Komentarų dar nėra

2012-01-09 18:59

Kunigas Brunero Gherardini, Prato vyskupijos dvasininkas ir Šv.Petro bazilikos kanauninkas, žinomas kaip Popiežiškojo Laterano Universiteto ekleziologijos profesorius emeritas ir Italijos teologų dekanas, 2009 m. kreipėsi į Jūsų Šventenybę nuolankiu ir skubiu prašymu pradėti tikslingus ir viešus debatus apie Vatikano II Susirinkimo dokumentus. Šį žingsnį parėmė Roberto de Mattei, kuris yra Romos Europos Universiteto Bažnyčios ir krikščionybės istorijos profesorius bei Nacionalinės Tyrimų Tarybos vicepirmininkas. Panašiai savo peticijoje kardinolas Gherardini rašė: „Bažnyčios gerovei – ypač sielų išganymo labui, kuris yra pirmasis ir aukščiausias įstatymas (Kanonų Teisės Kodeksas, 1983,1752 kanonas) – praėjus liberalaus egzegetinio, teologinio, istoriografinio ir „pastoracinio” kūrybiškumo dešimtmečiams Vatikano II Susirinkimo vardu, manau tapo būtina įnešti aiškumo ir galutinius atsakymus apie šio Susirinkimo tęstinumą buvusiųjų atžvilgiu (ne tik deklaruojant tą tęstinumą, tačiau parodant jo tikrą egzistavimą), jo ištikimybę Bažnyčios Tradicijai.…” Vatikano II Susirinkimo atidžios, mokslinės analizės dėlei „Iš esmės, atrodo būtų labai sunku, gal net neįmanoma, užtikrinti tęstinumo hermeneutikos (su buvusiu Magisteriumu) be tikros, atidžios, mokslinės apskritai Susirinkimo ir pavienių dokumentų, kiekvienos dokumentų temos, tiesioginių ir netiesioginių tų dokumentų ir temų šaltinių analizės… Nebūtų jokio tikslo kalbėti apie Susirinkimą kartojant jo turinį arba pristatant jį kaip visišką naujovę.” „Tokios apimties tyrimai pranoksta vieno asmens galimybes, ne vien todėl, kad viena tema reikalauja įvairių lygmenų kvalifikacijos (istorijos, patristikos, kanonų, filosofijos, liturgijos, teologijos, egzegetikos, sociologijos, mokslo), tačiau dar ir todėl, kad kiekvienas susirinkimo dokumentas paliečia daugybę temų, kurių kiekvieną dalykiškai analizuoti gali tiktai specialistai.” „Senai buvo kilęs sumanymas (ir dabar drįstu jį pristatyti Jūsų Šventenybei), pilno ir, jei tai yra įmanoma, galutinio paskutiniojo Susirinkimo performulavimo, išnagrinėjant kiekvieną aukščiau minėtą temą.” „Atrodo, iš esmės logiška ir neatšaukiama, kad kiekviena iš tų temų būtų nagrinėjama kaip tokia ir visų kitų kontekste, skiriant ypatingą dėmesį visiems šaltiniams ir iš ypatingos buvusio Bažnyčios Magisteriumo, paprasto ir iškilmingo, tęstinumo perspektyvos, remiantis mokslinėmis, kritinėmis studijomis, kurios turėtų būtų kiek įmanoma tikslios ir neginčijamos tradicinio Bažnyčios Magisteriumo atžvilgiu, ir sudarytų prielaidas gauti būtiną medžiagą tikram ir objektyviam Vatikano II Susirinkimo įvertinimui.” „Tai leistų atsakyti į žemiau pateiktus klausimus: 1. Kokia yra tikroji Vatikano II Susirinkimo prigimtis? 2. Koks yra ryšys tarp jo sielovadinio charakterio (tai sąvoka, kurią reikia galutinai apibrėžti), ir jo dogmatinio pobūdžio, jei toks ryšys egzistuoja? Ar galima suderinti sielovadinį charakterį su dogmatiniu? Ar pirmasis pagrindžia antrojo egzistavimą? Ar neprieštarauja jam? Ar neignoruoja jo?” 3. Ar įmanomas Vatikano II Susirinkimo apibrėžimas vadinant jį „dogmatiniu”? Kas iš to išplaukia, jei traktuosime jį tokiu būdu? Ar galima jį naudoti kaip pagrindą naujiems teologiniams teiginiams? Kokia prasme? Kokiose ribose? 