Komentarų dar nėra

2011-06-25 22:13

Mūsų krikščioniškojo tikėjimo pagrindinė tiesa, jog Dievas, kurį tikime ir kuriuo viliamės, yra Abraomo, Izaoko, Jokūbo Dievas, Jėzaus Kristaus Tėvas, vienas Dievas trijuose Asmenyse, neišsemiama ir amžina paslaptis. Apie tai šv.Augustinas yra sakęs, jog Dievas tuo pačiu yra paslaptis ir atvirybė, tolimybė ir artimybė. Kitu kartu jis autoironiškai suabejoja, jog ką jis, vargšas žmogus, ir visi kiti gali apie Jį pasakyti? Bet, pasak jo, būtų didelė nelaimė, jei apie Dievą būtų tylima, nes jei apie Jį žmogus tylėtų, nors ir daug kalbėtų, būtų nebylys. Taigi, Jono Pauliaus II mintimi, pabandykime priartinti paslaptį, kad suvoktume, jog ji yra dar didesnė paslaptis nei atrodė iki šiol, tačiau esminė mūsų tikrovėje ir kiekvieno žmogaus sieloje. Iš kur pažinome Dievą? Pirmasis Dievo pažinimas kyla iš jo kūrinijos pažinimo, nes žmogaus protas yra suderintas ir gabus pažinti Dievą iš to, ką jis nuveikė pasaulyje. Jono Evangelijos įžangoje skamba: “Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas”. Dar paprasčiau ir kitaip pasakius, pradžioje buvo ne elementarios dalelės, ne tuštuma, bet Asmuo, kuris viską padarė. Akivaizdu, kad kūrinys kūrėjo atžvilgiu yra išorėje. Kas yra Kūrėjas savyje, koks yra jo „privatus“, vidinis gyvenimas ir pasaulis? Jėzus kažkiek praskleidė šį paslapties šydą, kad galėtume Dievą pažinti jau nebe iš kūrinijos, tačiau iš apreiškimo, t.y. kai Dievas prabyla žmogui. Štai kaip paprasta ir nepaprasta: Jis yra vienas, tačiau ne vienišas, viena prigimtis ir trys asmenys. Mus supančiame pasaulyje ir žmogaus prigimtyje galima pastebėti ne vieną trijadą, kurias mielai pasitelkdavo senovės teologai. Šv.Grigalius Nazijanzietis bandė Švč.Trejybės slėpinį įvardinti trijų akvenų pagalba: kaip šaltinį, upokšnį ir upę vienija tas pats vanduo, panašiai yra viena dieviškoji prigimtis ir trys Asmenys, persmelkiantys vienas kitą ir vieningi taip, kad sunku juos atskirti. Airijos apaštalas, kilme britas, šv.Patrikas, dar prieš tai jos kalinys ir vergas, mėgo Švč.Trejybės paslaptį iliustruoti dobilo trilapiu. Šv.Augustinas bandė nusakyti šį slėpinį psichinėmis žmogaus galiomis, slypinčiomis asmenyje: protą, valią ir jausmus. Šv. Grigalius Nazijanzietis savo svarstymuose apie Švč. Trejybę pavartojo perichorezės sąvoką, reiškiančią persmelkimą, dieviškųjų asmenų vienybę, egzistavimą vienas kitame, ne tik prigimties, valios, veikimo ir kt. požiūriais, bet labiausiai – meilės. Tėvas myli Sūnų, Sūnus - Tėvą ir jų meilės įasmeninimas yra Šv.Dvasia. Poetiškai išsireiškus, yra trys dieviški Asmenys vienas kito glėbyje taip glaudžiai, jog reiškiasi kaip vienas Dievas. Žmogaus atžvilgiu tai reiškia tikslą ir užduotį, kad per perichorezę su Jėzumi būtų priimtas į Švč.Trejybės artumą, glėbį. Išganymas nėra vien tik poilsis po mirties, bet gyvenimas su Dievu, jo artumoje. Dievas istorijos bėgyje palaipsniui atskleidė žmogui save ir savo planus. Šią apreiškimo dinamiką galima nesunkiai pastebėti skaitydami Šv.Raštą. Bet pilniausiai viską papasakojo Jėzus, apreiškęs ne tik Dievo vidinį pasaulį, tačiau ir jo tikslus, intenciją bei veikimo, rūpinimosi žmogumi būdą. Tai nebuvo teorinis išdėstymas, tačiau apreiškimas pačiu savimi: gimimu, gyvenimu, žodžiais, darbais, kančia, mirtimi ir prisikėlimu. Jėzus parodė Dievo požiūrį į žmogų. Per jį buvo pasakyta viskas, ką apie Dievą turime žinoti, ir ko turime iš jo mokytis. Kiekvieno mūsų prote ir širdyje turi nepajudinamai įsitvirtinti tiesa, jog Dievas yra meilė, Jis myli žmogų, Jis myli ir