Komentarų dar nėra

2011-10-10 20:36

Skandalingas Konstitucinio teismo išaiškinimas dėl šeimos sampratos apstulbino ne vieną sveiko proto pilietį. Kad šiandien yra modernu ir madinga ploti visokio plauko parafilijoms, kovoti su krikščionybe, tradicine šeima ir patriotizmu, nebestebina. Bet kad Konstitucinis teismas pasirodė esąs iš esmės moraliai sugedęs, buvo netikėta. Panašu, kad ši institucija prisijungė prie socliberalaus projekto, siekiant sukurti naują tikrovę pagal „man atrodo“ teoriją.Būdinga, kad tiek religiniai, tiek pasaulietiniai progresistai pasižymi neįtikėtinu atsparumu argumentams. Pastarieji, pavyzdžiui, neskiria žmogaus zigotos nuo nervų ląstelės, nes jiems viskas yra ląstelės. Nors moksliniai tyrimai aiškiai parodo, kad skyrybos atneša siaubingus padarinius vaikų psichikai, sveikatai ir intelektui, tačiau jiems tai nesvarbu. Modernu yra gyventi susidėjus, tačiau kad tai yra žalinga ir psichiškai, ir materialiai, kad tai nualina ypač moteris, kad tokiose sąlygose vaikai dešimteriopai patiria įvairiopą smurtą ir kitas blogybes, nenorima apie tai girdėti. Atrodo, kad savo moksliškai ir gyvenimiškai nepagrįstu sprendimu Konstitucinis teismas įsiliejo į intelektualiai apkurtusiųjų gretas. Akivaizdu, kad Konstitucinio teismo išaiškinimas dalyvauja „Naujo žmogaus ir naujos visuomenės“ ideologiniame kontekste, kurį plėtojo komunizmas, nacizmas, o dabar pratęsia ir vakarietiškasis sekuliarizmas. Daug bendro tarp jų, ypač jiems atgrasus yra prigimties klausimas ir iš jos kylantys skirtumai, religinė antropologija, tradicinė šeimos ir tautos sankloda. Ilgus amžius šeima buvo gerbiama ir neliečiama, kol Apšvietos laikotarpiu ir ypač XIX a. ideologijos ėmė stumti kultūrą ir religiją į šoną, abejoti šeimos prigimtimi. Tai tęsiasi iki šiol, vis labiau išplaunant šeimos sampratą, neigiant jos esmines savybes: heteronomiškumą, patvarumą, vaisingumą ir sakralumą. Įvairių ideologų svarstymai šeimos ir santuokos tema kažkiek skiriasi, tačiau rezultatas yra tas pats: ilgainiui vis labiau pateisinama ir siekiama legalizuoti rafinuočiausius seksualinių fantazijų pasireiškimus, t.y. artėjama ne prie gyvuliško promiskuizmo, bet prie dar žiauresnių formų. Individualios, seksualinės savirealizacijos, apskritai malonumo motyvas pagrindžia ir pateisina „alternatyvias“ formas, atsisakant brandžių monogaminių santykių ir prokreacijos, gyvenimo bendruomenėje ir dėl bendruomenės. Kultūra ir religija išauga iš prigimties ir antgamtiškumo, ilgaamžės patirties ir daugiau ar mažiau išreiškia Kūrėjo valią. Ideologija yra momentinis, fragmentinis ir drauge eksperimentinis reiškinys, todėl pavojingas. Daugelis mūsų šalies žmonių neblogai prisimena, yra daug iškentėję nuo komunistinio projekto. Natūraliai daug kas tikėjomės visapusiško Konstitucinio teismo teisėjų išsilavinimo. Čia juk dirba vyresnio amžiaus žmonės, kuriems turėjo būti žinomi porevoliuciniai sovietiniai eksperimentai Rusijoje, vėliau SSSR, niveliuojant tautas, kultūras, tradicijas, primetant materialistinę komunizmo ideologiją, ateizmą. Motyvas buvo tas pats, kuriuo mėgstama remtis ir šiandien: kad visi būtų lygūs, kad nei visuomenėje, nei šeimoje nepasireikštų jokie skirtumai. Sunku net patikėti, kad sovietinėje tikrovėje antrame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje buvo įsigalėjusios laisvos sąjungos, vaikų valstybinė socializacija, atimant šią funkciją iš šeimos, buvo įteisintas homoseksualizmas (!)t. Dėl moralinių normų neegzistavimo po keliolikos metų pasirodė ir padariniai: išaugo skyrybų ir laisvų sąjungų skaičius, drastiškai krito gimimų skaičius, kraupūs abortų mastai, išaugo nepilnamečių nusikalstamumas, prasidėjo visuomeninio gyvenimo suirutė. Visuomenės griūties akivaizdoje kompartija 1934 m. vėl kriminalizavo homoseksualumą, 1935 m. šeimoms gražinta atsakomybė už