4. Ar Vatikano II Susirinkimas yra „įvykis”, kaip jį supranta Bolonijos mokykla, t.y. nutraukia ryšius su praeitimi ir inauguruoja naują epochą visais atžvilgiais? Ar tik atgaivina savyje visą praeitį eodem sensu eademque sententia (ta pačia prasme ir tuo pačiu tikslu)? Logiška, kad trūkio hermeneutika ir tęstinumo hermeneutika priklauso nuo atsakymo, kuriuos suteikia aukščiau pateikti klausimai. Tačiau jei analizė pateiks mokslinius įrodymus, įgalinančius tęstinumo hermeneutiką kaip vienintelę leistiną, vienintelę galimą, tuomet būtina sužinoti (atmetant visas deklaracijas), ar toks tęstinumas yra realus, t.y. ar gali pasirodyti kaip esantis dogmatinės tapatybės pagrinduose.” „Jei pasirodytų, kad tas tęstinumas negali būti moksliškai įrodytas, kaip visuma ar kaip fragmentas, reikėtų tai įvardinti ramiai ir sąžiningai, atsiliepiant į jau pusę šimto metų besitęsiantį aiškumo poreikį.” Savo nesenai išleistoje, puikiai dokumentais pagristoje Vatikano II Susirinkimo istorijoje profesorius de Mattei viešajai nuomonei pristatė tikslų, realistišką Susirinkimo dramatinio vystymosi paveikslą ir apibendrino: „Užbaigiant šią knygą leiskite su visa pagarba kreiptis į Jo Šventenybę popiežių Benediktą XVI, kurį pripažįstu Petro įpėdiniu, prie kurio esu labai prisirišęs, reikšdamas savo giliausią padėką už atvertas duris rimtai diskusijai apie Vatikano II Susirinkimą. Pasikartosiu, jog norėčiau prisidėti prie tų debatų ne kaip teologas, bet kaip istorikas, paremdamas tuo pačiu teologų peticiją, kurie su sūniška pagarba kreipiasi į Kristaus Vikarą žemėje, idant būtų giliau ištirtas Vatikano II Susirinkimas, su visu savo sudėtingumu ir visa aprėptimi, kad būtų verifikuotas jo tęstinumas su dvidešimčia prieš jį buvusių Susirinkimų, ir kad būtų pašalinti visų abejonių šešėliai, kurie per beveik pusę amžiaus atnešė Bažnyčiai kentėjimų, tačiau turint tikrumą, jog pragaro vartai jos nenugalės (Mt 16:18).” Ir mes, žemiau pasirašę, būdami paprasti tikintieji, pilnai remiame tuos teisėtus ir pilnus pagarbos prašymus. Esame įsitikinę, jog mums netrūksta sūniškos pagarbos Jūsų Šventenybei, todėl drįstame pridėti (prie anksčiau minėtų 4 klausimų) kelis iš daugelio klausimų, kurie, mūsų nuomone, yra verti aiškaus atsakymo, panašiai kaip kardinolo Gherardini, teologų ir intelektualų analizės pagrindime, dėl kurių kovojama nuo pat posusirinkiminio laikotarpio pradžios, idant būtų gauti paaiškinimai apie Susirinkimą: 5. Koks yra teisingas sąvokos gyvoji Tradicija prasmė, kuri atsirado Konstitucijoje Dei Verbum apie dieviškąjį Apreiškimą? Savo nesenoje studijoje apie pamatinę katalikiškosios Tradicijos prasmę kardinolas Gherardini tvirtina, kad Bažnyčios Tradicijos supratimo klausimu Vatikano II Susirinkimo metu įvyko „koperniškoji revoliucija”, nes Susirinkimas neapibrėžė aiškiai dogminės Tradicijos vertės (DV 8); priešingai nei įprasta, tas dokumentas redukuoja į vieną (ad unum) du Dieviškojo Apreiškimo šaltinius (Raštą ir Tradiciją), kurie visada buvo priimami Bažnyčioje ir buvo patvirtinti Tridento bei Vatikano I Susiruinkimų (DV 9). Dokumentas, atrodo, dargi prieštarauja dogmai apie Šv. Rašto neklaidingumą (DV 11.2), nes „kodėl deklaravus, kad viskas, kas buvo parašyta įkvėptųjų autorių, ateina iš Šventosios Dvasios, neklaidingumo privilegija turėtų būti priskiriama tiktai „išganingoms tiesoms“, kurios yra visumos dalys (veritatem, quam Deus nostrae salutis causae Litteris sacris consignari voluit)? Jei Šventoji Dvasia įkvėpė viską, ką parašė bibliniai autoriai, tuomet neklaidingumas turi būti priskiriamas viskam, ne vien išganingoms tiesoms. Atrodo, kad tekstas yra nelogiškas.” 