Komentarų dar nėra

2010-02-03 07:20

Prieš sekmadienio vidudienio maldą sakytoje kalboje, kaip paprastai, komentuodamas liturgijos skaitinius, popiežius atkreipė dėmesį į šio ketvirtojo eilinio metų sekmadienio Mišių antrajame skaitinyje girdėtą garsųjį apaštalo šv. Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams himną meilei.

Siekiant tobulumo neprivaloma būti apdovanotam nepaprastomis savybėmis - kalbėti kitomis kalbomis, žinoti visas paslaptis, tikėjimo dėka daryti herojiškus darbus. Žmogaus tobulėjimo kelyje svarbiausia meilė - ta tikroji meilė, kurią Dievas mums apreiškė Jėzuje Kristuje. Ir nors meilė yra pati svarbiausia, ji „nesididžiuoja ir neišpuiksta", bet „su džiaugsmu pritaria tiesai" ir kitam linkio gero. Kas tikrai myli, „neieško sau naudos", „nepasiduoda piktumui", bet „visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria" (plg 1 Kor 13,4-7). Galiausiai, kai susitiksime su Dievu akis į akį, visa praeis, išskyrus meilę. Meilė išliks visiems amžiams, nes pats Dievas yra meilė ir mylėdami mes esame į jį panašūs, su juo susivieniję.

Kol gyvename šiame pasaulyje meilė turi būti svarbiausias krikščionio bruožas; meilė turi būti visko ką jis tiki ir ką daro sintezė. Dėl to, - sakė popiežius, - meilės tematikai, skyriau savo pirmąją encikliką Deus caritas est. Joje apie meilę buvo kalbama dviem aspektais - kas yra meilė ir kaip ją vykdyti gyvenime. Meilė,- tęsė popiežius, - tai paties Dievo esmė. Tuo pat metu meilė yra ir Dievo, ir Dievą tikinčio žmogaus veikimo „stilius". Abu šiuos aspektus, tobulai suvienytus, matome Jėzaus asmenyje - jis yra įsikūnijusi meilė, tobulai mums apreikšta jo kryžiaus aukoje.