mane. Kūrinija, ypač žmogus, yra dieviškos meilės išsiliejimas iš Švč.Trejybės vidinio gyvenimo. Galima sakyti, jog viskas egzistuoja tik todėl, jog Dievas myli, nes jei nustotų mylėti – išnyktų. Jono evangelijoje randame užrašytą Jėzaus pokalbį su Nikodemu: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo sūnų“. Čia nusakyta Dievo meilės žmonijai esminė tiesa, taisyklė, sąlyga ir tikrovė: Tėvas davė mums savo Sūnų. Didesnė meilė nebeįmanoma. Tai ypač pabrėžiama ir atsikartoja Šv.Mišiose, kai priimame sakramentinę ir kitas Dievo malones. Liuciferio troškimas tapti tokiu kaip Dievas, tapti dievu buvo klaida, kuri pražudė ir jį patį, ir visus jo pasekėjus, nes pretendavo į Dievo visagalybę, tačiau atmetė jo egzistavimo būdą – meilę. Ši pagunda nesvetima ne tik pasaulietiniams, bet ir bažnytiniams sluoksniams, dėl to Kistaus Evangelija tampa paniekinta ir iškraipyta. Tapti panašiu į Dievą, tai pirmiausia atsiliepti į Dievo meilę ir kaip jis mylėti tiesoje, besąlygiškai, meilingai ir pasiaukojančiai. Ir tai yra visa mokymo apie Švč. Trejybę ir krikščioniško gyvenimo teorijos esmė ir praktika. Privalome sekti Dievu kaip savo paveikslu ir panašumu, persiimti jo egzistavimo būdu. Dėdamas dideles pastangas šv.Augustinas siekė suvokti Švč.Trejybės paslaptį, kol vieną naktį susapnavo simbolinį sapną, jog esąs mažas vaikas, norintis kriauklele supilti jūrą į duobelę pakrantėje. Šiame pasakojime žmogaus ribotumą simbolizuoja kriauklelė, kuri tuomet buvo ir įtikėjusių krikštijimo instrumentas. Iš Krikšto kriauklelės gauname ne tobulą pažinimą, bet Švč.Trejybės malonę ir meilę, įsūnijimo, įjungimo į Dievo gyvenimą ir šeimą garbę. Kaip rašoma Katekizme, meilė yra pirmoji dovana, kurioje sutelpa visos kitos, ir ta Dievo meilė „yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota (KBK 733). Sunki kasdienybės patirtis neleidžia per daug džiūgauti: mes nemokame mylėti, dažnai esame nepajėgūs. Bet štai kas yra iš esmės svarbu meilei puoselėti ir išlaikyti – artėti prie Dievo. Besiartinančios prie mylinčio Dievo sielos susivienija ir su juo, ir tarpusavyje, todėl meilė šiame netobulame pasaulyje dar gali būti įmanoma ir pasireikšti, todėl dar neapsinuodijame vieni kitais mirtinai. Dievo mokykloje mokomės mylėti ir gauname galią tai daryti apmąstydami deiviškus Asmenis ir jų darbus, priimdami malonę per asmeninę maldą ir sakramentus, mylėdami artimą. Ir atvirkščiai, krikščioniškosios religijos menkas praktikavimas ilgainiui atveda prie tiesos ir meilės sampratų bei patirties nykimo visuomenėje. Laimingesni nebūsime. Svarbu pasitelkti Šv.Rašto mokymą, kad suvoktume, kaip žmogus gali artėti prie Dievo ir išmokti esminių ir svarbiausių dalykų. Labai įdomus yra Išėjimo knygos 19,19 tekstas, pasakojantis apie Mozės susitikimą su Dievu. Ten rašoma, kad Mozė atsiskyrė nuo žmonių, įlipo į kalną, išnyko jiems iš akių, paniro į tamsą, į rūką, atsidūrė neregimoje tikrovėje, bendravo su Neregimuoju. Šis Biblijoje aprašytas įvykis nurodo tiesą, jog bendravimas su Dievu galimas ne regimybės, žmogiškų juslių, samprotavimų ir triukšmo sąlygomis, tačiau paties Dievo nurodytu būdu ir sąlygomis, kai protu pakylama link To, kuris yra neregimoji ir neaprėpiamoji Paslaptis. Mozė buvo Dievo pakviestas, Dievas pirmas jį prakalbino dykumos vienatvėje ir tyloje, vėliau susitikimo vieta nurodęs kalną. Ne tik Mozė, bet ir Jėzus nuošaliai ir tyloje bendravo su Viešpačiu. Dabartiniais laikais daugeliui tapo sunku išsiveržti iš žmogiškosios, triukšmingos aplinkos, kad galėtų sutikti Dievą maldoje, o juk Biblijoje