6. Kokia tiksliai yra prasmė, kurią reikia priskirti Katalikų Bažnyčios naujai definicijai, esančioje Dogminėje Konstitucijoje (kuri savo ruožtu neapibrėžia nei vienos dogmos) Lumen Gentium apie Bažnyčią? Jei ji sutampa su amžinąja definicija, skelbiančia, kad tik Katalikų Bažnyčia yra vienintelė tikra Kristaus Bažnyčia, kadangi ji yra vienintelė per amžius išsaugojusi Tikėjimo depozitą, perduotą mūsų Viešpaties ir Apaštalų Šventosios Dvasios vadovavimu, tai kodėl buvo bandoma pakeisti tai, rašant paprastam tikinčiajam pilnai nesuvokiamu ir iki galo neišaiškintu būdu (turime tai pripažinti), jog „viena” Kristaus Bažnyčia „tveria Katalikų Bažnyčioje, valdomoje Petro įpėdinio ir vienybėje (communio) su juo esančių vyskupų, nors ir už jos organizmo randasi gausūs pašventinimo ir tiesos pradmenys, kurie, būdami Kristaus Bažnyčios dovanomis, skatina katalikiškąją vienybę”(LG 8). Ar šiame formulavime neatrodo, jog Bažnyčia yra tik dalis Kristaus Bažnyčios? Ar ji yra tik paprasta dalis, kadangi tvirtinama, jog Kristaus Bažnyčia (šalia Katalikų Bažnyčios) turi „gausius pašventinimo ir tiesos pradmenis”, esančius už Katalikų Bažnyčios ribų? Išvada, jog „vienintelė tikra religija, kuri yra Katalikų Bažnyčioje“ (Deklaracija Dignitatis humanae apie religinę laisvę, 1.2) yra „Kristaus Bažnyčios“ religija, turinti „pradmenis „už Katalikų Bažnyčios ribų“. Norint, tai galima suprasti, jog yra „vienintelė tikra religija”, kuri, pagal Susirinkimą, yra nekatalikiškuose „pradmenyse“ „Kristaus Bažnyčioje“. 7. Kokia tikroji prasmė, priskirtina Bažnyčios sąvokai, suprantamai jos visumoje kaip „Dievo Tauta“ (Lumen Gentium 9-17), kuri praeityje buvo siejama su dalimi visumos, kur visuma – tai Mistinis Kristaus Kūnas”? 8. Kokią prasmę reikėtų priskirti terminų „transcendentinis“ „transsubstanciacija” vengimui susirinkimo dokumentuose? Ar tie nutylėjimai keičia tų sąvokų esmę, kaip kai kurie pastebi? 9. Kokia yra naujos sąvokos „kolegialumas“ tiksli prasmė? Ką galvoti amžinojo Bažnyčios mokymo šviesoje apie Nota explicativa praevia (įžanginė aiškinamoji nota) interpretaciją, patalpintą Lumen Gentium pradžioje (nota patalpinta, kad būtų sutrupinta susirinkimo tėvų diskusija)? Cituojame abejones, kurias pateikė Romano Amerio: „Įžanginė nota (nota praevia) atmeta klasikinę kolegialumo interpretaciją, pagal kurią aukščiausios valdžios Bažnyčioje subjektas yra tiktai Popiežius, kuriam pageidaujant, ja dalijamasi su vyskupais, sušauktais į susirinkimą. Aukščiausioji valdžia tampa kolegiali tik tuomet, kai apie tai savo nuožiūra (ad nutum) pareiškia popiežius. Įžanginė nota panašiu būdu atmeta novatorių nuomonę, kurių manymu, aukščiausios Bažnyčios valdžios subjektu yra susivienijusi su popiežiumi vyskupų taryba ir ne be popiežiaus, kuris yra jos galva, tačiau tokiu būdu, kad kai popiežius vykdo savo aukščiausiąją valdžią, nors ir savarankiškai, tai atlieka kaip minėtos tarybos galva, kaip jos atstovas, kuris yra įpareigotas pasitarti su ja prieš išreikšdamas savo sprendimą. Ši teorija remiasi tvirtinimu, kad bet kuris autoritetas gauna valdžią iš daugybės. Šį teiginį sunku suderinti su faktu, jog Bažnyčia yra įkurta Dievo (todėl ji yra hierarchinė, yra