Komentarų dar nėra

2010-03-04 01:38

Savo prigimtimi baimė priklauso žmogaus išlikimo, savisaugos sferai kaip reakcija į gresiantį pavojų, siekiant apsaugoti savo ar kitų gyvybę, fizinį, moralinį, tapatybės ir kt. integralumą. Baimė gali paskatinti viena vertus aktyvumui, suteikti mąstymą, valią ir jėgas, kita vertus - paralyžiuoti, pasiduoti, palikti ir pan.
Žodis prokreacija italų, taip pat anglų ir vokiečių kalbose reiškia „duoti gyvybę, gimdyti". Tai ne tik kažkoks biologinis, techninis procesas, tačiau protingų ir atsakingų asmenų, t.y. tėvų, sąmoningas dalyvavimas pašaukiant į gyvenimą naujus žmones, savo vaikus.
Šiandien susiduriame su nelogiškomis, subjektyviomis baimės formomis, kuomet, bendrai kalbant, baiminamasi ne mirties, bet gyvybės kaip tokios, būtent kad atsiras gyvybė - vaikas, kuris pakoreguos savo tėvų gyvenimą. Kita vertus yra baiminamasi, kad gyvybės fenomenas nėra pakankamai stiprus, arba kad gali susiformuoti nenorima forma, kuri įvardijama kaip patologija, apsigimimu, neįtinkančia tėvams lytimi, išorinėmis savybėmis ir pan. Tokiu būdu baimė ir jos padiktuoti apsisprendimai trukdo prokreacinius reiškinius, t.y. naujos gyvybės pradėjimą, nėštumą, atsiradimą, gimimą. Taip pasireiškia aktyvi prokreacinės baimės elgsena. Kita vertus yra pasyvus elgesys, antiprokreacinė nuotaika, abejingumas ir bodėjimasis gyvybe, vaikais, nejautrumas gyvybės, jau pradėto, bet dar negimusio, ar jau gimusio kūdikio atžvilgiu. Panaši nuotaika būdinga tuomet, kai bijomasi pastoti, kuomet atvirumas gyvybei tampa nuolatinio diskomforto pasireiškimu. Pasitaiko, kad į nelauktą, netikėtą nėštumą žiūrima kaip į komplikacija, tragediją, o į vaiką - kaip į didžiausią kliuvinį ir pavojų. To pasekoje moterys ryžtasi abortams arba ignoruoja, kaltina ir nekenčia vaiko, kurį pagimdo, sąmoningai ar nesąmoningai įvardijant jį priešu, kliuviniu, blogiu.