mokoma, jog Dievas kalba, kai žmogus tyli, kad žmogui būtina nutilti Dievo akivaizdoje. Kita vertus, triukšmu bandoma paneigti dieviškąją tylą ir pavadinti ją beprasmiška. Liūdna, jog darosi įprasta Mišiose mušti būgnus bei griaudėti gitaromis, kai tuo tarpu visi esminiai išganymo, dieviški veiksmai įvyko tyloje: pasaulio sukūrimas, Jėzaus įsikūnijimas, gimimas nakties tamsoje, jo mirtis ir prisikėlimas. Kaip nuostabiai tai išreiškia senoji Mišių liturgija, kurios slėpinys yra pripildytas tylos ir pagarbos! Tėvas Stanislovas yra sakęs, kad Dievo atžvilgiu reikalingas pagarbus atidumas, dėmesys, o tai yra ir viena meilės sąlygų. Be pagarbos ir meilės nepriartėsime nei prie Dievo, nei prie žmogaus, nesuprasime jų paslapties, neatsiras geranoriška abipusė įtaka. Tai labai svarbu, kad galėtume augti meilėje ir žmogiškumu. Deja, tos dvasinės ir dieviškos prielaidos tapo atmestos kaip pasenusios ir nemodernios. Užtat skęstame melagingos meilės, neapykantos tragedijų tvanuose. Vienišų, nemylėtų, įskaudintų, egoistų, vienišų, vienturčių dramos. Kaip pasakoje apie ledo karalienės pabučiavimą, daugelio širdys tapo skurdžios, atšiaurios, bukos. Šeimos išgyvena meilės deficitą, aikštingų ir žiaurių individų mūšiai visų su visais, prieš visus pasireiškia konfliktais tarp kaimynų, visuomenės grupių, krikščionių bendruomenėse ir t.t. Absurdiškas melas, jog Dievas yra priešas, o Šėtonas – draugas, yra plačiai paplitęs žmonių tarpe. Šv.Pranciškus ir vėl apsiašarojęs šauktų, jog Meilė yra nemylima. Dažnas prisipažinimas laidotuvių metu: pavėlavome parodyti meilę mamai, tėvui, vaikui, nepakankamai mylėjome... Tiek daug prarastų galimybių, progų mylėti. Tiesiog sąmoningai vėluojama mylėti gyvenant susidėjus, neįsipareigojus, savo malonumui, nenorint vaikų, atsikratant senų tėvų, paliekant kūdikius, Tėvynę, neturint brolių ir seserų, išduodant ar parduodant žmogų ir t.t. Meilės ryšiai yra esminiai, todėl juos būtina puoselėti ugdant žmogaus širdį. Technokratinio, ekonominio, vartotojiško žmogaus tipo įsivyravimas, stumiant Dievą, dvasingumą, klasikines vertybes į pakraščius, atsisakant aukštųjų standartų, reiškia grėsmingai augančią „širdies invalidų“ minią, plintančią nelaimingumo epidemiją, yrančią visuomenę. Ypač svarbu tą esminį egzistencinį, išganingąjį meilės ryšį su Dievu stiprinti prieš mirtį, nes silpnėjant kūnui laukia didelis išbandymas kančioje, vienatvėje, puolant piktajam, pereinant iš čia į Ten. Deja, kai kurie miršta vieni, be maldos, be Šv.Rašto žodžių, be Kristaus, žvelgdami į Dievą vilko akimis. Baisu bus išgirsti, jog pavėlavome mylėti Dievą ir artimą, pavėlavome atsiliepti į jo meilę, kad taip ir neįkritome į Jo glėbį, nepatyrėme nei žmogiškos, nei dieviškos meilės perichorezės šiame laikiname gyvenime, todėl nepatirsime jos ir amžinybėje. Būtina išsaugoti Bažnyčią kaip Švč.Trejybės meilės liudytoją ir tarpininkę pasaulyje. Sunku būna žiūrėti ir išgyventi autoritarinį, diktatorišką kai kurių jos narių ir vadovų elgesį, niekaip nesuderinamą su Dievo egzistavimo būdu. Nei meilės tiesoje, nei tiesos meilėje, uzurpuojant, užstojant ir piktnaudžiaujant Dievo autoritetu, skaudinant ir skatinant nesibaigiančius konfliktus ir intrigas. Tuo tarpu Bažnyčia statoma ant meilės ir meilėje. Reikia nugalėti visas kliūtis, kad galėtume su šventaisiais nuoširdžiai ištarti ir nuolat išgyventi, jog „Mano Dievas ir mano viskas!”, siekiant, kad Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios slėpinys aiškiai pasireikštų ir bendruomenėje, ir atskirų krikščionių sielose. Kun.O.P.Volskis