Komentarų dar nėra

2009-04-17 14:34

Vertybių tema šiandien yra viena iš „karštųjų temų". Kalbant apie vertybes kyla daug įtampos, net priešiškumo. Galime matyti tam tikrą vertybių infliaciją. Pirmiausia pačios sampratos, nes tai, kas niekad nebuvo vertybės, o veikiau - antivertybės, šiandien pristatoma kaip vertybės. Jauniems žmonėms šios antivertybės tiesiog brukamos į kasdienį gyvenimą, sielą, buitį.

Pati filosofinė sąvoka „vertybė" atsirado ne taip jau seniai - XIX amžiuje. Bet tai nereiškia, kad žmonės anksčiau nesidomėjo tuo, ką šiandien vadiname vertybe. Sąvoka „vertybė" tilpdavo sąvokoje „gėris".

Vertybių filosofijos (aksiologijos) klasiku laikomas M. Scheleris (1874-1928). Jis kalbėjo, kad vertybės egzistuoja pagal tam tikrą tvarką ir priklausomybę, kad yra vertybių hierarchija. Jis skyrė juslines vertybes, paskui naudos, gyvybines, dvasines, taip pat religines ir moralines. Žemesnės grandies vertybės yra subordinuotos, t. y. turi paklusti aukštesnio lygmens vertybėms. Šiandien turime ir kitokių požiūrių - net neigiamų vertybių hierarchiją. Tai jau yra susipykimas su savo protu ir gyvenimu.

Būtų galima sakyti, kad istoriškai turim bent du vertybių modelius. Pirmasis yra aristoteliškasis (arba scholastinis, nes scholastikos laikais jis buvo perimtas ir išplėtotas). Pagal šį modelį vertybe domimasi kaip tokia: jos esme, giliausia struktūra, kas ji yra pati iš savęs. Kitas modelis akcentuoja ne tai, kas yra vertybė pati iš savęs, bet kas yra tas (aš), kuris vertina, įvertina ir supranta, kad vienas ar kitas dalykas yra vertybė. Šį modelį būtų galima vadinti platoniškuoju, jį ypač išplėtojo filosofas I. Kantas, o dar prieš jį Kartezijus. Platoniškuoju požiūriu labiau domimasi vertybės funkcija, o ne kas yra toji vertybė pati iš savęs.

Aristoteliškasis modelis ieško slaptosios tiesos, vertės, o platoniškasis krypsta į „aš" gelmę. Aristoteliškasis (arba scholastinis) požiūris į pasaulį žvelgia kaip į tvarkingą tikrovę. Pagrindinė idėja - kosmosas, kitaip - gamta, yra protingai sudėliota, nėra šiukšlynas. Priešybė būtų chaosas, netvarka. Teigiama, kad protingumas, protingoji tvarka yra universali, ji galioja visiems nuo mažiausių iki didžiausių dalykų. Ir kadangi yra tvarka, panašumo būdu mes galime suprasti tuos svarbesnius ir mažiau svarbius dalykus. Per tai mes einame prie Amžinojo, Begalinio, Visagalio, Protingo asmens, kurį vadiname Dievu. Čia atsiskleidžia tokie dalykai kaip tiesa, gėris, grožis, taip pat, kalbant apie žmones, moralinės ir teologinės dorybės.

Remiantis šiuo supratimu, vertybė yra gėris. Ir ne šiaip kažkoks gėris, bet bonum, bonestum. Kaip buvo teigiama scholastikų - gėris, tinkamas žmogui, nesvarbu koks: fizinis, dvasinis, visuomeninis, kultūrinis.

I. Kantas (platoniškasis požiūris) labiau domisi pažinimo tikrumu, noru išvengti apsirikimų. Dėmesį telkia į pažįstantįjį žmogų, asmenį.

Taigi turime du požiūrius į vertybes - objektyvų ir individualų. Greta jų labai įdomus popiežiaus Jono Pauliaus II požiūris į žmogų ir vertybes. Pagrindinė jo mintis ta, kad žmogus nėra statiškas. Žmogus yra nuolatinės gimimo būsenos, kaip sako popiežius, in statu nascendi. Kadangi žmogus yra asmuo, jis pažįsta, apsisprendžia, keičiasi, nuolat keliauja savo tapatybės ir gyvenimo keliu, negana to, jis save nuolat peržengia visomis prasmėmis. Žmogus labiau tampa, nei yra. Jis formuojasi, persiformuoja. Na, o žmogaus veiksmas ir apsisprendimas yra tai, kas pripildo asmenį įvairių vertybių.

Krikščioniškam požiūriui į vertybes labai svarbus asmens suvokimas. Žmogus yra pati aukščiausia vertybė, o visa kita - tik priemonės, pagalba.

Krikščionybė pateikia tokią vertybių skalę: pirmiausia Dievas, tada žmogus, o visa kita - aplinkui. Žmogus yra Dievo vaikas. Ne šiaip kūrinys, o vaikas. Tikrai ne puodynė. Žmogus yra Viešpaties Dievo sukurtas, net kur kas daugiau negu šiaip sukurtas. Viešpats sukūrė daiktus, o žmogų tarsi pagimdė. Kaip Sūnų - amžinąjį Dievo Žodį. Todėl žmogus vadintinas Dievo vaiku, o ne tik kūriniu. Netinka sakyti, kad žmogus buvo sumeistrautas, sukonstruotas, kaip dabar vyksta laboratorijose, kur mėgintuvėliuose konstruojami žmonės. Tai prieštarauja žmogaus orumui ir vertei. Žmogus tikrąja šio žodžio prasme yra Dievo vaikas, pašauktas, pagimdytas dėl jo paties. Į jį Viešpats sudėjo savo meilę, taip kaip tėvai, mylintys vienas kitą, nori kūdikį pradėti dėl jo paties. Iš meilės tai daro. Jie ne „pagamina" vaiką, jie atlieka kur kas daugiau. Jie pagimdo asmenį asmenims būdingu būdu.

