psichologiniu dominavimu stengiasi pabrėžti save, „etsi Deus non daretur!" - tarsi Dievas neegzistuotų ir neveiktų sakramentuose savo autoritetu... Į bažnyčią žmogus šiandien ateina vartoti, o ne mylėti, ir tai yra katalikiško dvasingumo esmės prapuldymas. Tokiame dvasingumo, meilės ir kultūros skurde su šv.Pranciškumi suvoki ir kenti, jog „Meilė - nemylima!".

Evangelijoje užrašytos tiesos apie Dievo predilekciją neįmanoma iškraipyti: Jėzus atėjo ne pas tuos, kurie gerai laikosi, ne pas savimi patenkintus veidmainius, „nusipelniusius" fariziejus, tačiau buvo nevertųjų, t.y. nusidėjėlių, atstumtųjų, mažutėlių ir vargšų draugas, pats tačiau netapdamas nusidėjėliu ir moraliniu vargšu. Prie svetimautojos neliko nė vieno kaltintojo, kai buvo pasiteirauta, kuris iš jų yra be nuodėmės. Ir Jėzus jos nepasmerkė, bet pasirinko pamokymo, atleidimo ir paraginimo būdą. Tas, kuris užginė vadovautis kerštu ir neapykanta, pasirinko pirmiausia meilės, išminties, kalbėjimo(si), liudijimo, maldos, pagalbos ir kantrybės metodą, einant atleidimo keliu. Tai sunkesnis ir ilgesnis kelias, tačiau tikras.
Savo steigėjo pavyzdžiu Bažnyčia stengiasi vadovautis meile. Tai tiesa, kad į Bažnyčią atėjome ne kaip šventieji, bet kaip nusidėjėliai. Ir toliau einame nuolatinio atsivertimo keliu, kuriame būna parklūpimų. Bet Kristus priėmė žaizdas ir jas iškentėjo, neatsižadėjo jų, jas nešė. Jo žaizdos - tai klystanti žmonija, su kuria įsikūnijimo paslaptimi susivienijo, tai nuodėmės ir neištikimybės draskomas mistinis jo Kūnas - Bažnyčia. Panašiai ir Bažnyčia neturėtų atsižadėti klystančių savo vaikų. Atvirkščiai, reikia juos iškentėti, „neštis" su savimi ir suteikti visą reikiamą gydomąją pagalbą ta galia, kuri plūsta iš nuodėmę ir mirtį nugalėjusio prisikėlusio Kristaus.

Norėčiau pasidalinti keliais pavyzdžiais, su kuriais teko susidurti. Gal prieš 15 metų teko girdėti kapucinų vienuolio t.Stanislovo Dobrovolskio paaiškinimą, kai buvo paklaustas apie jo reiškiamą palankumą buvusiems sovietmečio komunistams. Tuomet bažnytinėje aplinkoje buvo pakankamai didelis kategoriškas ir nedraugiškas nusistatymas jų atžvilgiu. Tai natūralu, nes tikintieji labai nuo jų nukentėjo. Tai natūralu, tačiau ne antgamtiška, nes neapykantos jausmu kai kurie tikintieji susilygino su savo persekiotojais. T. Stanislovas tada kalbėjo, kad „kai Dievas pasibels į jų širdis", t.y. kai patirs predilekcijos slėpinį, kur žmonės besikreips matydami priešiškai nusiteikusius dvasininkus? Jis tada ryžosi būti nesuprastas, kad tik žmonės nesuabejotų Dievo gailestingumu ir Bažnyčios atvirumu visiems žmonėms, kad bent mažos parapijėlės bažnyčios durys liktų neužtrenktos. Žinoma, jos nebuvo užtrenktos daug kur. Kitaip sakant, jis tapo predilekcijos skelbėju, jog nėra nusipelniusiųjų. T.Stanislovui labai tiko apaštalo Pauliaus žodžiai: „Jūsų meilumas tebūna žinomas visiems".

