Komentarų dar nėra

2008-05-25 00:57

Įvadas

Bendrais bruožais pristatysiu vaiko (6 mėn. - 12 m.) ir paauglio (12 - 21 m.) religinės raidos psichologinius ypatumus, kuriuos būtina imti domėn religinio ugdymo procese.
išvardinsiu pagrindines kiekvieno tarpsnio psichologines sąlygas, formuojančias religinės sąmonės lygmenius.
vienu „vaikystės" terminu apimdamas ir kūdikystę, ir ikimokyklinį, ir mokyklinį laikotarpį. Šie laikotarpiai nagrinėjami atskirai.

Bendros psichologinės pastabos

Tradicinis psichologijos mokslas išskiria tris tarpusavyje susijusias žmogaus psichikos sferas: pažinimą (pažinimo-informacijos-orientacijos komponentai), prisitaikymą (emociniai - motyvaciniai komponentai) ir veiklą (ekspresiniai, apsisprendimo, įgyvendinimo komponentai). Paraleliai galima galima išskirti ir tirti tris religinės sferos sritis: religinę sąmonę, religinius jausmus, religinius apsisprendimus.
Svarstant religiją kaip visuomeninį ir kultūrinį reiškinį, galima išskirti: tikinčių žmonių santykį su religine bendruomene, religines praktikas, religinę moralę, tikėjimo išpažinimo formas, religinius išgyvenimus.

Religinių tiesų mokymas psichologiniu požiūriu yra religinių teiginių komunikavimas. Tai atsirandantis komunikacinis santykis tarp informacijos šaltino ir priėmėjo.
Perteikiant religines tiesas ir mokymą būtina įvertinti: kam perteikiamos vienos ar kitos religinės žinios, moralinės nuostatos ir kitas religinis turinys? Kas yra tas galutinis adresatas savo asmens ir patirties individualumu? Kur jis augo, kas jam svarbu, ką jis galėtų suprasti, kokios jo galimybės? Aktualizuoti religinę informaciją - tai padaryti ją suprantamą ir svarbią konkrečiam jos adresatui.
Perteikiant religines tiesas, būtina išsiaiškinti, koks yra vieno ar kito individo, atskirų jų grupių psichosocialinis išsivystymas, t.y. kognityvinė, emocinė, socialinė, moralinė ir religinė branda. Žmogaus religingumo formavimuisi įtakos turi eilė faktorių: paveldėjimas ir brendimas, visuomeninai ir kultūriniai reiškiniai, asmeninė iniciatyva ir t.t.

Būtina klausti: ko ieško religijoje ja besidomintys, kokius poreikius ir tikslus turi?
Ar tai būtų darželinukas, ar jau suaugęs, menkai ar labai išsilavinęs žmogus, visus domina du pagrindiniai egzistenciniai dalykai: „iš kur aš atsiradau?" (gyvenimo pradžios klausimas) ir "kas yra mirtis?" (gyvenimo pabaigos klausimas). Iš šių klausimų kyla kiti klausimai: kaip gyventi, kokia yra gyvenimo prasmė ir tikslas, kodėl žmogus miršta, kas bus po mirties t.t. Gyvenimo bėgyje, įvairiuose jos raidos etapuose skirtingu intensyvumu žmogų neramina tai vieni, tai kiti klausimai.
Joseph Nuttin nurodė tris poreikių lygmenis, kurie įtakoja žmogaus vertybių sistemą ir formuoja asmens tikslus: biologiniai, psichosocialiniai ir transcendentiniai. Pastarieji, pasak autoriaus, - tai siekis turėti darnią dalykų tvarką, sistemą, padedančią rasti savo vietą pasaulyje (reality need). Gali susidaryti įspūdis, kad transcendentiniai poreikiai būdingi tik paskutiniuose ontogenetinės raidos etapuose. Žinoma, aukštesniu lygmeniu ir sąmoningumu, verbalizuotai ir metarefleksiškai pradeda formuotis brendimo metu. Tačiau kai kurie šio proceso elementai ima reikšti kur kas anksčiau. D.Elkind sako, kad su pažinimo poreikiu yra susiję ir įvairiose žmogaus brendimo etapuose pasireiškia trys siekiai: noras, kad supantis pasaulis būtų pastovus ir patvarus (kūdikiams tai ima reikštis nuo antrų, trečių metų); vaizdinių kūrimas (ikimokyklinis amžius); siekis pažinti supančio pasaulio objektų tarpusavio ryšius (mokyklinio amžiaus vaikai); siekis suprasti savo aplinką ir save (paauglystės laikotarpis) .

