Komentarų dar nėra

2010-03-17 08:12

„Brangūs broliai ir seserys,
Paeitą savaitę kalbėjau apie šventojo Bonaventūros iš Bagnioredžio gyvenimą ir asmenybę. Šį rytą norėčiau tęsti aptarimą, ypač, vieną jo literatūrinių darbų ir doktrinos dalį." (...)
„Kaip jau ir kalbėjau, šventasis Bonaventūra, tarp kitų nuopelnų, autentiškai ir teisingai išaiškino šventojo Pranciškaus Asyžiečio asmenybę, kurį jis gerbė ir studijavo su didele meile. Šventojo Bonaventūros laikais iš mažųjų brolių (Vert. - pranciškonų) kilęs vienas judėjimo sparnas - vadinamieji "dvasingieji" (spirituali) - laikė, kad sulig šventuoju Pranciškumi prasidėjo visiškai naujas istorijos etapas - Apokalipsėje minima "Amžinoji Evangelija", pakeičianti Naująjį Testamentą. Ši grupė tvirtino, kad Bažnyčia išsėmė savo istorinį vaidmenį, ir dabar ją pakeičia charizmatinė laisvųjų, vidujai Šventosios Dvasios vedinų žmonių bendruomenė - "dvasingieji pranciškonai " (Francescani spirituali)." (...)
„Būdamas pranciškonų ordino generalinis ministras, šventasis Bonaventūra greitai suprato, kad šios Džoakimo iš Fiorės (Gioacchino da Fiore) įkvėptos dvasingumo sampratos įtakojamas Ordinas taps nevaldomu ir nuosekliai suvirs į anarchiją." (...)
„Turbūt dabar būtų naudinga pasakyti, kad net šiandien egzistuoja vizijos, pagal kurias visa Bažnyčios istorija antrajame tūkstantmetyje tebuvo nuolatinis nuosmukis; kai kas net mano, kad nykimas prasidėjo tuoj po Naujojo Testamento laikų. Iš tiesų, "Opera Christi non deficiunt, sed proficiunt", Kristaus darbai ne nyksta, bet plečiasi. Kokia gi būtų tapusi Bažnyčia be cistersų, pranciškonų ir dominikonų dvasingumo; be dvasingumo šventosios Teresės Avilietės ir Kryžiaus Jono ir t.t. Šiandien irgi galioja šis tvirtinimas: "Opera Christi non deficiunt, sed proficiunt", jie žengia į priekį.
Šventasis Bonaventūra mus moko visiškai būtinos, taip pat ir nenumaldomos įžvalgos - blaivaus realizmo ir atsivėrimo naujoms dovanoms (nuovi carismi), kurias dovanoja Kristus Šventojoje Dvasioje savajai Bažnyčiai. Tuo metu, kai ši nuosmukio idėja yra vis kartojama, atsirado ir kita vis kartojama "utopinio dvasingumo" (utopismo spiritualistico) idėja.
Mes žinome, kaip po II Vatikano Susirinkimo atsirado įsitikinusių, kad viskas bus nauja, kad turi atsirasti nauja Bažnyčia, ir kad ikisusirinkiminė Bažnyčia išnyks ir turėsime tam tikrą kitą, visiškai "kitą" (totalmente "altra") Bažnyčią.
Anarchistinis utopizmas ! (Un utopismo anarchico!).
Dėkui Dievui, kad išmintingieji Petro laivo vedliai - popiežius Paulius VI, popiežius Jonas Paulius II - gynė, iš vienos pusės, Susirinkimo naujumą, ir tuo pačiu gynė vieningumą ir tęstinumą Bažnyčios, kuri visada yra nusidėjėlių Bažnyčia ir visada yra malonės vieta."

Pagal Vatikano radijo ir www.arche.lt paruoštą informaciją