Visai nesenai teko girdėti labai nusipelniusio laisvės kovotojo, kankinio, kunigo viešą agitaciją prieš gėjų paradą gegužės mėnesį Vilniuje. Jis dalijosi sumanymu, kad iš vienos pusės paradą stabdys Rožinį klūpomis kalbantys katalikai, o iš kitos pusės lauks sukurstytas ir lazdomis ginkluotas Vilniaus „jaunimėlis", kuris daužys parado dalyviams dantis ir kuls jiems šonus. Ką galima pasakyti? Pasiūlytasis metodas atskleidė veidmainystę ir nebrandumą: mes šventeiviškai kalbėsime Gražiosios Meilės Motinos Marijos Rožinį ir tuo pačiu būsime suorganizavę pogromą, fizinį susidorojimą su žmonėmis, kurie mums nepatinka savo požiūriu, elgesiu ir tikslais! Sutinku, nėra lengva vadovautis Bažnyčios nuostata, kad reikia atskirti žmogų nuo jo nuodėmės, smerkti blogį, tačiau mylėti nusidėjėlį. Kur kas lengviau viską suniveliuoti ir pliekti kur paklius, nesvarbu kaip pasibaigs. Pasak Antikos rašytojų: „Fiat iustitia et ruat caelum, fiat iustitia et pereat mundus" (tebus teisybė ir tesugriūva dangus, tebus teisybė ir tepražus pasaulis!) Parafrazuojant evangelinį palyginimą: uždegus rauges sudegė ir kviečiai.

Žmonių „gailestis" dažnai būna nelogiškas. Pasauliui gaila nukentėjusiojo, o Dievui gaila abiejų: ir nukentėjusiojo, ir kaltininko, nes piktadarys yra „pražuvęs sūnus", kuriam reikia susiprasti, atsiversti ir grįžti į tiesos kelią. Dievui ir jo Bažnyčiai gaila abortu nužudyto kūdikio, bet gaila ir žmogiškumą, motinos ir tėvo meilę savyje nužudžiusių, nes abortas dažniausiai yra abiejų tėvų nuodėmė. Pasauliui gaila benamių gyvūnų, bet negaila paliktų vaikų. Abortai, plėšikavimas, konfliktai, pedofilijos skandalai ir t.t. liudija išsikerojusią žmonių beprotystę, egoizmą, brandžios meilės krizę, kitaip sakant nutolimą nuo Dievo meilės. Tačiau net jei ir buvo išduoti žmonės, brangiausios vertybės, meilė ir tiesa, Dievas „nesuspenduoja" nuo meilės, todėl visada skamba ta pati žinia: „noriu gailestingumo", „nepasmerksiu, eik ir nebenusidėk!", „tau atleidžiamos nuodėmės", „štai aš visa darau nauja", „jai daug atleista, nes ji daug mylėjo" ir t.t. Dievo predilekcijos žinią turi skelbti Bažnyčia ir kiekvienas krikščionis, šis slėpinys turi būti nuolat išgyvenamas ypač Krikšto ir Išpažinties sakramentuose.

Jėzus tris kartus klausė apaštalo Petro, ar jis myli Jį, nes tris kartus Petras jo išsigynė. Kodėl klausė ne septynis ar šimtą kartų? Todėl, kad Dievas nenori, kad kaltintume kitus ar save už padarytas klaidas ir nuodėmes amžinai. Tas, kuris atleidžia ant kryžiaus, prašo, kad mes taip pat atleistume. Tai ne pritarimas blogiui, bet pripažinimas, kad Dievas yra aukščiau nuodėmės, kad išmintis ir kantrybė pateikia geresnius sprendimus ir išeitis negu neapykanta. Aišku, išgijimas iš nuodėmės, atgaila turi savo pedagogiką, nes kaip blogyje įsitvirtiname palaipsniui, taip išsivaduojame pamažu, kaip nuodėmė pamaži viską sugriauna, taip teisumu pamažu ir kantriai reikia formuoti dorybes. Trys Jėzaus klausimai Petrui buvo tarsi trys išlaisvinimo žingsniai, tačiau tuo pačiu trys vienas už kitą stipresni ir užtikrintesni atsiliepimai į Kristaus meilę.