dieviškos, o ne liaudinės kilmės). Atmetant tas dvi teorijas Nota praevia tvirtina, kad aukščiausioji valdžia priklauso vyskupų tarybai vienybėje su savo galva, tačiau galva gali ją vykdyti nepriklausomai nuo tarybos, kai tuo tarpu taryba to negali be savo galvos (tai galima laikyti nuolaida tradicijos labui).” Ar prasminga tvirtinti, kad juridinių įgaliojimų priskyrimas tarybai, tiksliau kalbant, Vyskupų Konferencijos institucijai, tikrovėje lėmė, jog buvo sumenkintas ir iškreiptas vyskupo vaidmuo? Iš esmės, trumpai tariant, atrodo, kad dabartinėje Bažnyčioje pavieniai vyskupai nedaug ką reiškia (Jūsų Šventenybė teatleis mūsų atvirumą). Ir vėl šiuo klausimu cituojame Amerio: „Naujovė, kuria labiausiai išsiskiria posusirinkiminė Bažnyčia yra galimybė dalyvauti (priimant sprendimus) visoms bažnytinėms valdžioms, kurios yra teisiškai apibrėžti organai, kaip antai, vyskupijų ir metropolijų sinodai, parapijinės tarybos ir t.t. Vyskupų Konferencijų įsteigimas sąlygojo du padarinius: deformavo Bažnyčios struktūrą ir sumenkino atskirų vyskupų autoritetą. Pagal priešsusirinkiminę kanonų teisę, vyskupai yra Apštalų įpėdiniai, kurie valdo savo vyskupijas įprastine valdžia religiniuose ir laikinuose reikaluose, atlikdami įstatyminę, teisminę ir vykdomąją valdžią (329 ir 335 kanonai). Ši valdžia buvo aiškiai apibrėžta, vienasmenė, išskyrus generalinį vikarą, neįmanoma buvo jos kam nors deleguoti (generalinis vikaras priklausė nuo vyskupo valios – ad nutum). Dekretas Christus Dominus kolegialumą priskiria vyskupų visumai kaip „aukščiausiajai, pilnai valdžiai visos Bažnyčios atžvilgiu”, kuri būtų kiekvienu atveju lygi popiežiui, jei tik būtų galima be jo sutikimo. Aukščiausioji valdžia visada buvo pripažįstama ekumeninio susirinkimo, sušaukto Popiežiaus, atveju. Kyla klausimas, ar valdžia, kuri gali įsikūnyti dėka aukštesnės valdžios, gali būti laikoma aukščiausia valdžia, ir ar tai nėra tiktai abstrakti būtis, egzistuojanti vien prote (ens rationis). Taigi, Vatikano II Susirinkimo dvasioje vyskupiškoji valdžia, kurioje realizuojamas kolegialumas, apsiriboja Vyskupų Konferencija“. „Tai labai keistas dalykas: dekretas (37 punktas) šios naujos institucijos egzistavimo priežastį įžvelgia to krašto vyskupų poreikyje, kad galėtų imtis suderinto veikimo. Tačiau nelaiko šio bendradarbiavimo junginio, turinčio teisines galias, pokyčiu Bažnyčios struktūroje, kuomet vyskupas pakeičiamas vyskupų visuma, ir individuali atsakomybė kuopine atsakomybe. Dėl Vyskupų Konferencijos institucijos Bažnyčia tapo policentrinė… Pirmasis šio fakto padarinys yra atlaisvėję vienybės ryšiai (su Popiežiumi); tai pasireiškė neatitikimais svarbiausiais klausimais, (pvz., 1968 m. liepos 25 d. paskelbtos enciklikos Humanae Vitae atveju). Kitas padarinys – tai vyskupo kaip tokio autoriteto praradimas. Jie nebėra atsakingi už savo žmones Apaštalų Sostui, nes jų individuali atsakomybė tapo pakeista kuopine atsakomybe, priskiriama visam kūnui, tačiau negali būti priskirta nei vienam atskiram to kūno nariui. 