Kaip ir kiekvienam dinamiškam reiškiniui, taip ir religijos atveju galima būtų nubrėžti vystymosi kreivę. Tai nėra progresyvus vystymasis, nes būna laikino regreso laikotarpių. Religinių krizių, dvasinių „viršūnių" išgyvenimus gali keisti „dugno" patirtys ir pan.

Žmogaus ontogenezės procese galima išskirti kelias religinio vystymosi fazes. Daugelis tyrinėtojų teigia, jog didelės reikšmės turi kūdikystės ir ankstyvosios vaikystės laikotarpis. Nors jis laikomas dar prieš-religiniu, tačiau jau tuomet atsiranda svarbios prielaidos ir pirmosios religingumo apraiškos. A.Vergote teigė, kad saugumo, pasitikėjimo, laimės jausmą žmogus atsineša iš šeimos, iš pirmųjų savo gyvenimo metų ir projektuoja apskritai į pasaulį ir į religiją. Vaikas, kuris negali patenkinti elementarių poreikių, kuris mato savo tėvų egoizmą, jaučiasi vienišas ir nesuprastas, tampa nervingas, neramus, užsisklendęs ir liūdnas. Vėliau toks vaikas turi daug emocinių sunkumų atsiverti ir priimti ne tik kitą žmogų, tačiau ir autoritetą, galų gale ir Dievą .

Kūdikystės laikotarpis

Pirmosios pažinimo apraiškos prasideda kūdikystės laikotarpiu. Apie 6 mėnesių kūdikis nesidomi objektais, kurie nepatenka į jo regos zoną, kurie dingsta iš jo akiračio. Kūdikis elgiasi taip, kad daiktai, kurie nepatenka į akiratį, jam apskritai neegzistuoja. Tačiau 7-8 mėnesių kūdikis ima suprasti, kad daiktas, kuris dingo iš akiračio, , neišnyko, tačiau egzistuoja toliau, pasislėpė. Kūdikis ima žvilgsniu smalsiai ieškoti iš akiračio patraukto daikto ar pasišalinusio asmens. Šiuo laikotarpiu pradeda formuotis svarbus žmogaus mąstymo bruožas ir poreikis, kad pasaulis ir jo reiškiniai yra pastovūs, išliekantys, tęsiasi laike ir erdvėje. Šiame pažinimo formavimosi etape atsiranda klausimo apie mirtį pirminiai bruožai. Kai asmuo ar daiktas dingsta iš kūdikio akiračio, jo mąstyme kyla (tebūnie labai primityvus, nekonkretus, neverbalizuotas, aiškiai neįsisamonintas) klausimas: kur yra pranykęs asmuo ar daiktas? Pastebėta, kad tokio amžiaus kūdikis gali nerimauti, kai pažįstamas asmuo pasitraukia. Yra kūdikių, kurių neįmanoma palikti vienų, kol neužmiega, o prabudę žvilgsniu ieško pažįstamo veido ir jo neradę ima raudoti. Nors ir nelengva, tačiau svarbu tokiais atvejais nenuvilti kūdikio, kad pradedančiose pasireikšti baimėse ir nuogąstavimuose artimieji ateitų paguosti ir padrąsinti.
Vėlesniame amžiuje vaikas gali susidurti su artimo žmogaus, giminaičio mirtimi, kuomet jis labiau subrendusiai klaus, kur yra miręs asmuo. Pasaulio tvarumo ir tęstinumo pažinimas kūdikystėje sudaro prielaidas religiniam mokymui, jog miręs žmogus nepranyksta, tačiau gyvena kitokį, mums nežinomą, paslaptingą gyvenimą. Šiuo atveju religinis mokymas suteikia reikiamą paaiškinimą. Galų gale tuo, kuris užtikrina nepraeinamumą, kuris nėra apribotas nei laiku, nei erdve, kuris užtikrina žmogaus gyvenimą po mirties kitokiu būdu, yra Dievas. Dievo sampratoje išsipildo žmogaus giliausi lūkesčiai ir jau iš kūdikystės laikų susiformavę poreikiai.
Pasak J.Nuttan, transcendentiniai poreikiai gali reikštis drauge su biologiniais ir psichosocialiniais. Nuo pat prasidėjimo momento, biologiniame ir psichofiziniame lygmenyse kūdikis yra interaktyvios sinchronijos su savo motina būklėje. Nuo pat pradžių reiškiasi labai konkretus santykis "aš-tu". Fizinis ir emocinis ryšys su motina ir kitais asmenimis yra pagrindinė kūdikio psichosocialinio vystymosi prielaida. Pasitikėjimas savo tėvais ir stiprus prigimtinis prisirišimas prie jų yra natūralus reiškinys, poreikis, kurio nepaisant sutrikdoma normali psichinė raida. Tėvai pateisina šį pasitikėjimą suteikdami maistą, šilumą ir paguodą savo fiziniu artumu ir prisilietimais. Pasak Eriko Eriksono šios ankstyvosios kūdikystės patirtys yra labai svarbios, kad susiformuotų kūdikio pasitikėjimas savimi. Pasitikėjimas gimdo viltį, kuri vėlesniais laikotarpiais įgauna dorybės vertę . Saugumo jausmas, meilės atmosfera tėvų namuose formuoja teisingą, sveiką kūdikio emocinę sferą, taip pat domėjimąsi pasauliu ir žmonėmis, atvirumą ir draugišką santykį su aplinka. Iš šios patirties kyla prielaida ir atvirumas Mylinčiajam, kuris rūpinasi visu pasauliu ir visais žmonėmis, kurio meilė yra begalinė. Galų gale, pasak C.Walesa: "Religingumas tampa asmeniniu ir pozityviu žmogaus santykiu su Dievu, kuris reiškiasi per įvairius išgyvenimus, procesus ir psichines būkles" .



