Komentarų dar nėra
2010-03-03 22:51
Sielovadinėje pagalboje galinėjantis su baime reikalinga nurodyti Jėzaus pavyzdį ir vesti žmogų į Evangelijos apmąstymą bei asmeninį santykį maldoje su Išgelbėtoju.Evangelijos Jėzaus žmogystę pristato labai paprastai, tikroviškai. Jėzus turi visas žmogiškas emocijas, išskyrus tas, kurias galima pavadinti nuodėmingomis. Jis viskuo panašus į žmones išskyrus nuodėmę (Plg. Žyd 2, 17): verkia, juokiasi, užjaučia, pyksta ir t.t. Mokinius ragina būti drąsiais pavojų akivaizdoje, ir pats parodo pavyzdį, išgyvendamas grėsmes. Jis pateikia veiksmingą būdą baimei nugalėti: kuo daugiau iššūkių, tuo Jėzus karščiau meldžiasi.
Malda Getsemanės sode buvo sunkiausia kova su visu tuo, kas reiškė pavojų jo gyvybei, kas yra visiškai nepriimtina žmogaus psichikai. Šv.Lukas rašo: Jis atsitolino nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs ėmė melstis. Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn" (22, 41-44). Tai liudija, kokią įtampą patyrė Jėzus būsimos kančios ir mirties pavojaus akivaizdoje. Jėzus, pasak pranašo Izaijo, nešė visas mūsų kančias, kitaip sakant, jis prisiėmė visas mūsų baimes (Plg. Iz 53, 4). Jis nebėgo nuo baimės, jos neracionalizavo, nesigėdijo pripažinti savo nerimą, nevaizdavo didvyrio, bejausmio ir šalto kančios ir mirties akivaizdoje. Atvirkščiai - apaštalams sako, kad jo dvasia mirtina nusiminus (Plg. Mt 26, 38). Pavojaus akivaizdoje jis prašo savo mokinių pagalbos, kad pabūtų drauge ir kartu melstųsi. Jis nesiekia numalšinti nerimo ir skausmo, nugręžia veidą nuo kempinės, sumirkytos acte ir tulžyje, kurie tuomet buvo naudojami kaip nuskausminimo priemonė.
Jėzus nepabėgo nuo aplinkybių, kurios sukėlė jam kančią. Jo mokiniai tuomet pabėgo, jų baimė buvo tokia didelė, jog išsižadėjo savo mokytojo. Žinoma, vėliau, po Jėzaus Prisikėlimo ir Šv.Dvasios atsiuntimo, jie irgi tapo bebaimiais Jėzaus drąsos liudytojais iki mirties. Blaiviai suprasdamas, kas įvyks, ir kad tokia yra Tėvo valia, Kristus įeina į kančią, mirtį ir į baimę ir nepaliauja pasitikėjęs Tėvu. Getsemanės įvykis moko, kad savo baimes išgyventume sąmoningai ir joms pasipriešintume, kaip pasipriešino Jėzus.
Kita vertus, Jėzuje kiekvienas gali rasti išlaisvinimą iš baimės gniaužtų per jo malonę. Čia svarbus yra ypač Atgailos ir Eucharistijos sakramentų, maldos gyvenimo praktikavimas, dvasinis vadovavimas ir užtariamoji malda prašant išlaisvinimo. Savo pagrindinių baimių (gyvenimo ir mirties, sveikatos ir ligos, nežinios, rytojaus) negalime įveikti patys vieni be Jėzaus ir kitų jo sekėjų pagalbos. Kita vertus, kai kuriais atvejais žmonės yra visiškai nepajėgūs padėti, panašiai kaip Jėzui negalėjo padėti mokiniai Alyvų sode. Tik Tėvas padėjo Jėzui ir jį sustiprino.
Kristoterapijos, t.y. žmogaus dvasios gydymas gyvenant su Kristumi ir veikiant jo malonei, veiksmingumas yra geriausias iš visų žinomų, kadangi Dievas gydo žmogų iš esmės, pačias jo gelmes, atstatydamas autentišką tapatybę ir prigimtinį integralumą. Pvz. priklausomybės ligomis sergantys asmenys atsivėrę Kristui ir bendradarbiaudami su jo malone patiria išlaisvinimą ir, galima sakyti, naujai atgimsta.
Sielovadinė pagalba pasireiškia pokalbiu, konsultavimu, paprasčiausiai būvimu kartu, gyvenant ir kartu dirbant. Pasitelkiamos visos autentiškos psichologinės koncepcijos, įžvalgos, atsižvelgiant į visus prigimtinius, socialinius, kultūrinius ir subjektyvius faktorius. Žinoma, sielovadinė pagalba dažniausiai skirta tiems, kurie nėra sunkūs psichiniai ar psichoneurologiniai ligoniai, ir kuomet reikia pagelbėti sveikam žmogui, patiriančiam krizę, netikrumą ir besigalinėjančiam su kasdienio gyvenimo baimėmis, naikinančiomis jo energiją ir jėgas. Sunkesniais atvejais reikalinga psichinės sveikatos specialistų pagalba. Sielovadininkai gali paremti pastarųjų veiksmus, padėdami dvasinėmis priemonėmis. Kunigų lankymasis psichiatrinėse ligoninėse, dvasinio gyvenimo praktikavimas ir stiprinimas palengvina daugelio ligonių būklę ar net padeda pasiekti žymų pagerėjimą.