10. Kokia yra tikroji kunigystės prasmė, kurią turime teikti kunigystei, tai tikrajai Bažnyčios institucijai? Ar tiesa, kad nuo Susirinkimo laikų kunigas tapo degraduotas nuo sacerdos Dei („Dievo kunigas”) iki sacerdos populi Dei („Dievo tautos kunigas”), redukuotas iki „organizatoriaus“ ir „Dievo tautos“ „susirinkimo vadovo“, „socialinio darbuotojo“ vaidmens? Šiuo požiūriu kritikuotina štai kas: Lumen Gentium 10.2, kuris į tą patį lygmenį pastato „hierarchinę“ arba „tarnaujančiąją“ kunigystę ir taip vadinamą „visuotinę tikinčiųjų kunigystę“ – kuri anksčiau buvo traktuojama išskirtinai tik kaip garbės titulas – tvirtinant, kad abi yra „ne mažiau pašauktos viena dėl kitos“ ad invicem tamen ordinantur (LG 62.2); LG 13.3, ir tai, atrodo, nušviečia kunigystę kaip įprastą „Dievo tautos“ „pareigą“ arba pareigybę; faktas, jog mokymas apie Gerąją Naujieną yra įvardintas kaip pirmoji kunigystės „pareiga“ (Dekretas Presbytorum Ordinis apie kunigo pašaukimą ir gyvenimą, 4: „pirmoji kunigų ir vyskupų pagalbininkų užduotis yra skelbti Gerąją Naujieną), kai tuo tarpu Tridento Susirinkimas priminė, jog tai, kas apibrėžia kunigo misiją pirmiausia yra „galia konsekruoti, aukoti ir disponuoti Viešpaties Kūnu ir Krauju” ir, antra, „galia atleisti ir sulaikyti nuodėmes” (DS 957/1764). Ar tai tiesa, kad Vatikano II Susirinkimas sumenkina celibato vertę teiginiu, kad „tobulas ir amžinas susilaikymas dėl Dangaus Karalystės buvo Kristaus rekomenduojamas… ir visada Bažnyčios aukštai vertinamas kaip kunigiško gyvenimo savybė (nors ir yra) nebūtina kunigystei pačia jos prigimtimi“ (PO 16); ar pastarasis teiginys gali būti pateisinamas klaidingu 1 Tim 3:2-5 bei Tit 1:6 interpretavimu? 11. Kokia yra tiksli „kūrybingumo“ principo prasmė Liturgijoje, kuri neabejotinai kyla iš to, jog Vyskupų Konferencijoms garantuoti platūs įgaliojimai šiuo klausimu, tame tarpe galimybė eksperimentuoti su naujomis kulto formomis, idant būtų pritaikyta liaudies būdui ir tradicijoms, supaprastinant jas tiek, kiek tik įmanoma? Visa tai yra siūloma konstitucijoje Sacrosanctum Concilium apie liturgiją (22.2), svarstant apie naujus Vyskupų Konferencijos įgaliojimus; 37,39 i 40 punktai yra apie pritaikymą prie liaudies būdo ir tradicijų ir apie liturginių pritaikymų apskritai kriterijus; 21 ir 34 yra apie liturginius supaprastinimus. Ar tokio novatoriškumo pasiūlymai nebuvo per amžius smerkiami Bažnyčios Magisteriumo? Tai tiesa, kad konstitucija Sacrosanctum Concilium nurodo Apaštalų Sosto priežiūrą liturgijos ir jos naujovių klausimais (SC 20.1, 40.1-2), tačiau toji priežiūra pasirodė esanti nepajėgi sulaikyti visuotinės liturgijos devastacijos, kuri išvijo tikinčiuosius iš bažnyčių. Ir ta devastacija, atrodo, toliau yra laisva net šiandien, nepaisant disciplininių veiksmų ir Jūsų Šventenybės intencijos pašalinti piktnaudžiavimus. Ar kompetentinga studija negalėtų suteikti daugiau šviesos apie šios nelaimės priežastis? Žinoma, sunku suformuluoti visas problemas, į kurias nukreipia susirinkimo dokumentai ir kurios yra susijusios su dabartine Bažnyčios padėtimi. Tuo klausimu išdrįstame išvardinti dar kelis dalykus: 12. Religinės laisvės principas, pirmą kartą Bažnyčios istorijoje Susirinkimo paskelbtas kaip „prigimtinė“ arba kaip „žmogaus teisė“, priklausanti kiekvienam asmeniui kokios jis bebūtų religijos, tuo pačiu tapo aukštesne teise Apreikštosios Tiesos (mūsų katalikiškosios religijos) teisės atžvilgiu, jos praktikavimo kaip tikrosios religijos atžvilgiu tų religijų, kurios nėra apreikštos ir nėra iš Dievo; religinės laisvės principas remiasi išankstiniu manymu, kad visos religijos yra lygios, ir tai skatina religinį abejingumą, agnosticizmą ir pagaliau ateizmą. Kaip ji yra Susirinkimo interpretuojama, kuo šis principas skiriasi nuo pasaulietinės sąžinės laisvės, garbinamos kaip viena iš „žmogaus tiesių“, skelbiamų antikrikščioniškos Prancūzų revoliucijos? 