vaikus, 1937 m. sugriežtintos abortų sąlygos, imta kovoti su susidėjusiomis poromis, buvo reikalaujama įteisinti bendrą gyvenimą, sugriežtintos skyrybų sąlygos, gražinta teisinė samprata „nesantuokinis vaikas“, iš propagandinių lozungų dingo šūkiai, jog šeima trukdo „naujo žmogaus“ formavimui, „pasimylėti - kaip stiklelį degtinės išmaukti“. Pasirodė, jog komunizmas yra socialinė utopija, kurio absurdiškumui įrodyti reikėjo paaukoti ne vien daugybės šeimų gerovę, bet ir milijonus gyvybių ne tik lageriuose ir kalėjimuose, tačiau medikų kabinetuose. Šeimos krizė - tai ideologijos eksperimento rezultatas, nes ir tada ir dabar buvo siekiama šeimas padaryti naujųjų teorijų empirine baze, socialiniu poligonu, kuriame žaidžiama žmonių likimais. Vien pažvelgus į prokreacijos sritį: ritamasi iki žmogiškųjų būtybių veisimo ir selekcijos galvijų būdu. Ką savo sprendimu pasiūlė Konstitucinis teismas? Fragmentišką pasaulio, žmogaus, istorijos suvokimą, nevaisingą ir varginantį pluralizmą, pažinimo ir etikos reliatyvumą, skirtingų filosofinių ir religinių sistemų maišymą, neeuropietiškų vertybių ir normų integravimą. Dar labiau įteisinta individualizacija - visuotinis ir pagrindinis postmodernizmo reikalavimas, individualios laisvės peraugimas bendruomenės nenaudai. Iš čia ir kyla „laisva meilė“, „santuoka pabandymui“, skyrybos, šeimos ir individų nusocialinimas, šeimos, tautos ir visuomenės giliųjų personalinių ryšių sutraukymas. Kyla įspūdis, kad šiuo sprendimu Konstitucinio teismo teisėjai pareiškė savo antivalstybinę laikyseną. Juk valstybei yra svarbu išlaikyti visuomeninę pusiausvyrą, o tuo tarpu teismo išaiškinimas sukūrė prielaidas dar didesniam chaosui, neapibrėžtumui ir augančioms išlaidoms. Buvo duotas aiškus signalas, jog kažkas negerai, jog ši institucija serga. Sveikos nuovokos nepraradę žmonės ir toliau laikysis prigimtinio šeimos modelio, tačiau teismo sprendimas papiktins ir gyvenimiškoms klaidoms paskatins daugybę jaunų žmonių. Tai eilinis eksperimentas su šeima ir visuomene, kuris taps ilgainiui nepakeliamas. Sociologai skelbia apie netrukus visuomenę paralyžiuosiančią „demografinę žiemą“, todėl simboliška, kad rudenį, kai gervių virtinės nutįsta padangėmis, Konstitucinis teismas tą žiemą ėmė spartinti. Biblinis posakis „tėvai valgė rūgščias vynuoges, o vaikams dantys atšipo“ nurodo, kad absurduose, chaose ir moraliniuose neapibrėžtumuose išsikamavusios būsimos kartos pasmerks tokį gyvenimo būdą ir savo tėvus, ilgainiui grįš prie tradicinių vertybių. Gali ir nebesuspėti, nes sveikesnės ir labiau natūralesnės tautos perims kaprizingųjų europiečių atlaisvintas erdves. Visi eksperimentai žlunga, o žmogaus prigimtis nesikeičia. Kadaise sveikas, natūralus, savimi pasitikintis baltaodis vyras, mylintis moterį ir norintis susilaukti vaikų, dargi tikintis ir patriotas, buvo vakarietiškos šeimos ir visuomenės pagrindas. Šiandien tokio tipo vyras tapo pagrindiniu klasiniu priešu kairiesiems intelektualams ir šuoliuojančioms amazonėms feministėms, išvadinant patriarchalu, siaurapročiu, atsilikėliu ir kitais epitetais. Nenustebčiau, jei tokiems vyrams pabostų moraliai netvarkingas ir neatsakingas visuomenės narių elgesys, paskatintas teisėjų postringavimų, ir kiltų į didelį žygį pasipriešinant degradavusiems sluoksniams. Tokios tendencijos ima reikštis jau šiandien. Iškalbinga yra tai, kad į kovą su sugedusia seksualinės revoliucijos karta kyla šiandienis jaunimas, suvokiantis šeimos išskirtinumą ir viršlaikiškumą. Jeano Paulio Sartre'o žmona Simone de Beauvoir yra sakiusi, kad geriau klysti su Sartre'u, negu pritarti Aronui. Kitaip sakant, siūloma klysti ir skęsti su modernybe, o ne išlikti teisiu ir išsigelbėti, pavyzdžiui, tradicinėje katalikybėje. Kitaip to nepavadinsi kaip piramidine kvailyste, primetama iš aukštųjų teisėjų krėslų. kun.O.P.Volskis