Prokreacinės baimės gali kilti ne tik iš asmeninių nuogąstavimų, tačiau būti platinamos įvairiais kanalais. Čia galima išskirti apskritai kultūrinę, kasdienė aplinką, artimųjų požiūrį, valstybės socialinės politikos interpretavimą, medicinos darbuotojų požiūrį.
Neretai tenka išgirsti, kad ligoninėse moterys patiria skeptiškus, gąsdinančius medikų atsiliepimus apie jų sveikatą, nėštumą, kūdikio sveikatą, gimdymą ir pan. Kita vertus darbovietėse neretai duodama suprasti, kad darbuotojos nėštumas yra nepageidaujamas ir tokia moteris bus atleista. Nepagarbiais ir skeptiškais atsiliepimais baimės nuotaikos platinamos visuomenėje, kuomet neigiamai, nepagarbiai pasisakoma apie daugiavaikes šeimas, platinant niekuo nepagrįstus nuogąstavimus nėštumo, gimdymo, vaikų auklėjimo, valstybės socialinės politikos ir kitais klausimais.
Nijolė Liobikienė viename savo straipsnių rašė: "Visuomenė nenori girdėti apie motinystę, motinos dažnai jaučiasi kaltos, kad gimdo, augina vaikus ir retkarčiais išdrįsta paprašyti pagalbos" . Ji nurodo, su kokiais stresais susiduria šių dienų moteris. Vieni iš jų yra subjektyvūs, kylantys iš savo motinystės apmąstymų, kitus gi nuogąstavimus įtakoja aplinka, žmonių vertinimai: "Stresas dėl nėštumo; stresas dėl savo kaip motinos sveikatos nėštumo metu; stresas dėl kūdikio sveikatos, stresas dėl būsimo gimdymo; stresas dėl kūdikio po gimdymo, per jauna arba per sena; per daug neturtinga būti motina arba per daug turtinga, kad ja būtų, nes yra malonesnių užsiėmimų; neturi darbo arba praranda darbą, nes ryžosi tapti motina; per mažai išsilavinusi tapti motina arba per daug išsilavinusi, kad gaištų laiką augindama vaikus; ji negali auginti tiek vaikų, kiek norėtų, jai leidžiama turėti vieną du vaikus, dėl kitų turi pasiaiškinti ir įrodinėti, kad nėra alkoholikė ar nesugebanti „susitvarkyti"" .
Kiekviena moteris iš prigimties nori susilaukti kūdikio, tačiau slegiama nuogąstavimų dėl ateities, ekonominių sunkumų ir kitų dalykų baimės, nedrįsta arba ilgai ruošiasi tam įvykiui, užmiršdama, kad ilgus tūkstantmečius prieš tai žmonija sėkmingai išliko, nors rizikos buvo kur kas daugiau. Galima sakyti, kad šių dienų šeimos kenčia ne nuo nevaisingumo, tačiau nuo netinkamo požiūrio, įtakoto mokslinio pozityvizmo, rizikos ir kitokių baimių, nuo kultūrinio spaudimo, todėl galime kalbėti apie psichologinį nevaisingumą, kuris nusako požiūrio turinį ir struktūrą, nepalankų prokreaciniam pašaukimui. Kalbama apie tam tikrą gimdymo mentaliteto pažeidimą, tam tikrą kultūrinį deficitą, kuris sujaukia autentišką jaunų žmonių pašaukimą. Jie tampa atskirti nuo praeities ir neturi vilties ateičiai. Tuo tarpu gimdymas, naujo žmogaus atsiradimas įgalina viltį, nes būtent žmogaus gimimas užtikrina žmonijos ir visuomenės ateitį. Žmonių gimimas praeityje suteikia atramą dabartyje.
Žmogaus gimimas kartais pristatomas labai formaliai, tik kaip paprastas statistikos dėmuo, figūruojantis demografiniame balanse. Valstybės lygmenyje sėjama baimė ir panika dėl vaikų gerovės ir galimybių ateityje. Gal būt tėvams jis reiškia būsimus vargus, naujus reikalus ir išlaidas. Prisiklausius tokių požiūrių gali kilti pagunda naujo gimimo nebenorėti, manant, kad jis ateina tik imti ir nieko neduoda, ateina užimti vietos, kai vietos, regis, darosi vis mažiau. Kai kuriose socialinėse ir kultūrinėse sferose ta pagunda gali būti labai stipri. Tai nerimą keliantys klausimai, nuo kurių šių dienų žmogus sunkiai išsivaduoja. Tačiau akivaizdu, kad gyvybėje ir gyvenime tarpstantis žmogus yra esminis bendrojo gėrio „elementas", be kurio žmonių bendruomenė suirtų ir rizikuotų išnykti. Kūdikis dovanoja save savo broliams, seserims, tėvams, visai šeimai. Ta dovana jaučiama ir palaiminga tiek jų, tiek visuomenės gyvenime. Biblijoje randame žodžius, nusakančius teisingą požiūrį į žmogų: „Kad gyvas žmogus - Dievui garbė!". Galima versti kitaip: Dievui garbė, kad žmogus gyvena. Tai yra pats aukščiausias žmogaus apibrėžimas. Todėl dėl paties žmogaus, kas jis yra, dėl jo žmogiškojo orumo ir begalinės vertės kiekvienu atveju privalu jį pripažinti ir rasti vietą tarp žmonių, ir ypač šeimoje.
Jonas Paulius II daug kalbėjo apie mirties kultūrą, kitaip sakant vis labiau įsigalintį kultūrinį kontekstą, kuris tampa nepalankus gyvybei ir tuo pačiu vilčiai. Mirties kultūros apraiška - prokreacinė baimė, o joje nėra nei gyvybės, nei vilties. Priešingai nei tikėtasi ir buvo kalbama, mokslu, technologijomis ir gerove apsiginklavusi Vakarų civilizacija neauga, bet išmiršta dėl netinkamo požiūrio į prokreaciją ir žmogaus gyvenimo tikslus.