Bedieviško probleminių ar nepatinkančių žmonių traktavimo pavyzdžių istorijoje yra buvę net per daug. Čia vyraujanti pagrindinė taisyklė - sunaikinti. Dar Stalinas yra sakęs, kad pašalinus žmogų, išsprendžiama ir jo problema, todėl vienus trėmė į Sibirą, kitus grūdo į kalėjimus, kitus šaudė, kad tų vaikščiojančių „problemų" būtų mažiau. Užmiršo, kad pats yra globalinio masto problema. Užsiminiau apie tą monstrą todėl, kad galėčiau sustiprinti klausimą: ar stalininiu būdu reikia spręsti Bažnyčioje ir visuomenėje iškilusius sunkumus su žmonėmis? Reikėtų visiems prisiminti, jog Bažnyčia stengiasi žmogaus problemą spręsti evangeliniu būdu, kurį taikliai nusakė šv.Jonas Bosko, garsus jaunimo auklėtojas, iškėlęs pedagogikos dilemą: ar(ba) religija, ar(ba) lazda(?). Bažnyčiai duota ne lazda, kad vaikytų klystančius ir kitaminčius, tačiau Žodžio, malonės, tiesos ir gyvenimiško liudijimo bei meilės jėga, kuri yra esminė krikščioniškosios religijos savybė. Simptomatiška, kad kai tos antgamtinės jėgos pristinga, tada griebiamasi lazdų ir persekiojimų.
Ar nereikėtų visas jėgas sutelkti ne kovai su blogiu, bet gėrio propagandai; ne neapykantos emocijoms, bet išminčiai; ne blogio aptarinėjimui, bet Evangelijos skelbimui ir vertybių propagandai; ne smerkimui, bet maldai? Labai pasigendame išmintingos predilekcijos pedagogikos.

Dievo predilekcijos apraiškų pasireiškia ir prigimtyje. Ko gero ryškiausiai šeimoje: tėvai pradeda vaikus mylėti pirmieji, o gimę vaikai dar ilgai negali išreikšti sąmoningos meilės, nes jie pamils ir parodys savo meilę tik paskui. Kartais kuriam nors sutuoktiniui reikia parodytu daug meilės, kantrumo ir nemažai iškentėti, kol laimi gerumu gerumui savo sutuoktinį.
Bet viskas prasideda nuo katalikiškosios dvasinės tvarkos atstatymo: reikia leistis būti Dievo ir jo šventųjų mylimam, priimti Evangelijos tiesą, su Dievu bendrauti maldoje ir jį apmąstyti, atstatyti liturgijos tradicinį kilnumą ir grynumą, bendradarbiauti su Viešpačiu gyvenime pasitikint ir aptariant savo darbus, planus ir tikslus, leistis būti gaivinamam jo malonės, ypač sakramentinės, ypač Eucharistijos.
Nors formaliai išskaidome į kelis dėmenis (Dievo meilė mums, atsiliepimas į jo meilę, ir tada krikščionių tarpusavio meilė), tačiau yra ta pati tikrovė: be Dievo meilės neįmanoma jokia kita meilė, meilė tikėjimo broliams yra atsiliepimo į Dievo meilę ir sąlyga, ir vaisius. Kristaus Naujasis Įsakymas, pagal kurį krikščionys atpažįstami kaip jo mokiniai, yra jo predilekcijos atsikartojimas žmonių gyvenimuose. Meilė šiame pasaulyje yra rizikinga, tačiau Kristus rizikavo ir mus pakvietė į tokią riziką. Bet kita vertus anokia čia rizika: juk Dievas yra meilė, būties esmė ir pagrindai pastatyti ant meilės, ir kur kas rizikingiau yra gyventi be meilės.