Ikimokyklinis laikotarpis

Kur kas aiškesnis yra ikimokyklinis vaikystės laikotarpis. Tai maždaug nuo antrų, trečių iki šeštų - septintų metų. Tai maginės religijos laikotarpis, pasižymintis intuiciniu religiniu mąstymu. Šio amžiaus vaikai pirmąsias religines žinias, pavyzdžius ir paskatinimus gauna iš savo artimiausios aplinkos: tėvų, senelių, giminaičių, taip pat iš ikimokyklinių įstaigų (Lietuvoje yra katalikiškos dvasios darželių). Galima išskirti šiuos ikimokyklinio amžiaus vaikų religingumo bruožus:
• Lengvai kuria ir priima simbolines reikšmes;
• Susidomėjimas pasaulio pirminėmis priežastimis ir galutiniu tikslu;
• Žavėjimasis viskuo, kad yra paslaptinga, neįprasta ir stebuklinga (maginis mąstymas);
• Savo vietos ir savivertės ieškojimas šeimoje (aprobavimo, prisitaikymo prie šeimos poreikis).

Šios aplinkybės lemia, kad vaikas yra atviras religinėms žinioms, religiniams išgyvenimams ir sakramentinei iniciacijai. Tai metas, kuomet vaikai yra imlūs simboliams ir vaizdiniams, kurie sudaro svarbią, ko gero vieną iš eminių, prielaidų religinės informacijos supratimui ir išgyvenimui.