Žmogui kaip vertybei neprilygsta jokia kita vertybė. Žmogus yra Dievo vaikas, apdovanotas nemirtingumu, laisve, protu ir jo viduje esančiu potencialu. Žmonėmis ne tiek esame, kiek tampame. Taigi mūsų laukia nepaprastai platus, svaiginantis horizontas - kuo mes dar tapsime. Ir Jėzus apie tai byloja. Mes esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. O kai pasirodys, kas būsime, visą laiką būsime ir tapsime vis labiau Dievo vaikais. Dievo mylimaisiais. Nepriimtina, kai žmogus tampa vien tik politinių vizijų funkcija, reprodukcinių sistemų veikėju. Teko lankytis vienoj veislininkystės fermoj, kur į gyvūnus žiūrima vien tik iš reprodukcinės perspektyvos. Žmogus negali būti vienas iš tokios veislininkystės fermos gyvulių. Negali būti padarytas vien tik finansinės, ekonominės naudos priemone, varžteliu, kuris korporacijoms duotų vis didesnį pelną. Neteisinga laikyti žmogų vien tik vartojančiu, juslėmis gyvenančiu hedonistu. Tai būtų žmogaus būties, orumo sumenkinimas ir net paneigimas.

Žmogus yra kur kas daugiau nei tai, ką jis sugeba ar ką padaro, kur kas daugiau, nei ką jis veikia, kokių gabumų turi, kokia jo sveikata ar fizinės savybės. Vien tai, kad žmogus egzistuoja, yra didinga ir pakankama, nes jis yra Dievo vaikas, pašauktas tapti vis labiau nepakartojamas, turintis savo nuostabią gyvenimo ir ateities perspektyvą. Apie visą mūsų tikrovę galima kalbėti kaip apie egzistuojančią dėl žmogaus.

Vertybės žmogui ir dėl žmogaus. Štai kas atsiskleidžia krikščioniškame požiūryje. Žmogus yra Dievo pagimdytas, jis yra Dievo vaikas, kuris nuolat turi santykį su savo dangiškuoju Tėvu, su savo Kūrėju, pašaukusiu žmogų bendram gyvenimui, bendravimui.

Viso gėrio šaltinis yra Tėvas. Todėl apaštalas Paulius sako: „Visa laikau nuostoliu palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe." Kodėl Jėzaus Kristaus pažinimas? Todėl, kad Jis mums apreiškė dangiškąjį Tėvą. Jis mums apreiškė, kad mes esam Jo vaikai. Jėzaus troškimas, Jo intencija buvo, kad mes išlaikytume santykį su dangiškuoju Tėvu. Kad taptume Tėvo sūnumis, o kartu - broliais vieni kitiems. Ir Jėzaus širdyje, galima sakyti, buvo dvejopi jausmai. Jis yra Tėvo Sūnus, kita vertus, Jis puoselėjo broliškus jausmus mums. Taigi Jis moko mus šitų dviejų dalykų - brolystės ir sūnystės. Brolystės su Juo ir tarpusavyje. „Visa laikau nuostoliu palyginti su Kristaus Jėzaus pažinimu", - kitaip sakant, Aukščiausiuoju, taigi, žmogaus buvimo, gyvenimo perspektyva. Kokybė yra būti santykyje su Dievu, būti Jėzaus Kristaus broliu, o per tai būti Jo dangiškojo Tėvo vaiku. Visa kita yra tik nuostolis, jeigu nebūtų šito pagrindinio dalyko.

Kitos vertybės - materialinės, gyvybinės, visuomeninės, kultūrinės ir kokios jos bebūtų - turi padėti, kad pasiektume svarbiausią dalyką - būtume Jėzaus broliai ir Jo dangiškojo Tėvo įsūniai. Kristus padeda mums pažinti vertybes ir kartu įpareigoja, nes Jis yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.

Čia nėra jokios prievartos. Žmogus yra pašauktas gera valia atrasti šitą tiesą. Esame pašaukti būti asmenimis, turėti asmeninį santykį su Dievu, o tai reiškia, kad mūsų pašaukimas yra save peržengti, save dovanoti ir tarnauti, turėti santykį su kitu, žengti kito link. Kai kalbam apie krikščioniškas vertybes, tai nėra parengtų, aiškių vertybinių formulių. Yra asmenys. Galime pasakyti: ieškome Viešpaties valios, ieškome kelio į kitą žmogų ir Viešpaties link. Neįmanoma artėti prie Dievo neartėjant prie kito asmens arba prie kito asmens artėti be artėjimo prie Dievo.

Galiausiai galime pasakyti, kad žiūrint iš krikščioniškų pozicijų vertybės pačios savaime neturi prasmės, turi prasmę tik vertybės asmeniui, vertybės dėl asmens - tai, kas padeda asmeniui augti, bręsti, būti su kitais asmenimis.

 

Kun.O.P.Volskis