Lietuvoje pilna atvejų ir pasakojimų apie patiriamą kultūrinį ir psichologinį spaudimą šeimoms, kuomet jos ima bijoti gimdyti. Antai viena 40 sulaukusi trijų paaugusių vaikų motina tapo nėščia. Abu sutuoktiniai tai priėmė labai jautriai, vietoj džiaugsmo, buvo daug baimės. Prie to prisidėjo ir aplinkinių pašaipus vertinimas. Vyras pradėjo kalbėti apie nėštumo nutraukimą. Patirdama stiprų spaudimą, išgyvendama depresiją moteris buvo apsisprendusi pačiam blogiausiam veiksmui. Ji pradėjo jausti neapykantos jausmus nešiojamam kūdikiui, kuris jos manymu "sugriovė" karjerą, užtraukė papildomų rūpesčių, nesantaiką su vyru ir t.t. Tik tikėjimas ir išgelbėjo ją nuo visiško palūžimo ir aborto nuodėmės. Kartais galvodavo, kad niekada nemylės šito vaiko, atsirado rimtų sunkumų melstis ir praktikuoti tikėjimą.
Gimė anatomiškai ir genetiškai sveikas berniukas, tačiau silpnas ir jautrus. Moteris nepajautė džiaugsmo ir palengvėjimo, jautė abejingumą, kelias dienas nemaitino. Vyras toliau ignoravo savo žmoną ir gimusį sūnų, į kurį buvo žiūrima kaip į nelauktą įsibrovėlį. Tėvų vidinį konfliktą padėjo išspręsti kitų vaikų požiūris. Jie iš karto su meile priėmė savo jauniausiąjį brolį, jį kalbindavo, švelniai nešiodavo ant rankų, norėdavo mamai padėti rūpintis. Kartais motina matydavo savo vyresnės dukros ašaras, kuomet kūdikis verkdavo. Kitas jų 12 metų sūnus rodė jam daug dėmesio, praleisdamas su juo nemažai laiko žaisdamas. Vyriausios dukters pasikeitimą pastebėjo giminės, kaimynai ir mokykloje, sakydami, kad jos akys ėmė spinduliuoti, jog tapo labai gero būdo, draugiška ir linksma. Netrukus kūdikis buvo visų šeimos narių be galo mylimas, augo guvus, linksmas ir sveikas. Abejingumas ir priekaištai atslūgo ir tėvų širdyje, pirmiausia motinos, o paskui ir tėvo.
Sutuoktiniai nesitikėjo ir nelaukė šio nėštumo, nuogąstavo dėl problemų profesinėje srityje ir kaip išlaikys padidėjusią šeimą, nes buvo per daug pasidavę kultūriniam, aplinkos spaudimui ir požiūriui, buvo pasidavę nekantrumui, nevilčiai ir trumparegiškumui, todėl tik per plauką išvengė beprotybės. Žinoma, ir dabar kai kurie žmonės pasišaipo iš jų, tačiau išgyvenus tokią patirtį, jie tapo atsparūs ir jau nepergyvena, ką kiti galvoja ir kaip vertina.
Abu tėvai anksčiau manė, kad su šituo nelauktu vaikeliu sugrius jos gyvenimas, šeima ir karjera, kad senatvėje turės daug rūpesčių augindami nepilnametį vaiką. Tuo tarpu visi nuogąstavimai ir baimės buvo nepagrįsti, nes sūnus į šeimą atnešė džiaugsmą, o tėvams atjaunėjimo nuotaiką ir viltį.
Visuomenėje yra daug priešiško ir nepatiklaus nusistatymo prieš daugiavaikes šeimas ir daug baimės dėl įvairių sveikatos ir socialinių dalykų. Šeimos jaustųsi kur kas drąsesnės ir labiau laimingos, jei galėtų viena su kita pasidalinti savo išgyvenimais, drauge atrasdami, jog didžiausia vertybė gyvenime yra kitas žmogus, sūnus ar dukra, kurie yra ne „gyvenimo ardytojai", bet tikra Dievo dovana ir šeimai, ir visuomenei. Daug dalykų gyvenime yra netikri ir paviršutiniški, galima daug suklysti, bet vaikai nėra klaida, jie yra tikri, jie suteikia gyvenimui prasmę. Jie išlaisvina džiaugsmingą tėvystės jausmą, suteikia dvasinę atgaivą, padeda patirti susivienijimo su Dievu jausmą, kuris yra nepakartojamas ir drauge baugus, didingas, nes žmogui suteikta galimybė suprasti paslaptį, kas yra Dievas Kūrėjas, Gimdytojas, Tėvas kuris myli kaip Motina, savo pašaukimo didingumą, grožį ir prasmę.
Kristaus atneštas tikėjimas labai konkrečiai ir tvirtai priešinasi abortui, įvardijant jį kaip sunkų nusikaltimą prieš Dievą ir žmogų, kaip visišką savo pašaukimo ir gyvenimo prasmės sutrypimą. Tikėjimas remia sąžinę ir neleidžia padaryti tos baisios nuodėmės, nors ir patiriamas didelis pasimetimas, neviltis, kultūrinis ir psichologinis aplinkos spaudimas.

Kun.O.P.Volskis, 2007 m.
o.p.volskis@kunigas.lt