Mokyklinis laikotarpis

Mokyklinio amžiaus vaikai (nuo 7 iki 12 m.) įžengia į taip vadinamos autoritarinės-moralinės religijos laikotarpį, kuriame pasireiškia konkretus religinis mąstymas. Šiuo laikotarpiu vaiko religingumas pasižymi šiais požymiais:
• Išorinių religinių formų, kurias perteikia autoritetai, dominavimas;
• Religiniu privalomumu, įsakančiu klusnumą vyresniesiems ir autoritetams. Dievas čia yra tos pareigos saugotojas;
• Susipažinimu su institucine religija, kuomet įvairūs instituciniai dalykai, funkcijos pernešami iš šeimos į Bažnyčią;
• Moraliniu Dievo sampratos, paveikslo antropomorfizavimu, kai Dievui priskiriami aukščiausios kokybės atributai: išmintis, gerumas, teisingumas, šventumas ir pan. Dievas įsivaizduojamas milžinišku žmogumi.
• Fiziniu, jusliniu konkretumu, nes tuomet vaikas labai gerai jaučiasi konkrečiuose dalykuose, kuriuos galima paliesti, patikrinti, pamatyti. Šiuo laikotarpiu vaikas dar neturi poreikio prašyti Dievo pagalbos, ir praktiniuose dalykuose jis labiau pasitiki savo tėvais. Jo prašymo maldos yra iš tikrųjų prašymų tėvams formos: prašo Dievą labai konkrečių dalykų: sportbačių, dviračio ir pan.;
• Kognityviniu ir praktiniu realizmu, nes pradeda formuotis pirmoji pasaulio vizija, artima objektyviajai.

Pasak E.Eriksono, dėka aktyvumo, iniciatyvos, naujų žinių ir įgūdžių atsiradimo mokykloje ir kitur, vaikas ima jausti asmeninę kompetenciją, sugebėjimus, savarankiškumą, galimybę įtakoti ir keisti aplinką bei kitus žmones. Jei kartais ko nors nesugeba, ką sugeba bendraamžiai ir ko reikalauja suaugusieji, gali jausti pažeminimą ir menkavertiškumą. Tėvai ir auklėtojai turėtų ne tik iškelti užduotis ir reikalavimus, tačiau suteikti ir pagalbą, kad vaikas galėtų savarankiškai ir sėkmingai jas įvykdyti. Taip vaikas pasieks kompetencijos jausmą ir sustiprins savo savivertę.
Antroje šio laikotarpio fazėje (10-12 m.) atsiranda fragmentiškos tikėjimo abejonės.

Ankstyvosios paauglystės ir jaunystės laikotarpis

Tai laikotarpis religinėje asmens raidoje, kuomet pamažu ima formuotis autonomiškos religijos bruožai, prasideda personalizavimo ir interiorizavimo procesas, ima reikštis abstraktus religinis mąstymas.
Galima išskirti šias savybes:
• Sugebėjimas peržengti konkretumo ribas, funkcionuoti galimybių sferoje;
• Stipri tendencija veržtis į suaugusiųjų pasaulį, noras tapti suaugusiu;
• Kritiška religinių tiesų revizija, kuria pabaigiamas autoritarinės-moralinės religijos etapas;
• Dievo sampratoje vyrauja asmeninės (asmens) savybės: Dievas suprantamas ne tik kaip Kūrėjas, Viešpats ir Tėvas, tačiau ir kaip Draugas, pasitikėjimo vertas artimas asmuo;
• Vyrauja poreikis autentiškai ir giliai išgyventi, patirti religiją, Dievą, tikėjimo tiesas konkrečioje tikrovėje;
• Didėja mąstymo logiškumas ir suaugusiųjų pasaulio elgesio, vertybių, reiškinių kritiškas vertinimas juoda-balta kategorijomis, stiprus idealizmo jausmas.