13. Ar dabartinis ekumenizmas neveda prie panašių padarinių (abejingumo ir tikėjimo praradimo), imant domėn tai, kad jo tikslas yra ne tiek žmonių giminės atsivertimas (kiek tik tai įmanoma) į Kristų, kiek jos vienybė ir susivienijimas kažkokioje naujoje pasaulinėje Bažnyčioje ar religijoje, kuri sugebėtų pradėti naują visų tautų taikos ir brolybės epochą? Jei tokie yra dabartinio ekumenizmo tikslai – galima juos dalinai pastebėti pastoracinės konstitucijos Gaudium et spes apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje – tai ar šis ekumeninis dialogas nedreifuoja pavojingai į kažkokį „susitarimą tarp Kristaus ir Belialo“ (2 Kor 6:15)? Ar visas tas posusirinkiminės Bažnyčios dialogas su šiuolaikiniu pasauliu neturėtų būti naujai apsvarstytas? Gerbiamas Šventasis Tėve, visi tie klausimai, kuriuos išdrįsome Jums pateikti šioje nuolankioje peticijoje, gali nepatikti tai hierarchijos daliai, kuri atmetė kardinolo Gherardini prieš 2 metus paskelbtą peticiją. Omenyje turime tą hierarchijos dalį, kuri, panašu, nesuvokia išskirtinio krizės rimtumo, varginančios Bažnyčią pastaruosius 50 metų; krizės, kurios priešsusirinkiminės prielaidos sprogo per paskutinį Susirinkimą, apie kurią rašoma profesoriaus De Mattei knygoje, apie kurią anksčiau rašė t. Ralph M. Wiltgen SVD ir prof. Romano Amerio. Ši mūsų, tikinčiųjų, peticija parašyta su visa pagarba Jums, mūsų sielose ir sąžinėse yra tobuloje harmonijoje su, drįstame pavadinti, atstatymo, atnaujinimo ir apvalymo darbu Kovojančioje Bažnyčioje, kurio Jūsų Šventenybė drąsiai ėmėtės nepaisydamas pasipriešinimo ir įvairių trukdžių, žinomų visiems. Remiamės ne tik nepalenkiamais Jūsų Šventenybės veiksmais prieš moralinį apnuodijimą, įsiskverbusį į dalį dvasininkijos, ne tik apvalymo veiksmais įvairiose karitatyvinėse ir pagalbos organizacijose, kurios tik vadinasi katalikiškomis. Remiamės ir senojo Romos rito (netinkamai vadinamo „tridentiniu“) Mišių celebracijos „išlaisvinimu“, nes jos kanonas, pasak neabejotinos tradicijos ateina iš apaštalų laikų, sudarant galimybę teikti sakramentus ir egzorcizmą priešsusirinkiminiu ritu. Remiamės taip pat Jūsų veiksmu, panaikinant ekskomuniką, kuri slėgė vyskupus (dėl žinomų disciplininių priežasčių) iš šv.Pijaus X brolijos, kurią įkūrė arkiv. Marcel Lefebvre. Šis ekskomunikos panaikinimas tapo išprašytas iš Jūsų Šventenybės su pagarba, inicjuojant šia intencija „tarptautinį Rožančiaus žygį”, kuris rado platų atgarsį tarp tikinčiųjų katalikų. Visuose šiuose veiksmuose, kurie turi neabejotiną reikšmę Bažnyčiai ir kuriuos atlikote motu proprio (savo iniciatyva), pasitelkdamas Popiežiaus autoritetą, kylantį iš Jūsų potestas iurisdictionis (įstatymo valdžios) visai mūsų Viešpaties Bažnyčiai – visuose tuose dalykuose mūsų, paprastų pasauliečių katalikų, sensus fidei regi akivaizdžią Šventosios Dvasios prezenciją. Dėl šios priežasties baigiame šią mūsų nuolankią peticiją prašydami Šventosios Dvasios pagalbos, kad vėl gražinus Kristų į katalikybės centrą, galėtų įvykti taip laukiama Susirinkimo peržiūra. Užtikrindami savo sūnišką atsidavimą ir pagarbą, In Domino et in corde Mariae (50 pasauliečių katalikų lyderių, atstovaujančių mokslą ir žiniasklaidą, parašai)