Psichologinės baimės koncepcijos pristatoo prielaidą, kad baimės ir nuogąstavimų valdymas visų pirmiausia reikalauja sąmoningo jų pažinimo ir panikos suvaldymo. Pavojus gali būti suprantamas subjektyviai ir objektyviai, todėl įmanomas neatitikimas, tarp to, kas yra objektyviai, ir ką žmogus suvokia subjektyviai. Iš tos galimybės gali kilti ir neadekvati emocinė reakcija bei veiksmai. Savęs ir savo baimių pažinimas padeda atskirti, kada subjektyvus faktorius neatitinka objektyvios tikrovės. Supratimas, sąmoningumas ir savitvarda padeda kontroliuoti ir nugalėti neadekvačias reakcijas į pavojų, o esančius spręsti išmintingai.
Sielovadinė pagalba įveikiant baimes šiuo atveju yra nepamainoma. Pasitelkiant kristoterapiją ir krikščionišką logoterapiją, praktikuojant pokalbį, dvasinį vadovavimą ir išpažintį galima pasiekti daug gerų rezultatų. Atskleisti ir suprasti savo baimes, ypač paslėptąsias, nėra lengvas uždavinys, todėl reikalinga yra patyrusio ir išmanančio asmens pagalba. Jei baimės nėra įgavusios sunkių klinikinių formų, užtektų dvasios tėvo arba kad ir patyrusio krikščionio pagalbos. Atvirumas ir pasitikėjimas išsakant savo nuogąstavimus išsklaido baimės nuotaikas. Tačiau turi būti išdrįsta įvardinti, ko bijomasi, kas labiausiai jaudina, net jei būtų sunku tai iškelti į dienos šviesą. Paprastai nerimo ir netikrumo minutę žmogus natūraliai ieško į ką atsiremti, su kuo pasikalbėti, išsakyti savo nerimą. Išsisakymas sumažina įtampą. Taigi, baimės verbalizacija padeda suprasti, kas vyksta: ar nuogąstavimai yra įsivaizduojami, ar tikri, ar adekvatūs ar ne. Nors supratimas dar nereiškia pergalės, tačiau padeda kur kas drąsiau stoti į akivaizdą tų dalykų, kurių iki šiol buvo baimintasi.
Sielovados vadovai, organizatoriai ir dalyviai turi stengtis išsaugoti krikščionims tinkamą bendravimo atmosferą, paremtą meilės, pasitikėjimo, pagalbos ir laisvės dvasia. Vergystės, baimės, manipuliavimo, gąsdinimo, įsiteikimo ir kiti reiškiniai yra nesuderinami su krikščioniškuoju mokymu ir pašaukimu, todėl nepateisinami katekizacijoje, sielovados būduose, kitose evangelizacijos formose, krikščionių santykiuose ir bažnytinės institucijos vidiniame gyvenime.
Baimėje žmogus nyksta, o meilėje - auga. Bažnyčios misija pasitarnauja žmogaus dvasinei gerovei, tame tarpe ir nugalint baimę. Gražus XXI amžiaus Naujosios evangelizacijos pavyzdys yra Dievo tarnas Jonas Paulius II, kuris savo veiklą grindė padrąsinimu, paskatinimu įveikti baimę, išankstinius nusistatymus, įsiskaudinimus ir kitus žmogaus susikurtus barjerus. Dažnas jo kreipinys į žmones, ypač į jaunimą, buvo bibliniai žodžiai, kurie ištariami Dievo visagalybei apsireiškiant - „Nebijokite!" .
Didelės reikšmės dalykas, kas nugalės žmogaus širdyje - baimė ar tikėjimas? Tai lemia, ar žmogus vis labiau užsidaro savyje maištaudamas prieš merdėjimo neišvengiamybę , ar atsiveria amžinybės horizontui, priimdamas amžinojo gyvenimo su Kristumi žinią. Bėgimas nuo baimės reiškia žmogaus užsidarymą laikinume ir nepasitikėjimą meilingąja Dievo Apvaizda, reiškia, jog žmogus ieško saugumo savyje, kurio niekada neras. Atsakymas į baimės problemą, kurį siūlo Dievas per savo Bažnyčią, padeda pasiekti tikrąją vidinę laisvę ir žmogiškąjį orumą.
kun.O.P.Volskis