Šiuo laikotarpiu formuojasi asmeninės tapatybės pojūtis, išskiriant save iš įvairių visuomeninių rolių: sūnaus, dukros, mokinio, bendramokslio ir kt. Rūpi pagrindinis klausimas: "kas aš esu"? Paauglys turi užduotį suvienyti savąjį ego su vaikystės patirtimi ir suaugusiojo rolėmis bei lūkesčiais.
Pasak R.Murawski, autonominio religingumo vystymuisi įtakos turi šie psichiniai procesai: interiorizavimas, absoliutizavimas ir socializavimas.
Siekiant brandaus religingumo jaunas žmogus turi pasisavinti, asmeniškai priimti religines vertybes, kurias jam perteikė šeima, Bažnyčia ir kiti ugdymo įtaką darę faktoriai. Iki tol religingumas pasižymėjo heteronominiu bruožu, t.y. religinės normos, tiesos, pažiūros buvo perteiktos daugiau emocinio ryšio pagalba, jungusiu su tėvais ir kitais autoritetais, ir garantavusiu saugumo jausmą. Jaunuolis objektyvizuoja tikėjimo turinį, tardamas savo širdyje „tai yra tiesa!, o tai - netiesa", atmedamas vieną ar kitą tikėjimo tiesą kaip neįtikimą, nelogišką. Šiuo laikotarpiu įvyksta religinio gyvenimo krizė, atšalimas, nuosmukis, tačiau tai nereiškia, jog visiškai nusigręžia nuo Dievo. Jaunuolis abejoja vaikystėje susikurto Dievo įvaizdžiu, samprata, kuri neretai būna infantiliška, neišlaiko kritiško mąstymo argumentų.
Interiorizavimo proceso metu religinė motyvacija pamaži apima kasdienio gyvenimo reikalus ir problemas. Formuojasi ir stiprėja vidinis įsitikinimas, kad religinės tiesos nėra teorinės, tačiau byloja apie giliausias žmogaus dvasinio ir praktinio gyvenimo tiesas.
Absoliutizavimo procese siekiama atsirinkti idealus, kurie daro įtakos elgesiui. Pasirenkamas vienas idealas, aukščiausioji vertybė, kuri tampa centriniu asmenybės motyvu, organizuojančiu ir palenkiančiu sau kitas vertybes. Formuojasi vertybių hierarchija. Vyksta egzistencinis vertinimas, kurio įtakoje sutvarkomas gyvenimas, suteikiama jam prasmė, struktūra ir pagrindinė kryptis. Centrinė vertybė nuo šiol tampa atskaitos tašku visiems kitiems tikslams, patirties vertinimui ir veiklai. Religiškai subrendęs asmuo visu savo asmeniu ir gyvenimu pasisuka į Dievą, kaip į aukščiausiąjį tikslą ir vertybę. Jei centrine vertybe padaroma kažkas kita, ne Dievas, tuomet religija atsiduria antrame plane, galų gale gali visiškai sunykti paskutiniai religinės sąmonės elementai.

Socializavimo procesui didelės reikšmės turi bendraamžiai, kuriems dalyvaujant formuojamas partneriškas, draugiškas, lygiavertis santykis su kitu žmogumi. Draugai padeda išsivaduoti iš „tėvai-vaikas" santvarkos, struktūros ir padeda išmokti elgtis pagal naują santykį - „suaugęs-suaugęs", "lygus-lygus", kuris būdingas suaugusiųjų pasauliui. Individas priima grupės elgesio normas ir jaučia stiprų poreikį su ja identifikuotis. Jei toje grupėje jaunuolis randa palankią religinę nuotaiką, tuomet jo religinis vystymasis vyksta toliau sėkmingai. Draugų grupė gali padėti sutvirtinti religinę tapatybę ir vertybes. Bendraamžių, draugų ratas - tai geriausia ir paveikiausia šiame amžiuje vertybių ir nuostatų mokykla. Žinoma, įtakos turi ir kiti socialinės aplinkos faktoriai: žiniasklaida, mados, kultūra ir t.t.
Interiorizavimo ir absoliutizavimo procesas religinės sąmonės susiformavimui gali nepavykti arba menkiau pavykti, jei tam kliudo socialinės ir kultūrinės priežastys. Dėl šios priežasties krikščionys turi kurti alternatyvias socialines ir kultūrines aplinkas, struktūras, kuriose jaunas žmogus galėtų brandinti savo religinę asmens tapatybę.

Išvados

1. Objektyvūs psichologijos mokslo duomenys apie žmogaus psichinę raidą privalo būti religijos ugdytojų žinomi ir taikomi.
2. Biologiniai, psichosocialiniai ir transcendentiniai žmogaus būties lygmenys persmelkia vienas kitą ir įtakoja.
3. Religingumo prielaidos kuriamos nuo pat prasidėjo momento iki pilno vaiko sąmonės prabudimo, sudarant natūralią, gyvybei ir asmeniui palankią, meilės ir autentiškų vertybių pilną atmosferą.
4. Religinio ugdymo procese būtina paisyti amžiaus tarpsnių sąlygų ir galimybių, nes antraip religinis patyrimas gali tapti ne tik neįmanomas, nesuprantamas, bet ir atgrasus.

kun.O.P.Volskis. 2008 geguze